„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. gegužės 3 d., Nr. 8 (124)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Auganti ekonomika netampa žmonių gerove

Opozicijos ataskaita apie tikrąją padėtį šalyje 2005 metais

Andrius KUBILIUS

Vyriausybė pateikė ataskaitą apie savo veiklą ir pasiektus rezultatus 2005 metais. Ataskaita spindi pasigyrimais ir pasiekimais. Nėra abejonių, kad pernai Lietuvos ekonomikoje, kultūroje yra pasiekta įspūdingų laimėjimų, kuriais negalime ir mes, būdami opozicijoje, nesidžiaugti. Pavyzdžiui, kaip galime nesidžiaugti tuo, kad dinamiškai ir sparčiai besivystantis verslas, visa ekonomika ir praėjusiais, 2005 metais, vystėsi taip pat sparčiai ir todėl pagal BVP kiekį, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva pasivijo ir pralenkė Lenkiją. Taip pat negalime nesidžiaugti ir tuo, kad dėl įnirtingos konkurencijos tarp Lietuvos mobiliųjų telekomunikacijos įmonių Lietuva praėjusiais metais tapo pirmaujančia šalimi visame pasaulyje pagal mobiliųjų ryšių skverbtį (Lietuvoje – 130 proc.).

Šie gražūs pasiekimai yra visų pirma dinamiško verslo nuopelnas. Gerai, kad valdžia jam didelių kliūčių nedarė. Tačiau tose srityse, kur šalies pažanga tiesiogiai priklauso nuo valdžios, ir toliau matėme stagnaciją, savanaudiškumą ir nesugebėjimą priimti strateginių sprendimų. To pasekmes per praėjusius metus Lietuvos žmonės pradėjo jausti dar skaudžiau. Todėl mūsų pateikiamoje „Opozicijos ataskaitoje visuomenei apie tikrąją padėtį šalyje 2005 metais“ mes ir pateikiame duomenis apie tikrąją kritišką padėtį Lietuvoje, ypač tose mūsų gyvenimo srityse, kurios mums kelia daugiausia nerimo ir kuriose reikia aktyvaus Vyriausybės veikimo.

REALI VISUOMENĖS SOCIALINĖ PADĖTIS

Realią ekonominę ir socialinę situaciją taip pat atspindi ne valdžios pasigyrimai ar užsakomieji straipsniai, o tiksli statistika. Geriau nei politikų pareiškimai kalba keletas skaičių, paimtų iš „Eurostat“ duomenų bazės:

• BVP Lietuvoje nuolat auga ir pagal BVP kiekį, tenkantį vienam gyventojui, jau lenkiame Lenkiją. Tuo tikrai galime džiaugtis, tačiau kartu savęs turime klausti, ar toks šalies ūkio augimas yra taip pat jaučiamas kiekvieno šalies gyventojo kišenėje.

• Nepaisant spartaus BVP augimo, darbo valandos kaina (valandinis atlyginimas) Lietuvoje išlieka maždaug 6-7 kartus mažesnė nei ES ir apie 1,5 karto mažesnė nei Lenkijoje.

• Blogiausia yra tai, kad nuo 2001 metų, Lietuvos ekonomikai atsigavus po Rusijos krizės ir BVP metininiam augimui pasiekus 7-8 proc. lygį, ėmė ryškiai mažėti valandinio atlyginimo santykis su BVP. Estijoje tuo pačiu metu matome priešingas tendencijas: šis santykis nuo pat 1996 metų nuosekliai auga. Lygiai taip pat jis augo ir Lietuvoje iki 2000 metų. Vadinasi, po 2000 metų Lietuvoje ekonomikos augimas visa apimtimi nepasiekia dirbančių žmonių ir jų atlyginimai auga lėčiau, nei auga šalies ūkis.

• Lietuvos Vyriausybė periodiškai neužmiršta pasigirti, kad ji didina pensijas ir įvairias socialinės paramos išmokas, tačiau Lenkijoje išlaidos socialinei globai (procentais nuo BVP) pusantro karto viršija Lietuvos išlaidas. Vadinasi, Lenkijos ekonomika, esant tam pačiam potencialui, yra pusantro karto labiau „socialiai orientuota“ nei Lietuvos ekonomika.

• Nenuostabu, kad išlaidos (proc. nuo BVP) pensijoms Lenkijoje maždaug du kartus yra didesnės nei Lietuvoje. Taigi Lenkijos pensininkai gyvena santykinai maždaug du kartus geriau nei lietuviai pensininkai, nepaisant to, kad Lietuva savo ekonominiu išsivystymu jau pasivijo ir pralenkė Lenkiją.

• Blogiausia yra tai, kad nuo 2000 metų Lietuvoje BVP dalis, skirta socialinei globai ir pensijoms, tik mažėja. Vadinasi, Lietuvos ekonomika auga žymiai sparčiau nei valdžia didina pensijas. Kaip su atlyginimais, taip ir su senatvės pensijomis stebime tą pačią tendenciją, - nuo 2000 metų pensijos auga lėčiau nei auga ekonomika. A. Brazausko žadamas pensijų padidinimas šių metų antrojoje pusėje, artėjant rinkimams į savivaldybes, yra gražus žingsnis, tačiau akivaizdu, kad auganti šalies ekonomika leistų valdžiai žymiai labiau pasirūpinti pensininkais, jeigu A. Brazausko Vyriausybė skirtų tiek dėmesio pensininkams, kiek jo skiria mūsų kaimyninės Lenkijos ar daugumos kitų ES valstybių valdžia.

Taigi Lietuvoje augant ekonomikai santykinės išlaidos atlyginimams, pensijoms ir socialinei globai tik mažėja, o didėja tik korupcija, tai yra didėja tik žmonių matomas valdžios savanaudiškumas. Realūs atlyginimai ir pensijos Lietuvoje auga žymiai lėčiau, nei auga ekonomika, o valdžia tai abejingai stebi. Greičiausiai Lietuvoje auga korupcija, ir tai, regis, esantiems valdžioje yra naudinga.

Todėl visiškai nenuostabu, kad reali Vyriausybės veikla ir jos rezultatai vis labiau atsilieka nuo jos pačios įsipareigojimų. Vyriausybės programoje yra numatyta, kad vidutinė senatvės pensija 2008 metais turės pasiekti 650 Lt. Deja, jau šiandien galime matyti, kad, norint pasiekti tokių rezultatų, pensijos ir praėjusiais, ir šiais metais turėjo būti didinamos žymiai didesniais tempais. Pratęsiant dabartinius pensijų augimo tempus iki 2008 metų, akivaizdu, kad tais metais pensijos geriausiu atveju pasieks tik 550 Lt, o ne planuotus 650 Lt.

TARPTAUTINIS KONKURENCINGUMAS

Valdant šiai Vyriausybei Lietuva vis labiau pralaimi tarptautinėje ekonominėje konkurencijoje. Kaimyninių šalių vyriausybės žymiai aktyviau siekia įtikinti pasaulio investuotojus, kad jų šalys yra modernios ir patrauklios investicijoms. Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių pasižymi tuo, kad kasmet pritraukia mažiausiai užsienio kapitalo investicijų. Tai ir yra objektyviausias Lietuvos pralaimėjimo tarptautinėje konkurencijoje įrodymas.

Daugelis investuotojų apie Lietuvos patrauklumą investicijoms sprendžia pagal Lietuvos ekonomikos ir infrastruktūros modernumo parametrus, kuriuos vertina įvairūs tarptautiniai ekspertai ar organizacijos. Šie ekonomikos ir infrastruktūros parametrai priklauso ne tik nuo verslo aktyvumo, bet ir nuo ryžtingų Vyriausybės pastangų. Nors kai kurie atskiri Lietuvos parametrai ir yra neblogi (pvz., mobiliųjų ryšių skverbtis, pagal kurią Lietuva pirmauja pasaulyje) ar kai kuriais (pakankamai retais) vertinimais Lietuva užima gana aukštas vietas, tačiau bendras Lietuvos vaizdas ir toliau išlieka blogas.

Pagal vieną autoritetingiausių pasaulyje vertinimų, kurį pateikia Pasaulio ekonomikos forumas, Lietuva tarp ES valstybių yra viena blogiausiai pasirengusių konkurencijai modernioje globalioje ekonomikoje. Pagal Infrastruktūros konkurencingumo indeksą Lietuva pasaulyje yra 44 vietoje ir tarp ES valstybių lenkia tik Latviją ir Lenkiją. To paties Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, Lietuva pagal Augimo konkurencingumo indeksą iš 2004 metais turėtos 36 vietos 2005 metais nukrito į 43 vietą. Ir pagal šį rodiklį Lietuva tarp naujųjų ES valstybių lenkia tik Lenkiją ir Latviją bei ryškiai atsilieka nuo Estijos.

Lygiai taip pat galime tik apgailestauti, kad vystant Vyriausybės elektroninę infrastruktūrą ir paslaugas, kaip rodo neseniai paskelbta JTO pasaulinė ataskaita, Lietuva pasaulyje yra tik 40 vietoje ir tarp ES valstybių užima paskutinę vietą. Vyriausybės ir valdžios elektroninės paslaugos yra tiesioginė Vyriausybės atsakomybė, ir šie JTO duomenys akivaizdžiai įrodo, kokia stagnacija ir abejingumas modernioms technologijoms vyrauja šioje Vyriausybėje. Lietuva atsilieka ne tik nuo Estijos, bet ir nuo Brazilijos ar Argentinos. Kai Vyriausybė yra abejinga moderniajai infrastruktūrai, ir visuomenė neskuba investuoti į savo asmeninio gyvenimo infrastruktūros modernizavimą. Pagal „Eurostat“ duomenis, 2005 metais Lietuva tarp ES valstybių užėmė paskutinę vietą pagal dalį namų ūkių, kurie turi ir naudojasi interneto prieiga.

Valdžios stagnacija matoma ne tik ten, kur valdžia pati yra atsakinga, t.y. plėtojant modernių komunikacijų infrastruktūrą ar e-valdžios paslaugas, bet ir nesugebant uždegti žmonių tikėjimu, kad jų asmeninė gerovė ateityje vis labiau priklausys nuo gebėjimo naudotis moderniomis technologijomis.

Kai valdžia į modernias technologijas žiūri kaip į kažką svetima, kuo reikia rūpintis tik tiek, kiek to reikalauja Briuselis, visai nekeista, kad ir verslas neužsidega dideliu noru modernizuotis. Lietuva pagal aukštųjų technologijų eksporto dalį visame šalies eksporte užima paskutinę vietą tarp visų ES valstybių. Vienintelė paguoda, kad dėl paskutinės vietos konkuruojame su kaimynine Lenkija.

Matant šios Vyriausybės nesugebėjimą modernizuoti infrastruktūrą ir pritaikyti Lietuvos ekonomiką globaliai konkurencijai, nenuostabu, kad, pagal neseniai paskelbtus žymiausio pasaulyje ekonominio žurnalo „Economist“ tyrimų padalinio „Economist Inteligence Unit“ atliktus tyrimus, Lietuva patrauklumu verslui tarp ES valstybių lenkia tik Lenkiją.

Taigi galime konstatuoti akivaizdų dalyką: su šia Vyriausybe Lietuva, vystydama modernią infrastruktūrą, vis labiau atsilieka nuo sparčiausiai besivystančių ES valstybių ir todėl vis skaudžiau pralaimi tarptautinėje konkurencijoje. Globalus pasaulis yra negailestingas valdžios stagnacijai. Pralaimėjimas globalioje konkurencijoje valstybei reiškia viena: mažesnes tarptautines investicijas, lėtesnį ilgalaikį ekonomikos augimą, didėjantį žmonių nusivylimą ir didėjančią emigraciją.

ŠVIETIMAS

Švietimo ir aukštojo mokslo problemos yra pakankamai gerai žinomos, įsisenėjusios ir, nepaisant garsių Vyriausybės pareiškimų, daugelį metų nesprendžiamos. 2005 metai nieko nesiskyrė nuo ankstesnių metų: mokyklos renovuojamos labai lėtai ir dažniausiai tik turinčios rimtus globėjus valdžioje (kaip A.Brazausko gimnazija Kaišiadoryse), kitose vaikai turi nusipirkti suolus, kuriuose sėdi, mokytojų atlyginimai, nepaisant visų pažadų, išlieka tokie maži, kad kalbėti apie mokytojų autoriteto sugrąžinimą nėra jokių galimybių.

Aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų sistemos problemos taip pat yra įsisenėjusios ir gerai žinomos. Turime didžiausią studijuojančių abiturientų procentą ir mažiausias lėšas, skiriamas vienam studentui. Mūsų nė vieno universiteto nėra nei tarp 500 geriausių pasaulyje, nei tarp 100 geriausių Europoje. Jeigu taip tęsis ir toliau, po 10 metų Lietuvoje kalbėsime ne tik apie darbininkų, bet ir apie studentų trūkumą. Ir vieni, ir kiti emigruos ten, kur gaus geresnį darbą ar geresnes studijas.

Moksliniams tyrimams skiriamų lėšų kiekis siekia tik 0,76 proc. nuo BVP ir tuo ryškiai atsiliekame nuo daugelio ES senbuvių. Verslas į mokslinius tyrimus neinvestuoja, nes verslo, orientuoto į modernių technologijų eksportą, Lietuvoje santykinai yra labai nedaug. Mūsų mokslininkai sensta, o jaunimas į mokslininko profesiją nesiveržia, nes gerus atlyginimus šioje srityje gauna tik rektoriai.

Visa tai yra žinoma jau seniai, bet ar 2005 metais Vyriausybė ėmėsi kokių nors iš esmės naujų žygių, kad situacija būtų pakeista? Nieko panašaus!

Tiek naujoji lietuviiškoji „Lisabonos strategija“, tiek aukštojo mokslo reformos planas (universitetų plėtros planas) liko daugiau „paukščiukais“ Vyriausybės ataskaitose nei realiais ir efektyviais strateginių permainų šiose srityse instrumentais.

Norime atkreipti visuomenės dėmesį ne tiek į seniai visiems žinomas švietimo problemas, kiek į kai kurias švietimo sistemos įsisenėjusias bėdas, apie kurias iki šiol buvo kalbama labai mažai.

Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pagal nuošimtį mokinių, besimokančių mokyklose anglų kalbą, esame vieni paskutiniųjų tarp ES valstybių ir pakankamai daug atsiliekame nuo kaimyninių Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Visuomenės sugebėjimas susišnekėti pagrindine „pasaulio kalba“ – anglų kalba – yra vienas iš jos konkurencinių pranašumų. Lietuva ir čia pralaimi ir kol kas nesimato, kad ši Vyriausybė suprastų šios problemos svarbą ir imtųsi kokių nors žingsnių padėčiai taisyti.

Antra švietimo sritis, kur Lietuva labai stipriai atsilieka nuo ES pirmaujančių valstybių, – tai mokymosi visą gyvenimą sritis. Čia vienintele paguoda gali būti tik tai, kad ir kaimyninėse valstybėse padėtis nėra kuo nors geresnė, tačiau visiškai nepaguodžia tai, kad Vyriausybė šioje srityje ir praėjusiais metais nesugebėjo nuveikti kokių nors reikšmingesnių darbų.

SVEIKATOS APSAUGA

Viena svarbiausių žmonėms Vyriausybės veiklos sričių yra sveikatos apsauga. Ir nors Vyriausybė nuolat tvirtina, kad sveikatos sistema yra sėkmingai reformuojama, tačiau sveikatos apsaugos sistemoje pastovi išliko tik viena tendencija, kuri buvo nuolat stebima pastaruosius keletą metų, - pastovus sveikatos apsaugai skiriamų valstybės lėšų, kaip BVP dalies, mažėjimas.

Vyriausybė giriasi, kad per praėjusius metus hospitalizacija Lietuvoje 100 gyventojų sumažinta nuo 23,2 iki 20,3; giriamasi ir tuo, kad sutrumpėjo vidutinė ligoninėje gulėjimo trukmė nuo 10 iki 8 dienų; sumažinta 5 tūkst. lovų ligoninėse ir dėl to teigiama, „kad tapo veiksmingesnė sveikatos priežiūros paslaugų struktūra“. Neužmirštama pasidžiaugti ir tuo, kad pirmojo restruktūrizavimo etapo finansinė nauda yra 154 mln. Lt.

Ne tik opozicijai, bet ir daugeliui žmonių lieka nebeaišku, kaip ši Vyriausybė supranta sveikatos sistemos reformos tikslą: pinigai gal ir sutaupomi, tačiau sergamumas daugeliu ligų ne tik nesumažėjo, bet netgi didėjo, paslaugų prieinamumas blogėjo, o gyventojų nepasitenkinimas vykdoma reforma, ypač kaimiškose vietovėse, pasiekė pavojingą ribą. Ir tai yra šios Vyriausybės vykdomos reformos pasekmė.

Praėjusiais metais pradėta tariamoji sveikatos sistemos reforma, pagal „darbiečius“, orientuota į litus, o ne į realias ligas, šiais metais įsibėgėja visu smarkumu. Vadovaujantis 2006 m. vasario 10 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-104 „Dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo bei jų kiekio ir metinės sutartinės sumos apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“, vykdoma grubi stacionarinių paslaugų centralizacija rajonų ir mažesnių miestų ligoninių sąskaita. Neapmokama netgi už būtinąją pagalbą, jeigu šios paslaugos viršija Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nustatytą hospitalizacijos rodiklį. SAM cinizmas pasiekė tokį lygį, kad įstaigoms, kurios neguldo su siuntimu atvykusių į stacionarą ligonių, numatomos premijos. Belieka sulaukti, kad gydytojai būtų apdovanojami ir už būtinosios pagalbos nesuteikimą.

Šokiruoja faktas, nepaneigtas SAM vadovų, kad šiuo metu Socialinio draudimo fondo rezerve yra sukaupta daugiau kaip pusė milijardo litų lėšų, kurios yra laikomos banke ir nenaudojamos sveikatos paslaugų plėtrai ar ženklesniam medikų atlyginimų didinimui šiais metais, kas galėtų sustabdyti medikų emigraciją, bet, kaip teigia SAM vadovai, yra laikomi kitų metų medikų atlyginimams didinti.

Vis akivaizdžiau, kad Sveikatos apsaugos ministerijos bei paprastų žmonių interesai visiškai nesutampa. Nesutampa ir ministerijos bei gydytojų interesai. Ministerijai rūpi kvotos ir gražūs skaičiai, gydytojams – pacientai ir jų ligos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija