Mitai ir tikrovė apie Lietuvą supantį pasaulį

Vilius Bražėnas

Kad lietuviai gali paveikti Lietuvą supantį pasaulį, įrodė partizaninis karas ir Kovo 11-osios bei Sausio 13-osios įvykiai. Kad mus supantis pasaulis, net tolimas, paveikia Lietuvos likimą, aiškiausiai įrodė Molotovo – Ribentropo paktas ir Jaltos sutartis. Vadinasi, bet kuriuo atveju turime stiprėti, ypač dvasiškai, suprasti pasaulio aplinką, kad galėtume priešintis kitų įtakai.

Rytdienos oro spėjimai būtų nepatikimi, jei pranešėjai spėtų tik pradarę langą, pažiūrėdami, ar lauke lyja, ar giedra, nesirūpindami, kokie ciklonai kaupiasi tolumoje. Tas pat su vidaus ir užsienio politikos planavimu.

Aplinkos supratimui ypač gali pakenkti įsigalėję mitai. Manau, teisingi yra tie, kurie teigia, jog mažiau žalos padaro nežinojimas, negu „žinojimas“ to, ko nėra. Kartą girdėjau žmogaus, lankiusio psichiatrijos ligoninėje draugą gydytoją, nuotykį. Draugams besikalbant, lankytojas pastebėjo praeinantį seną pažįstamą. „Ką jis čia daro?“ – klausia lankytojas. Gydytojas paaiškina, jog tai vienas iš pacientų, kuris nežino, kas jis yra. Į lankytojo patikinimą, kad jam, kaip buvusiam paciento bičiuliui, klasės draugui, turėtų būti lengva priminti tapatybę, gydytojas sutiko, bet pridūrė: „Tačiau pirmiausia turėsi jį įtikinti, kad jis nėra Napoleonas Bonapartas“.

Tad pirmiausia reikėtų atsikratyti mus nuo tikrovę atribojančių mitų. Vieną didžiausių sąmyšių diskusijose, manau, sukelia keistas, lyg tyčia sukurtas „demokratijos“ mitas. Ypač jis kenksmingas tuo, kad tą terminą kiekvienas kitaip supranta ir kitaip pristato. Mes žodį „demokratija“ vartojame užuot sakę „savivalda“, „laisvė“, „laisvės sistema“, „laisvas kraštas“. Svarbiausia, kad vargu ar kas žino bent vieną „demokratinę“ valstybę, kur dauguma turi absoliučią, niekuo nevaržomą daugumos savivalės galią. Yra įvairių tipų respublikų – konstitucinių monarchijų, oligarchijų, diktatūrų, gal net anarchijų, bet ne demokratijų.

Dėl Niurnbergo teismo vyrauja mitas, kad „naciai yra dešinieji“. Kiekvienas savos tautos garbės gynimas ar pasipriešinimas nutautinimui gali būti traktuojamas nacionalizmu, „dešinumu“, kas tuoj pat kvepia „nacizmu“. Tačiau bet koks socializmas yra kairus. Tad ir nacizmas – Nacionalinė socialistinė darbo partija – yra socialistinė kairė, kaip ir internacionalinis socializmas – komunizmas. Liaukimės baiminęsi skelbtis esą tautine valstybe ir kelkime aukštyn savo trispalvę, neprimesdami jos kitoms valstybėms.

Pasižvalgius Lietuvos Respublikos horizontuose, tik tyčia užsimerkus sunku nepastebėti globalizmo – naujos pasaulio santvarkos bei valstybes ir tautas į vieną gardą suvarančios pasaulinės vyriausybės kūrimo reiškinių. Kažkodėl Lietuvoje politikų ir žiniasklaidininkų, atrodo, vengiama net paminėti žodį „globalizmas“, nors nevengiama kalbėti apie „globalizaciją“ – neprievartinį, nuo seno vykstantį kultūros ir technologijos sklidimo procesą.

Prisipažinsiu, kad, net atsidūręs informacijos šaltiniais pertekusiose JAV, ilgai klaidžiojau politinių mitų miglose. Maniau žinąs daug ką, ko nėra, ir todėl bandymas ką nors teigiamo nuveikti Lietuvos laisvės bylai dažnai buvo lyg gaudymas juodo katino tamsiame kambaryje.

Gal kenksmingiausi, nuo veiklios politikos JAV antikomunistinę įvairių tautų išeiviją į šunkelius nuvedantys mitai buvo teigimas, kad Sovietų Sąjungai palankią ir laisvei, net pačioms JAV, kenksmingą politiką įtaigauja ir net vykdo „naivuoliai“ bei „kvailiai“. Pasirodo, jog jau prezidento Ruzvelto laikais buvęs karo ministras Foresteris buvo pasakęs: „Pastovumas (veikloje) nėra kvailumo požymis. Jei derybose su rusais reikalus sujaukę mūsų diplomatai būtų kvaili, bent kartą padarytų klaidą mūsų naudai“. „Vakarų kvailumo“ mitas klesti ir Lietuvoje.

Pradengus vieno žymaus ir įtakingo globalisto istoriko paslapties šydą norintiems žinoti tiesą tikrovė pasirodė aiškioje šviesoje. Iki tol buvo suprantama, kad „kažkas ne taip“. Tačiau buvo galvosūkis – kas, kodėl ir kaip visa „ne taip“ daro.

1966 metais pasirodė JAV elito nario istoriko Kerolo Kviglio (Carroll Quigley) knyga „Tragedija ir viltis“ (Tragedy and Hope). Joje globalistų privačiam klubui „Council on Foreign Relations (CFR)“ priklausąs istorikas 90 puslapių skyrė pasigyrimams, kaip pasaulio valdžią kuriantis JAV užsienio politikos elitas sugeba panaudoti JAV vyriausybę ir iždą „naujai pasaulio santvarkai“ įsteigti. Jis net pasišaipė, kad JAV dešinieji manė, jog visa tai daro komunistai.

Tačiau gal daugiausia pasako ne tiek knyga, kiek jos likimas. Kai dešinieji užtiko tuos 90 puslapių apie CFR ir paskelbė viešumai, knyga staiga dingo iš knygynų ir bibliotekų. 15 dolerių vertės knygos nebegalėjai nusipirkti net už 150 dolerių. Skaitytojams reikalaujant, autorius paprašė leidyklos išleisti antrą laidą. Pagaliau prestižinė JAV leidykla prisipažino sunaikinusi knygos plokštes. Autorius pareiškė: „Turbūt per daug pasakiau“. Jis nesigynė pritariąs „vienos pasaulio santvarkos“ idėjai, tik manąs, kad CFR turėtų savo siekiais didžiuotis, o ne slėpti juos. Tačiau mažai kas žino net tai, jog CFR egzistuoja.

Nežinojimas yra daugelio klaidų pradžia. Kada tik bandydavau sužinoti mano kalbų JAV klausytojų nuomonę, kuris žurnalas yra įtakingiausias, dauguma pasisakydavo už „Time“. Tačiau yra žurnalas, kuris reklamuojasi žurnalo „Time“ pareiškimu, kad jis („Foreign Affairs“) yra „pats įtakingiausias spaudos leidinys“. Ir tik gal vienas iš tūkstančio amerikiečių yra apie jį girdėjęs. Dar mažiau apie jį žino Lietuvoje. O jame tilpo straipsnis, kuriame buvo aiškinta, kodėl Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse valdžioje sėdi tie patys, kurie sėdėjo okupaciniais metais: Vakarų diplomatai „bijojo nacionalizmo“ laisvę atgavusiose tautose, todėl protegavo kairiuosius.

Kodėl tas žurnalas yra „pats įtakingiausias“ (neapsiribojantis tik JAV), paaiškėja patyrus, kad jį leidžia pasaulinio globalizmo priedangos klubas – CFR. Jų sąjungininkus, Trišalės komisijos narius europiečius, rasime Europos Sąjungos vadovų ir varovų eilėse.

Laimė, yra daug autoritetų, kurie baiminasi pasaulinės valdžios. Popiežius Benediktas XV jau 1920 metais, matyt pastebėjo pastangas sukurti pasaulio vyriausybę. Jis įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė (…) panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas jo vaikams ar Dievo viršenybė žmonių visuomenei. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai seks dar neregėtas teroro viešpatavimas“.

Knygoje apie popiežių Joną Paulių II Vatikano istorikas M.Martinas apie Popiežiaus priešinimąsi pasaulio nudvasinimui rašo: „Jis žino, kad didžiausia dieviška bausmė būtų tik balzamas, palyginti su nežmoniškumu ir beširdiškumu, su tokia bedieviška visuomene, kurią sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas“. Atseit jis buvo ir prieš Rytų, ir prieš Vakarų globalizmą. Dabar gi komunistai ir kiti raudonieji demonstruoja, triukšmauja tik prieš Vakarų „kapitalistinį“ globalizmą.

Mąstant apie Lietuvą supantį pasaulį ir apie globalizmo pavojų tautai nederėtų pamiršti, kad Rusija dar prieš bolševizmą, matyt, buvo apsikrėtusi globalizmo virusu. Ko gero, imperializmas, ramstomas panslavizmo ideologija, plėtė Rusiją į visas puses. Juk 1799 metais generolas Suvorovas su rusų armija peržengė Alpes ir Italijoje kariavo su prancūzais.

Iš globalistų, tiesiogiai įtaigaujančių lietuvių pažiūras į pasaulį, turbūt geriausiai čia žinomi yra savais (ir dar kitais) pinigais veikiąs Dž.Sorošas ir Rokfelerio pinigais samdomu protu veikiąs „Zbigis“ Bžezžinskis. Anot patarlės: „Vienas kala, kitas zalatina (paauksuoja – V.B.)“. Lietuviams, branginantiems nepriklausomybę ir laisvę, turi būti nepriimtina jokia pasaulinė valdžia. Jos skonį mūsų tauta patyrė priversta gyventi pasaulinės valdžios miniatiūroje – Sovietų Sąjungoje.

Naujos pasaulio santvarkos kūrėjai, tarp kitų masalų atsisakyti laisvės, žada sukurti „rojų žemėje“. Tą patį 1917 metais bolševikai žadėjo rusams. Ir ne vien rusai patyrė to „rojaus“ vaisius. Tai primena girdėtą amerikiečių vaizdingą SSRS ekonomikos vertinimą. „Adomas ir Ieva turėjo būti rusai. Abu turėjo tik vieną obuolį ir du klevo lapus, bet tą vietą vadino „rojumi“.

Ne vien popiežiai priešinasi pasaulio tironijos kūrimui. Žymiausias JAV dešinysis (Respublikonų kandidatas į JAV prezidentus 1964 metais) senatorius B.Goldvoteris panašiai apibūdino CFR sukurtos „tarptautinės CFR sesutės“ – Trišalės JAV, Japonijos ir Europos komisijos (Trilateral Commission) pavojų: „Mano supratimu, Trišalė komisija atstovauja gudriai suderintoms pastangoms užgrobti kontrolę ir įsitvirtinti keturiuose galios centruose – politiniame, finansiniame, intelektualiniame ir bažnytiniame“. 1979 metais jis visai nedviprasmiškai įspėja: „Laisvei, dvasinei, politinei, ekonominei neskiriama jokios svarbos Trilateristų kuriamame kitame šimtmetyje“. Vadinasi, šiame šimtmetyje.

Tad globalistų materialistinis amoralumas ir pasaulinės galios siekimas bet kokia kaina padeda suprasti kitaip nesuprantamus šios eros įvykius. Paaiškėja, kodėl Raudonajai armijai buvo užleistas Berlynas ir beveik pusė Europos. Paaiškėja, kodėl 1943 metų pavasarį nebuvo priimta antinacinių sąmokslininkų siūlyta Vokietijos kapituliacija Vakarams. Pasidaro suprantama Jalta ir raginimas Lietuvai ir Ukrainai neskubėti su nepriklausomybe. Nebestebina ir Šrioderio-Putino paktas, kaip ir daugybė kitų keistų politinių ėjimų.

Sugriuvo komunistų, nacių pasauliniai planai, kaip sugriuvo Aleksandro Didžiojo, Cezario ir kitų svajonės. Ką žmogus planuoja, žmonės, jų tautos gali sustabdyti. Tik reikia atsikratyti mitų ir pažinti tikrovę. Tikiuosi, šie klausimai dar nesusidūrusiems padės įžvelgti tikrovę ir nukreips į veiklą, garantuojančią laisvę mūsų vaikams ir vaikaičiams.

Siūlau pradėti nuo mūsų tautos kovos dvasios ir patriotizmo pakėlimo.

Pagal balandžio 13 dieną Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje skaitytą pranešimą

© 2006 „XXI amžius“