Lietuvą Europoje gerbia, tik nereikia tos pagarbos
iššvaistyti
2006 m. balandžio 22 d. Vilniuje įvyko Lietuvos
Sąjūdžio konferencija. Į ją atvyko garbingi svečiai Čečėnijos
(Ičkerijos) prezidento Dž. Dudajevo našlė Ala Dudajeva, Čečėnijos
atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva, Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas
prof. Vytautas Landsbergis, Europos Sąjungos Parlamento narė dr.
Margarita Starkevičiūtė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Po maldos, sugiedojus Tautinę giesmę, konferenciją
atidarė Sąjūdžio pirmininkas, Lietuvos Seimo narys Rytas Kupčinskas,
kuris vedė konferenciją kartu su Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio
valdybos pirmininku Jonu Buroku.
Skaitytojams pateikiame Europos Sąjungos Parlamento
narių V.Landsbergio ir M.Starkevičiūtės Lietuvos Sąjūdžio konferencijoje
išsakytas mintis.
M. Starkevičiūtė pasakojo apie Lietuvos
atstovavimo keblumus Europos Sąjungos institucijose. Ji teigė, jog
dirbdama Briuselyje turi galimybių Lietuvos problemas pamatyti iš
šalies. Susidaro įspūdis, jog Lietuva nežino, ko nori. Mums reikia
gerai pamąstyti ir susivokti savo noruose. Europarlamentarė sakė,
jog jai tenka gana dažnai susitikti su naujaisiais emigrantais Londone,
Vienoje, kitose Europos sostinėse. Ji niekada nepraleidžia progos
su jais pasikalbėti, pasidomėti jų lūkesčiais, išsiaiškinti, kuo
jie gyvena, kokie jų interesai. Visada tenka išgirsti, jog jie iš
Lietuvos išvažiavo ne vien dėl pinigų, Lietuvoje jie neturėjo perspektyvų,
pasigedo asmens orumo. Kodėl Lietuvoje nėra to, ką jie randa svetur?
Antra vertus, ir Lietuvoje, ir išvažiavusio svetur
jaunimo supratimas apie gyvenimą kelia pasibaisėjimą savo skurdumu,
jie gali pakalbėti apie krepšinį, apie merginas, na, dar apie
alų. Tuo jų supratimas bei akiratis ir apsiriboja.
Ne ką geresnis supratimas ir valdžios sluoksniuose.
Strateginio planavimo nėra. Jo ir negali būti, nes Lietuva praktiškai
yra be Vyriausybės niekas negali prognozuoti, kokia bus Vyriausybė
po trijų keturių mėnesių. Ir negalima dėl to kaltinti kokių nors
ypatingų sąlygų, kuriose mes esame. Mes turime tokią pačią sistemą,
kaip ir kitos šalys, tik ta sistema Lietuvoje neveikia arba veikia
visai ne taip, kaip derėtų. Mes nežinome, ko mums reikės po ketverių,
šešerių, dešimties metų.
Europarlamentarė M.Starkevičiūtė sakė:
Austrijos sostinėje šalių ministrų lygiu vyksta
konferencija mokslo strategijos klausimais. Austrijos mokslininkų
sąraše mačiau daug lietuviškų pavardžių. Mūsų mokslininkai labai
aukštai vertinami, jie naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis ir galimybėmis,
kaip ir kiti jų kolegos, tik Lietuvos Vyriausybei tai visiškai neįdomu.
Iš Lietuvos ta konferencija niekas nesusidomėjo, o juk ta konferencija
nustato gaires ilgalaikei Europos mokslo ateičiai. Ar Lietuvos tai
neliečia?
Žmogaus gyvenimą įprasmina tikslo turėjimas ir
jo siekimas. Jaunas žmogus savo tikslo nusibrėžti dar negali, tam
yra patys artimiausi jo žmonės, tėvai, turintys gyvenimiškos patirties,
kurie jam padeda tą tikslą surasti ir jo siekti. Mūsų vadovų mintys
užimtos kažkuo kitu, bet ne tautos tikslo nustatymu, ne jo siekimu.
Blogiausia, kad nesitariama su žmonėmis, valdžia gyvena atskirą
gyvenimą, o tauta šiaip taip vegetuoja, be savo valdžios, be vadovų.
Valdžioje yra labai daug neraštingų žmonių, kurie to tikslo negali
suformuluoti.
Neretai tenka girdėti žmonių nusiskundimų, kad
valdininkai nustato labai griežtus reikalavimus, grasindami didelėmis
baudomis, ypač kaimo žmonėms, ūkininkams, motyvuodami, neva tokios
yra Europos Sąjungos direktyvos. Turiu jums pasakyti netikėkite
nė vienu jų žodžiu! Jokių drakoniškų direktyvų Europos Sąjunga nesudaro
ir nesiuntinėja. Kiekviena direktyva sudaroma po išsamių diskusijų
ir geranoriškų derybų, įvertinus visų šalių nuomones. Jeigu kokia
nors direktyva skaudžiai paliečia Lietuvos žmones, tai reiškia tik
tai, kad mūsų derybininkai neatliko savo darbo arba apskritai tuo
klausimu derybose nedalyvavo. Tai viską ir paaiškina.
Ar Lietuva yra skriaudžiama?
Tokie mitai yra grynas melas. Europos lygmenyje
Lietuvos niekas nenori skriausti ir niekas to nesiekia. Aš matau,
kaip Lietuvos atstovai nenoriai lankosi Europos Sąjungos institucijose,
netgi aukščiausio lygio pasitarimuose. Mitas, kad su Baltijos valstybėmis
Europa nesiskaito. Mus labai gerbia, tik nereikia tos pagarbos iššvaistyti,
o kartais kaip tik taip ir daroma. Pavyzdžiui, dabartinė situacija
su euro įvedimu nuo 2007 m. sausio 1 d. Estijos ekonomika yra kur
kas geriau tvarkoma, bet jie nė negalvoja apie euro įsivedimą. Mūsų
politikai, vaizdžiai tariant, tą datą pasiėmė iš lubų. Nebuvo
jokių skaičiavimų, jokių ieškojimų. Nei tautai, nei valstybei nėra
jokio būtino reikalo save prievartauti ir panaikinti savo pinigų
sistemą. Kalbu kaip ekonomistė, išmananti savo reikalą. Greičiausiai
kažkam iš politikų labai magėjo savo vardą įsiamžinti su naujų pinigų
atsiradimu Lietuvoje. Ir tik tiek, ne daugiau. O kiek aistrų, kiek
spekuliacijų! Dabar Premjeras įrodinėja, kad Lietuva išlaiko Mastrichto
kriterijus, o kai reikėjo pasirengti euro įvedimui, absoliučiai
niekas nebuvo daroma jokių priemonių nebuvo imtasi, kad infliacija
būtų suvaldyta. Nei kuro kainų, nei Mažeikių naftos kainų politika
nebuvo reguliuojama, dėl ko pakilo ir kainos prekybos sektoriuje,
spekuliacija nekilnojamuoju turtu ir statyboje dėl Vyriausybės neveiklumo
tik dar labiau įsibėgėjo. Be viso to, mūsų Premjeras su Lietuvos
banko pirmininku ir finansų ministru nuvyko visiškai ne pas tuos
asmenis, kuriuos būtų reikėję aplankyti. Tuo klausimu nuo Europos
banko visiškai nieko nepriklauso.
Kai mes patys save klausiame, ko norime, niekas
negali duoti jokio protingo atsakymo. Norime visko ir maisto prekių
eksporto, ir energetinės politikos, ir aukštų technologijų, ir to,
ir šio, ir ano... Tuo tarpu nei Liuksemburgas, nei Austrija, nei
Suomija, nei kitos mažos šalys nesistengia visko aprėpti. Ten yra
protingai pasirenkami prioritetai, įvertinamos galimybės ir daroma
tai, kas pasirinkta. Ir daroma gerai.
Mes turime labai protingai apsvarstyti, ką galėtume
daryti, būdami Europoje. Ir svarstyti reikia atmetant visus sustabarėjusius
štampus, turime išmokti bendrauti europiniu lygiu. Visi, be išimties,
Europos valstybių vadovai yra labai kultūringi ir išsilavinę žmonės,
mokantys po keturias penkias užsienio kalbas ir laisvai jomis kalbantys.
Pas mus tokių, deja, nesimato...
Netiesa, jog mūsų nemėgsta už tai, kad esame neturtingi.
Atvirkščiai, ten neturtingas valstybes užjaučia, visomis išgalėmis
joms stengiasi padėti. Kas ir kaip mums gali padėti, jeigu mūsų
užsienio reikalų ministras jau antrą savaitę važinėja po Kiniją
ir Korėją, o Prezidentas šiais metais dar taip ir nebuvo išvykęs
į užsienį? Ar tai reiškia, kad Lietuva turi savo strateginių interesų
Kinijoje ir Korėjoje, kurie pranoksta bet kokius mūsų interesus
Europos Sąjungoje, kurios nare Lietuva yra jau dveji metai?
Neseniai dalyvavau Azijos šalių vyriausybių konferencijoje,
kurios svarbiausias klausimas buvo, kaip pasimokyti iš Europos Sąjungos,
kuri, turėdama net 25 narius, sugeba suderinti interesus, išvengti
konfliktų ir rasti problemų sprendimus. Su mumis konsultuojasi arabų
šalys. Aš gaunu daug laiškų iš JAV ir Kanados. Iš Europos mokomasi,
galima drąsiai teigti, jog Europa šiandien diktuoja madas. Žinoma,
ir Europoje visko yra. Europos Parlamente yra parlamentarų skeptikų,
kurie deklaruoja turintys tikslą sugriauti Europos Sąjungą. Tai
jų teisė išreikšti savo ir savo rinkėjų nuomonę. Tuo tarpu Lietuvos
žmonių nuomonei jos valdžia neatstovauja. Europos Sąjungos Konstituciją
Seimo nariai ratifikavo per valandą, jos net neskaitę. Europos Sąjungos
šalyse tokių nesusipratimų tarp valdžios ir žmonių nebūna.
Kad ir kaip būtų keista, Lietuvos verslininkai
ir Vyriausybė turi daug daugiau interesų Rytuose negu Europos Sąjungoje,
kurios narė yra Lietuva. Kaip tai suprasti? Atmetus tuščias deklaracijas,
tai gali reikšti, kad mes slepiame savo tikruosius interesus. Bet
jie vis tiek išaiškėja. Europa mums duoda didžiulius pinigus, atrodytų,
už dyką. Jeigu mes juos iššvaistysime stiprinti ryšiams su Rytais,
ką mes tuo laimėsime?
V. Landsbergis papasakojo, kad jo vardo
fondui paskelbus mokinių rašinio konkursą, kaip jaunimas mato savo
ateitį, nelauktai išaiškėjo, jog tarp jaunųjų Lietuvos piliečių
pradeda formuotis nuotaikos, kad Lietuvai reikia naujo nepartinio
Sąjūdžio. Rašiniuose esama daug įvairių nuomonių, kartais pasitaiko
ir labai skaudžių, verčiančių susimąstyti, išgyvenimų.
Kalbėtojas išsakė mintį, jog pastaruoju metu žiniasklaidos
priemonėse įkyriai peršami nusivylimas ir abejingumas yra labai
naudingi senosioms nomenklatūrinio tipo partijoms, kurios stengiasi,
kad bendra neigiama nuomone apie partijas būtų pasidalyta su patriotinėmis
jėgomis, kad ir ant jų kristų nepasitenkinimo šešėlis. Tuomet pirmosioms
tampa paprasčiau pratęsti savo viešpatavimą, lengviau manipuliuoti
visuomenės nuomone per rinkimus.
Europarlamentaras kalbėjo:
Lietuva keičiasi. Šiandien dar sunku pasakyti,
kaip pakryps tie pokyčiai, bet jau galima įžvelgti, jog septyniolikamečiai,
kurių tėvai gynė Parlamentą, kurie reikalavo, kad išsinešdintų sovietinė
kariauna, tie, kurie anuo metu turėjo po trejus ketverius metus,
kuriuos tėvai ant rankų nešėsi prie Seimo barikadų, pradeda praregėti.
Atsiradęs regėjimas jau neužges. Mokiniai diskutuoja, nors diskusijos
kartais ir labai nedrąsios. Vienoje mokykloje, mokytojai paprašius
mokinių pakelti ranką ir pasakyti, ką jie norėtų padaryti dėl Lietuvos,
viena mergaitė pakėlė ranką, bet atsisukusi į draugus pamatė, kad
pakilo tik jos vienos ranka! Galima suprasti jos širdgėlą ir nusivylimą,
galima suprasti jos mokytojos nuotaiką, bet negalima nesidžiaugti,
kad toje klasėje viena ranka vis dėlto pakilo!
Kai sakoma, jog vienas lauke ne karys, tai ne
visada atitinka tikrovę. Ir vienas gali būti karys! Reikia, kad
atsirastų vis daugiau nevienišų karių, reikia, jog valstybė skatintų
jų atsiradimą, jie žinotų, jog jie yra ne vieni. Savęs suvokimas
jau pradeda įgauti savo pagrindą.
Suirutės laikais, kai dviejų tautų Žečpospolitos
valstybė išgyveno savo saulėlydį, kai Liberum veto teisė suparalyžiavo
Lietuvos ir Lenkijos Seimą, dėl ko valstybė žymia dalimi neįstengė
pasipriešinti kaimynų sąmokslui Lenkijos ir Lietuvos valstybės
padalijimui ir po to buvusiai 123 metų carinei vergijai. Tuomet
Jėzuitų ordino įsteigtas Vilniaus universitetas išauklėjo daug įžymių
būsimų Lietuvos valstybės veikėjų, kultūros žmonių. Tie žmonės XVIII
amžiuje sukūrė pirmąją Lietuvos konstituciją.
© 2006 XXI amžius
|