Priebėgos sau patiems
Gražina Trimakaitė
Rašydamas apie dabar veikiantį Lietuvos Sąjūdį
Vytautas Radžvilas yra pasakęs, kad jis šiuo metu yra tik priebėga
bendraminčiams, o visuomenėje jo vaidmuo yra menkas didesnio ir
nesiekiama. Greičiausiai taip nėra, bet yra pavojus, kad taip gali
atsitikti, ir ne tik Sąjūdžiui. Kiekvienai organizacijai, kurioje
yra daug vyresnio amžiaus žmonių, gali taip atsitikti. Gali atsitikti
ir jauniems, bet ir vyresni žmonės kartais linksta susikoncentruoti
ir mažiau dėmesio kreipti į valstybę.
Yra vyresnių žmonių organizacijų, kurios ir skelbiasi,
kad susikūrė dėl savęs ir užsiima tarpusavio bendravimu, gal ir
tarpusavio pagalba. Gal jos kartais stengiasi perduoti savo patirtį
jaunesnei kartai, bet jeigu to ir nedarytų, joms priekaištų nebūtų,
jeigu nėra pasiskelbusios tą darysiančios. Tad jos tarnauja sau,
o kartu ir valstybei, nes dalį valstybės piliečių daro laimingesnius,
ir nuo to yra geriau valstybei ji nori turėti daug laimingų žmonių.
Yra specifinės organizacijos, jungiančios ne šiaip
sau vyresnio amžiaus žmones, bet nuo buvusios okupacijos nukentėjusius
arba prieš okupaciją kovojusius tai buvusių politinių kalinių,
tremtinių, laisvės kovotojų organizacijos. Net jeigu jos savo įstatuose
ir nebūtų įsirašiusios tikslo visais laikais kovoti už nepriklausomybę
ir jaustis atsakingos už valstybę, kažkaip savaime iš jų to laukiama.
Nukentėję nuo okupacijos žmonės, atrodo, turi vertinti laisvę ir
būti jautrūs, matydami jai pavojų, tad turėtų ir dabar nenustoti
jos siekti, nes ji tikrai ne visa įgyta. Jeigu jos būtų vien tik
sau, toks jų buvimas atrodytų ne visai pateisinamas ir joms turėtų
atrodyti, kad per menkas uždavinys tik sau tedirbti, nors ir tai
yra geras darbas.
Jų darbas yra geras vien dėl jų specifikos, nes
net jų darbas sau dėl jų specifikos yra patriotiškas. Kaip vyresniems
žmonėms, joms rūpi jų prisiminimai, o jie ypatingi, nes tai kovotojų
už laivę ir nelaisvės aukų prisiminimai. Kai jie pasakoja, kai stato
ir gerbia paminklus, kai rengia didvyrių ir žygdarbių minėjimus,
savaime tai tampa visuomenės patriotizmo ugdymu. Tad sutampa jų
asmeninis interesas su valstybės arba visuomenės tokiu pačiu interesu
patriotiškai ugdytis. Neprieštarauja valstybės interesams ir tai,
kad tie žmonės kartu su minėjimais pasidaro ir sau malonius pasibuvimus
kaip ir Bočių atveju daugėja laimingų piliečių, ir tai yra
gera valstybei.
Tarsi viskas gerai, bet yra tokių, kuriems atrodo,
kad kažko neužtenka. Laisvės kova nebaigta, ir tuo, kas yra, sunku
pasitenkinti laisvės kovotojams. Ne visi ir pasitenkina. Nenuilstamai
kovingas mons. Alfonsas Svarinskas. Kartais stebisi laisvės kovotojų
nekovingumu Vakaruose dėl laisvės dirbęs ir dabar tebedirbantis
Vilius Bražėnas. Ir visiems atrodo, kad jeigu daugybė nukentėjusiųjų
ir dėl laisvės (tų, deja, daugelis žuvo) kovojusiųjų dabar aktyviai
dirbtų, tai tiesiog neįmanoma būtų komunistams Lietuvoje laimėti
rinkimus.
Bet daugumoje atvejų jų renginiai yra patiems
sau skiriami. Jie vieni kitus pagerbia. Neapleidžia, pagerbia ir
žuvusiuosius. Įkyriai primena, kad jaunoji karta jų akcijose nedalyvauja.
Iš tikrųjų kartais dalyvauja, ypač mokyklinio amžiaus vaikai. Tačiau
dažniausia vyksta pobūviai-minėjimai, kuriuose kalbama, dainuojama
vienų kitiems ir sau patiems. Kad nors apie darbą būtų kalbama arba
ką daryti, pagalba Tėvynei būtų didesnė. Kaip akibrokštas skamba
daina-giesmė Leiskit į Tėvynę , nepaieškant priežasčių, kodėl
šiandien tiek daug iš Tėvynės išleistų visai nemano į ją sugrįžti.
Buvo skurdas, bet akivaizdi ir patriotizmo stoka. Tokią priežastį
suradus, galima dirbti, kad jo daugėtų. Savo priebėgas pasidaryti
išbėgomis plėsti įtaką visuomenėje. Prieinamas būdas yra remti
dabar kovojančias patriotines jėgas, kurių yra ir vyresnių, ir jaunesnės
kartos. Reikia pastabumo, kas dabar yra kovos frontas, taip pat
ir kas nėra kovos frontas, bet kuo galima pasinaudoti.
Lietuvos Sąjūdis yra kovos frontas, bet jis dabar
labai silpnas. Gaila, jis nepavirto į priebėgą. Jo garbei, jis neišdavė
savęs. Kartais daro mažai veiksmų, bet nedaro blogų veiksmų. Jis
neprarado idealizmo, ir ten yra nesavanaudiškai ir net pasiaukojamai
dirbančių žmonių. Kol kas, atrodo, jis greičiau išnyks negu išduos
idealus, ir tai yra geras jo pasirinktas kelias. Gali išnykti, nes
pati jauniausioji karta sunkiai randa į jį kelią, o be jaunimo idealizmas
ilgai negalės tverti. Nors patriotizmas su Sąjūdžiu neišnyks ir
jaunoji karta jį atras kitu pavidalu, bet jeigu ji greičiau ieškotų,
tai rastų jį kartu su Sąjūdžiu.
Kovos priemonė yra ir krikščioniškas, patriotiškas,
nedepolitizuotas laikraštis XXI amžius tas jau daug kartų sakyta,
bet vis tiek dar ne visi susipranta ir jį remia. Toks yra ir Tremtinys,
bet jis šiek tiek siauresnis. Net ir jo pavadinimas gal priimtinas
buvusiems tremtiniams, o kaip jį priims dabartiniai, savo noru išsitrėmusieji
arba, dar tiksliau, iš savo širdžių ištrėmusieji Tėvynę? Patriotinės
spaudos rėmimas yra labai svarbus kovos frontas.
Yra ir tie, kuriais galima pasinaudoti. Yra nemažai
visuomeninių organizacijų, kurios finansuojamos. Kažkas finansuoja,
todėl jos kažkam atsakingos, ir ne visai Tėvynei, todėl ir jomis
naudojantis reikia būti atsargiems. Nors ir atsargiai, bet naudotis
reikia, nes jos yra ir gali būti reali jėga. Kai kuriais punktais
jų veikla sutampa su valstybės interesais. Gali būti, jog dėl to
sutampa, kad jos yra kuriamos kaip alternatyva Sąjūdžiui, norint
kad šis nestiprėtų, kai didėja visuomenės aktyvumas. Kad galėtų
būti pakaitalais, jos kuriamos kai kuriais punktais panašios į Sąjūdį.
Tie punktai jų veikloje valstybei yra naudingi. Jos kovoja su korupcija
ir skelbia visuomenės aktyvumo reikmę. Kartais jos kovoja prieš
Rusijos užmačias Lietuvoje: pernai jos ragino Respublikos Prezidentą
nevykti į Maskvą švęsti ne mūsų pergalės. Jos ragina neužmiršti
okupacijos žalos. Jos visos labai panašios savo teiginiais, tarytum
vieno centro išlaikomos, bet skiriasi pavadinimais. Sutampančiais
punktais su jomis bendrauti gali būti naudinga. Tai jau ir buvo
daroma, kai daug patriotinių organizacijų jų prašymu rinko parašus
dėl ES struktūrinių fondų panaudojimo. Galima panašiai ir toliau
daryti sutampančiais punktais ir atsargiai.
Beveik nėra kitų kelių išeiti į visuomenę reikia
norėti nebūti tik priebėgomis sau patiems. Laisvės kova niekada
nebus baigta, nebent visiškai įsigalėtų nelaisvė ir neliktų jokios
galimybės prieš ją kovoti. Nenorėkim tokio įsigalėjimo, nes tada
bus išardytos ir sau patiems skirtos priebėgos, ir neliks galimybės
dirbti net ir dėl savo vienų interesų.
© 2006 XXI amžius
|