JAV užsienio politika: idealizmas ir realizmas

Džordžas Frydmanas

Iranas paskelbė nestokojąs urano. Egipto prezidentas, šalį valdantis nuo 1981 metų, Hosnis Mubarakas kaltina sunitų ir šiitų valstybes išdavus savo šalių idealus. Prancūzija, dar neseniai alinta masinių automobilių padegimo stichijos, vėl atsidūrė politinėje ir ekonominėje aklavietėje. Matydami visus šiuos įvykius, suprantame, jog atėjo laikas kalbėti apie svarbius dalykus, nesustabdomus procesus, kurie bent jau keletui ateinančių metų suskaldė Amerikos politiką. Turime atkreipti dėmesį į JAV politikos idealistų ir realistų dvikovą supervalstybės aktualijų arenoje.

Dar pačioje Amerikos valstybingumo užgimimo pradžioje Prancūzijoje praūžė revoliucija, kuri daugeliu aspektų gerokai primena amerikietiškąją. Dalis amerikiečių stojo prancūzų pusėn, aukščiau už viską iškeldami savuosius moralinius idealus, gindami savo ideologinius bendraminčius.

Kita dalis amerikiečių laikėsi nuomonės, kad Amerikos ekonomika visgi gerokai priklausoma nuo Didžiosios Britanijos, nes ši yra plačiausia rinka amerikietiškoms prekėms. Juk tuomet tokia jaunutė šalis kaip Amerika priklausė nuo eksporto į Europos valstybes, o visus išorės vandenis, kaip žinoma, kontroliavo Didžioji Britanija. Taigi kad ir kokias simpatijas Jungtinės Valstijos jautė Prancūzijai, atsargumo sumetimais jos negalėjo šiepti ilčių prieš britus. Idealistai bandė įsprausti savo argumentus į strateginės politikos rėmus, o realistai orientavosi į racionalius skaičiavimus, tačiau iš esmės problema visiems buvo aiški: pasirinkdama, kieno pusėn stoti, Amerika dėl savo gerovės negali prašauti pro šalį.

Veikiausiai šis teiginys geriausiai atspindi amerikietiškos užsienio politikos daugialypiškumą. Štai pažvelkime į visai netolimą praeitį, kada Antrojo pasaulinio karo metais JAV sudarė sąjungą su genocido troškuliu apsėsto maniako Josifo Stalino valdoma sovietų imperija. Tuomet, kai JAV pradėjo bičiuliautis su Stalinu, Adolfas Hitleris dar tebuvo „žudynių ir genocido pamokų pirmokėlis“. Dauguma amerikiečių manė, kad jų šalies sąjunga su sovietais buvo tikrų tikriausia Amerikos idealų ir vertybių išdavystė. Kiti, tokie kaip Franklinas Ruzveltas, laikėsi nuomonės, kad jei Amerika nebūtų bendradarbiavusi su Sovietų Sąjunga, Hitleris būtų laimėjęs karą. Todėl abi pusės buvo savotiškai teisios: ir tie, kurie aljansui su Stalinu priešinosi, vadovaudamiesi moralinių vertybių etika, ir tie, kurie teigė, jog, nesudariusi sutarties su pačiu šėtonu, Amerika būtų pakliuvusi į rimtą pavojų.

Pažvelkime į kitą pavyzdį. 1972 metais JAV buvo beprarandanti savo galybę ir įtaką. Ji tuo metu nesėkmingai kariavo Vietname ir pamažu praradinėjo savo išsikovotas pozicijas globaliu mastu. Kaip tik tuo metu Sovietų Sąjunga buvo įsisukusi į kruvinų konfliktų su Kinija sūkurį. Pakvipo karu. Ričardas Niksonas sudarė sąjungą su kinais, kurios tikslas buvo apsupti Sovietų Sąjungą. Strategija suveikė. Tačiau ir šįkart, susibičiuliaudama su kraugerišku Mao Dzeduno režimu, JAV atsistojo į vieną gretą su vienu nuožmiausių diktatorių pasaulio istorijoje. Bet jai nieko kita neliko, nes tuo metu nevaržomai ir sparčiai stiprėjo sovietų režimas.

Kiekvienu atveju Ameriką draskė ši dilema. Tuokart, atsisakydama savo moralinių vertybių, Amerika garantavo sau saugumą ir stiprias pozicijas, tačiau „pardavė savo sielą“. Susidėdama su Didžiąja Britanija, Stalinu ar Mao, Amerika žengė apdairų žingsnį, tačiau kartu šis paviršutiniškas apdairumas pakirto amerikietiškojo režimo pagrindą. Bet iš esmės nėra tokio režimo, kuris būtų absoliučiai moralus ir paremtas dvasiniais siekiais, o Amerika tuomet nebuvo tokia stipri, kad galėtų pati viena pasipriešinti naciams, sovietams ar britams, todėl jai ir reikėjo sudaryti kontroversiškas sąjungas.

Minėti argumentai tarsi peiliu suraikė JAV politinį ir ideologinį foną. Kai 1972-aisiais kairieji šventė R.Niksono daug žadančią sąjungą su Mao, dešinysis sparnas kėlė moralės klausimą. Tačiau tuo pat metu nemažai dešiniųjų rėmė R.Niksoną ir daug kairiųjų priešinosi draugystei su šaltakraujišku Mao režimu. Lygiai kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais aljansą su sovietais, kaip optimaliausią išeitį, regėjo kairieji, o juos palaikė ir Vinstonas Čerčilis, kaip žinoma, neturįs nieko bendra su kairiaisiais. Kitais žodžiais tariant, nė vieno sprendimo atveju nebuvo prieita prie vieningos nuomonės.

Šiandien problema persikūnijo į JAV karą prieš džihadininkus (islamistų vedamo „šventojo karo“ prieš Ameriką šalininkus). Ir čia netruko pasireikšti ideologiniai nesutarimai. Galima išskirti dvi idealistų rūšis. Pirmieji teigia, jog, kovodama su džihadininkais, JAV neturėtų pažeidinėti pagrindinių žmogaus teisių principų ir negali sudarinėti sąjungų su šalimis, kuriose valdo despotiški režimai. Todėl bendradarbiavimą su Saudo Arabija daugelis linkę vadinti priešingu Amerikos moraliniams standartams ir dėl to nepriimtinu.

Kita idealistų grupė linkusi manyti, jog į karą Vidurio Rytuose Amerika leidosi trokšdama šiuose „tamsiuose kampeliuose“ pasėti demokratijos grūdą. Šių idealistų galima išskirti du porūšius: naujuosius konservatorius, kurie išties nuoširdžiai tiki demokratijos diegimo argumentais, ir tuos, kurie demokratijos idėja naudojasi kaip priedanga karo veiksmams pateisinti. Kaip ir naujieji konservatoriai, dauguma liberalų mano, kad žmogaus teisių, - sąvokos, neatsiejamai nuo demokratijos vartojamos kategorijos, - apsauga yra priimtinas bet kokio karo pateisinimas. Prisiminkime liberalų paramą kariniams veiksmams Kosovo provincijoje.

Tačiau, kita vertus, retorinė praraja tarp skirtingų nuomonių stovyklų buvo ir bus. Juk aišku kaip dieną, jog, kovodama Rytų bloke, Amerika visuomet turės vienytis su tokiais moraliai nepriimtinais sąjungininkais, kokie anuomet buvo britai, sovietai ar Kinija. Net jei tokia užsienio politika kels daugelio amerikiečių pasidygėjimą, kovodama už savo pozicijas, JAV turės jos laikytis. Pritaikius tai šiandienai, galima daryti išvadą, jog visai nesvarbu, ką plačioji publika mano apie arabų požiūrį į moteris ir lygias galimybes, kare prieš „Al Qaeda“ Amerikai būtina Saudo Arabijos parama. Taigi praeities argumentai nenustoja galios aiškinant ir šiandieninius įvykius.

Pakalbėkime apie karo pateisinimą demokratijos kūrimu Vidurio Rytuose. Kontrargumentas paprastas: demokratija Vidurio Rytuose tam tikra prasme yra gera idėja, tačiau Amerikos galybė, nors ir milžiniška, nėra beribė. Džihadininkų Irake ir kituose regionuose taip paprastai nugalėti nepavyks – žūtbūt reikia regioninių sąjungininkų. Todėl Amerika vienu metu negali ieškoti sąjungininkų ir bandyti nuversti vietos režimus.

Idealistų argumentas, jog, rūpindamasi tik savo ekonominiu ir fiziniu saugumu bei gerove, šalis praranda savo moralinį pagrindą, nėra vien tuščias svaičiojimas. Absoliutaus saugumo siekis suponuoja galios siekimą, o šis savo ruožtu yra moraliai korumpuotas siekis. Be to, bandydamas įgyvendinti teisingumą nemojuodamas ilgu kalaviju, vargu ar ilgai išliksi valdžioje. Net ir likdamas nuošalyje nuo karo, negali būti tikras, kad karas pats neateis iki tavęs.

Deja, politikai neturi tokios prabangios galimybės – svarstyti būties paradoksalumą. Jie turi koncentruotai ir aiškiai priimti politinius sprendimus, o ypač – užtikrinti tų sprendimų vykdymą. Džordžas Vašingtonas, nusprendęs, kad saugumo sumetimai jo jaunai šaliai yra kur kas svarbesni nei politiniai principai, nusigręžė nuo revoliucingo Prancūzijos režimo. Franklino Ruzvelto akimis, vienintelis gelbėjimosi ratas demokratijai buvo sąjunga su Stalinu. R.Niksonui anuomet teko nuryti politinių idealų kartėlį Pekine. Istorijos požiūriu, sunku ir sugalvoti, kad kuris nors jų tada būtų galėjęs pasielgti kitaip. Žvelgiant į šiuos tris pavyzdžius, galima paskelbti tokią politinę doktriną: politinių principų laikymasis įmanomas tik orientuojantis į sprendimus, nereikalaujančius žaibiškos reakcijos; opūs klausimai reikalauja nesentimentalių ir gana nuožmių kompromisų – jie turi būti sprendžiami čia ir dabar.

Visai tikėtina, jog Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjęs genocido „krikštatėvis“ A.Hitleris, jei anuomet būtų atsižvelgta į JAV idealistų raginimus nesudarinėti sąjungų su despotiškomis valstybėmis. Bandymas apginti demokratiją nesiimant jokių priemonių pats savaime yra bevaisis. Moraliniai idealai, neįkūnyti politine ir karine jėga, niekuomet nenuves link norimo rezultato. Tačiau tokia realistinė pozicija taip pat turi savo silpnų vietų. Kartais negailestingos priemonės pranoksta patį tikslą. Kartais nacionalinio intereso apsauga tampa tik priedanga iš tiesų proteguojamam kieno nors asmeniniam interesui ar ambicijai.

Nors tai nėra paprasti reikalai, kuriuos sprendžiant reikėtų ieškoti elementarių, šabloniškų išeičių, kaip jau minėta, politikai neturi daug laiko svarstymams ir strateginėms spekuliacijoms. Jų natūrali pareiga skatina veikti, kas dažniausiai reiškia, jog reikia panaudoti jėgą. Turbūt daugeliui skaitytojų bus didelė staigmena tai, kad didžiausiu žmogaus teisių gynėju laikomas JAV prezidentas Abraomas Linkolnas, įgyvendindamas savo žmogaus teisių ir laisvių planą, kartu buvo ir bekompromisiškiausias ir negailestingiausias šių teisių pažeidėjas. Joks kitas iškilus veikėjas taip atkakliai ir sistemingai nepažeidinėjo konstitucinės apsaugos, kaip A.Linkolnas. Tačiau tuo pat metu niekas kitas nepaskyrė tiek laiko ir darbo konstitucinių laisvių kūrimui ir apsaugai. Kad ir kaip tai būtų paradoksalu, tačiau kelias nuo taško A iki taško B niekuomet neina nepriekaištinga tiese. Bet kuris, pasirinkęs tiesų kelią, yra pasmerktas žlugti. Ši pamoka taip pat, be išimties, taikoma ir naujiesiems konservatoriams ar pasaulinei žmogaus teisių apsaugos organizacijai „Amnesty International“.

Šis klausimas įgyja ypatingą svarbą šiandien, kai JAV atlieka piruetus tarp savųjų politinių frakcijų ir islamiškojo pasaulio. Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Valstijos laimėjo pasinaudodamos totalitarinių režimų teikiamais privalumais ir susivienijusios su Stalinu. Šaltąjį karą JAV laimėjo tik pasinaudodama komunistų konfliktu ir susibičiuliaudama su Kinija. Todėl, žvelgiant į dabartinę situaciją, JAV stengiasi laimėti karą prieš džihadininkus, pasinaudodama sunitų ir šiitų konfliktu ir susivienydama su Iranu.

Galima rasti stebuklingų moralinių argumentų, pateisinančių karą Irake demokratijos ir išsilaisvinimo siekiu. Tačiau, kita vertus, galima rasti begalę moralinių argumentų už tai, kad JAV apskritai niekuomet nederėjo kelti kojos į Iraką. Taip pat ir už tai, kad Amerika galėjo nevykdyti operacijos „Audra dykumoje“, nedislokuoti karių Saudo Arabijoje ir neerzinti „Al Quaedos“ taip, kad ši būtų pasiryžusi bet kokioms teroro akcijoms Jungtinėse Valstijose. Pasaulyje knibždėte knibžda prieštaringų moralinių argumentų, kurie visi, į tą patį įvykį pažvelgus kiek kitaip, atrodo turintys gana realų pagrindą.

Tačiau visų pirma reikia rūpintis šiandieninėmis realijomis. Amerika turi per mažai karių ir per daug priešų, kad galėtų nevaržoma įgyvendinti savo valią. Šiandien lygiai taip pat, kaip ir šaltojo karo metais, praktinis principas „skaldyk ir valdyk“ pranoksta visus moralinius imperatyvus. Vadinasi, tarp skirtingų musulmoniškųjų frakcijų reikia išlaviruoti taip sumaniai, kad, sudarius sandorį su viena ar kita jėga, būtų pasiektas maksimalus rezultatas. Bet kuriuo atveju Amerikai teks sudaryti sąjungą su režimu, kuriam amerikiečių tauta nepritars. Tačiau lygiai taip pat ir potencialiosios JAV sąjungininkės piliečiai neapkęs šios supervalstybės, jos kultūros ir gyvenimo būdo.

Galbūt JAV neprašovė sudariusi su Iranu sandorį dėl Irako. Visai tikėtina, jog Saudo Arabijos vadovaujama sunitų koalicija suteiks Vašingtonui galimybę pradėti Sunitų trikampyje derybas su kovotojais. Bet kuris žingsnis iš šių paminėtų gali būti smerktinas tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų dėl daugelio morale grindžiamų priežasčių.

Ar dėl naivaus neapdairumo, ar priešingai – dėl mitraus sumanumo pastaraisiais mėnesiais Džordžas Bušas eina pragmatizmo keliu. Galbūt jis greitai ims ieškoti sąjungininkų, nes, kovos lauke būdamas vienas, jis nieko nepeš. Dabartinė situacija Irake yra nebesuvaldoma, todėl visi prezidentai turi deramai sureaguoti į šią realiją. Nors, kalbant apie dabartinę padėtį Vidurio Rytuose, vartoti žodžius „demokratijos siekimas“ ir „Amerikos įsipareigojimas skleisti tamsoje šviesą“ Dž.Bušui neapsiverčia liežuvis, tačiau, vienydamasis su Stalinu, F.Ruzveltas juk nesuglumdamas galėjo kalbėti apie keturias prigimtines laisves. Vadinasi, nieko nėra neįmanoma.

© 2006 „XXI amžius“