„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. gegužės 3 d., Nr. 8 (124)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Daina – kaip kulkos švilpimas

Dr. Letas Palmaitis,

Kaukazo dekolonizavimo sąjūdžio atstovas Lietuvoje

Kartą su draugu čečėnu diskutavau dainuojamosios tautosakos klausimais. Jis pareiškė, kad dainuoti – ne vyrų reikalas. Aš nustebau: negi čečėnai neturi dainų? „Mūsų vyrų dainos – tai islamiškos maldos ir panašūs religiniai dalykai“, – atsakė pašnekovas. Vyro daina turi būti tarsi kulkos švilpimas.

Balandžio 21 dieną sukako 10 metų, kai Rusija susidorojo su Čečėnijos Respublikos (Ičkerijos) prezidentu Džocharu Dudajevu. Jis buvo užmuštas karine raketa, kai mobiliuoju telefonu derėjosi su Maskva. Šis palydovinis ryšys buvo ne Rusijos, bet JAV žinioje, taigi buvo užpelenguotas ne vienų tik rusų jėgomis.

Demokratų išdavystė

JAV vaidmuo rusų-čečėnų kare, deja, neatitinka mūsų stereotipų laisvę visame pasaulyje palaikančios Amerikos. Prezidentas Dž.Dudajevas paskelbė Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos 1991 metais (ją tuomet pripažino Gruzijos Respublika ir Talibanas). Čečėnija nedalyvavo 1992 metais pasirašant Federacinę sutartį, todėl negalėjo ir negali būti laikoma Rusijos Federacijos sudėtine dalimi. 1994 m. gruodžio 11 d. Borisas Jelcinas pasirašė įsaką dėl „konstitucinės tvarkos“ atstatymo Čečėnijoje karine jėga, o jau gruodžio 14-ąją JAV prezidentas Bilas Klintonas paskelbė šį karą Rusijos vidaus reikalu. Kaip tai galėjo atsitikti? Vakarų analitikas Paulis Goble pastebi, kad SSRS suirimas sukėlė pasaulyje nerimą, jog Rusijos branduolinis ginklas gali išslysti iš Kremliaus kontrolės: 1992 metų vasaryje Baltieji rūmai pareiškė pageidavimą, kad po SSRS suirimo nebūtų tolesnės Rusijos dezintegracijos. Viena vertus, tai reiškė, kad JAV praktiškai atsisakė savo garsaus principo remti tautų apsisprendimo teisę bei išsivadavimo kovas, o dėl to Rusija laisva elgtis su jos valdžioje esančiomis tautomis pagal seną imperinę tradiciją. Kita vertus, tai reiškė, jog JAV sutiko su Stalino įvesta tautų gradacija, nes nepriklausomybės teisė buvo pripažinta tik stalininėms „sąjunginėms respublikoms“, bet ne vadinamoms „autonomijoms“. Iš tikrųjų kuri respublika sąjunginė, o kuri autonominė, sprendė komunistų valdžia ne pagal tautų ar teritorijų dydį, bet pagal lojalumą ir patikimumą. Pavyzdžiui, teritorija ir gyventojų skaičiumi Dagestanas nenusileidžia nei Armėnijai, nei Estijai, o etninių čečėnų skaičius iki pastarojo genocido buvo daugiau kaip milijonas žmonių. Tačiau čečėnai buvo laikomi itin nelojalia nacija, todėl neturėjo šansų gauti „sąjunginės respublikos“ statuso. Vadinasi, 1992 metais „demokratijos tvirtovė“ JAV pripažino totalitarinius kolonijinius tautų vertinimo kriterijus. Šis Baltųjų rūmų sprendimas atrišo Kremliui rankas be baimės vykdyti čečėnų tautos genocidą, kuris žiaurumu toli prašoko Stalino ir Hitlerio nusikaltimus.

Pirmasis čečėnų karas

Tą vadinamąjį „pirmąjį čečėnų karą“ Rusijos Federacija gėdingai pralaimėjo: 1996 m. rugpjūčio 31 d. Rusija buvo priversta pasirašyti ugnies nutraukimo susitarimą, o 1997 m. gegužės 12 d. prezidentai Aslanas Maschadovas ir Borisas Jelcinas pasirašė oficialią taikos sutartį tarp Čečėnijos Respublikos (Ičkerijos) (ČRI) ir Rusijos Federacijos. Ši sutartis byloja, kad Čečėnija de facto buvo pripažinta nepriklausoma nuo Rusijos Federacijos. Pats A.Maschadovas buvo išrinktas Ičkerijos prezidentu per 1997 metų laisvus ir demokratinius rinkimus. Rinkimų rezultatus pripažino ir B. Jelcinas.

Tuo metu Čečėnijoje vyko ginčai dėl tolesnės politinės raidos (ČRI Konstitucija buvo priimta 1992 m.). Provakarietišką A.Maschadovo kursą tariamai palaikė Kremlius. Jam priešingas buvo islamistų sąjūdis, kurio tikslas – atkurti šalyje šariato (islamo) teisę. Islamo atgimimas buvo natūralus procesas, kuris jau reiškėsi ir gretimame Dagestane. Nuo 1997 metų valdžia varė radikalius islamistus iš Dagestano į gretimą Čečėniją. Kilo gandai apie greitą jų grįžimą iš Čečėnijos kartu su čečėnais islamui vaduoti. Rusija praktiškai atidarė savo sieną su Čečėnija. 1999 metų liepą rusai sunaikino Čečėnijos blokpostą (plg. rusų provokaciją Medininkuose) ir įsiveržė į Čečėnijos teritoriją. Tuo metu Dagestano kaimuose Kadare, Karamachyje ir Čabanmachyje kilo konfliktas tarp vietos islamistų ir valdžios, o Dagestano islamistų vadas Bagaudinas, matyt, provokatorių paskatintas, ėmė prašyti čečėnų pagalbos. Prieš Dagestano islamistus buvo panaudota rusų federalinė kariuomenė. Jiems padėti buvęs ČRI premjeras islamistas Šamilis Basajevas ir arabų kovotojas savanoris Ibn al Chatabas suorganizavo 2000 karių žygį į Dagestaną. Tuo pasinaudojo Rusijos slaptosios tarnybos, po SSRS žlugimo svajojusios atgauti prarastas pozicijas: ČRI buvo paskelbta teroristine valstybe. Tam reikėjo įrodymų. 1999 m. rugpjūčio 31 d. buvo susprogdinta bomba Maskvoje, „Ochotnyj Riad“ prekybos komplekse, kuris priklausė... čečėnui (Umarui Džabrailovui). Žuvo vienas žmogus, 40 sužeista. Rugsėjo 4 dieną buvo susprogdintas namas Buinakske, Dagestane, žuvo 64 žmonės. Rugsėjo 8 dieną – gyvenamasis pastatas Maskvoje, žuvo 94 žmonės, 150 buvo sužeisti. Rugsėjo 13 dieną susprogdintas užtaisas prie gyvenamojo namo Maskvos Kaširskoje plente, žuvo 118 žmonių, 200 buvo sužeisti. Rugsėjo 16 dieną buvo susprogdintas gyvenamasis namas Volgodonske – žuvo 17 žmonių. Nors sprogdintojų nerasta, buvo paskelbta, kad tai – „čečėnų teroristų“ darbas. Tačiau pats stipriausias sprogdinimas, kuris turėjo nusinešti daugiausia gyvybių, buvo numatytas Riazanėje rugsėjo 22 dieną. Laimė, kažkoks Aleksejus Kartofelnikovas pastebėjo, kaip trys žmonės iškrauna maišus iš mašinos su Maskvos numeriais ir neša į jo namo rūsį. Jis pranešė milicijai ir buvo rasti trys maišai heksogeno su užrašu „cukrus“ bei detonatorius su laikrodžiu. Kitą dieną maišai atsidūrė FSB rankose Maskvoje. Kremlius pranešė, kad Riazanėje likviduotas bandymas susprogdinti namą ir kad rusų kariuomenė bombarduoja Grozną, nors FSB jau darė užuominų, neva jokio heksogeno maišuose nerasta. Tuo tarpu vietos FSB sučiupo du iš trijų asmenų, krovusių maišus. Jie būtų buvę areštuoti dar greičiau, bet buvo nustatyta, kad jie skambino į Maskvą telefonu, kuris priklausė FSB. Jų likimas niekam nežinomas. Tik po trijų dienų FSB oficialiai pranešė, jog Riazanėje jokio teroro akto nebuvo, kad maišuose – ne heksogenas, o cukrus ir kad Riazanėje buvo surengtos „antiteroristinės pratybos“ (buvusio Rusijos FSB darbuotojo perbėgėlio Aleksandro Litvinenkos drauge su Jurijumi Felštinskiu parašyta knyga „FSB vzryvaet Rossiju“ prieinama interneto puslapyje http://terror99.ru/book.htm ).

Ši „efektyvi“ Rusijos premjero Putino kova prieš „čečėnų teroristus“ užtikrino jam pergalę 2000 metų prezidento rinkimuose (jis ėjo prezidento pareigas nuo B. Jelcino atsistatydinimo 1999 m. gruodžio 31 d.).

Antrasis čečėnų karas,

kariniai nusikaltimai

Antrasis rusų-čečėnų karas prasidėjo nuo bombardavimų 1999 m. rugsėjo 23 d. Prezidentas A.Maschadovas paskelbė mobilizaciją į šventąjį karą. Spalio 12 dieną rusų kariuomenė žengė į ČRI teritoriją, bet kova dėl Džocharo (taip pavadintas Groznas žuvusio Dž.Dudajevo garbei) prasidėjo tik lapkritį. Abu karai čečėnų tautai jau kainavo 250 tūkst. užmuštųjų, tarp kurių 42 tūkst. vaikų. 200 tūkst. pabėgėlių išsikėlė iš Čečėnijos. Vien per Džocharo bombardavimą žuvo 25 tūkst. civilių, tarp jų ir rusų.

Nors rusai pasiuntė prieš čečėnus 100 tūkst. kariuomenę, plačiai naudojo bombardavimą ir sunkiąją artileriją, jie patyrė didelių nuostolių, o čečėnai 2000 metų sausį kuriam laikui atgavo didžiausius miestus Šalį, Arguną ir Gudermesą.

Abiejuose karuose rusai sąmoningai vykdė ir tebevykdo čečėnų tautos genocidą, tačiau antrajame kare nusikaltimai prašoko visus praeito šimtmečio siaubus, tiek stalininius, tiek hitlerinius. Vienas pirmųjų buvo čečėnų pabėgėliams civiliams atidarytų humanitarinių koridorių sušaudymas 1999 m. spalio 29 d. Per Džocharo bombardavimus išlikusieji miestiečiai gyveno rūsiuose, žuvusiųjų skaičius kasdien daugėjo. Spalio pabaigoje buvo pranešta, jog civiliams bus leista palikti Grozną ir Čečėniją Azerbaidžano ir Ingušijos kryptimis. Spalio 29 dienos rytą tūkstančiai žmonių susirinko prie rusų blokpostų. Apie 11 val. ryto jiems buvo pranešta, kad tą dieną jų neišleis. Kolonos mašinų ir pėsčiųjų pasuko atgal, bet judėjo lėtai, keturiomis eilėmis. Tuo metu pasirodę rusų lėktuvai bombomis ir raketomis sušaudė civilių kolonas, išsidriekusias per kelis kilometrus. Tarp nesuskaitomų aukų daugiausia buvo seni žmonės, moterys ir vaikai. Lėktuvai apšaudydavo ir civilius, perkeliamus į šiaurinius rajonus pačioje Čečėnijoje. Šiame kare sunkioji artilerija naikino ne tik miestus, bet ir kaimo gyvenvietes.

Visame pasaulyje nuskambėjo žinios apie normaliam žmogui nesuvokiamus rusų kariaunos žvėriškumus.

1995 m. balandžio 6 d. rusų kariuomenė apsupo kelyje į Džocharą pasipriešinusią gyvenvietę Samaškus. Šią gyvenvietę šaudė, plėšė ir degino visą savaitę, neįleisdami Raudonojo Kryžiaus atstovų. Išlikę gyvi vyrai nuo 15 iki 70 metų, surišti viela, buvo išsiųsti į „filtracijos lagerius“, sužeistuosius nušaudavo. Kareiviai sutikdavo vieną kitą paleisti už auksą ir dolerius. Per savaitę buvo nužudyti apie 93 žmonės, 200 gyventojų dingo. 1999 m. spalio 27 d. beveik visa Samaškų gyvenvietė vėl buvo subombarduota ir sudegė.

2000 m. vasario 5 d. kariai apsupo Džocharo miesto priemiestį Aldy ir ėmė metodiškai žudyti pasislėpusius rūsiuose civilius žmones. Jiems buvo daužomos kaukolės, išduriamos akys, nupjaunami liežuviai, išraunami auksiniai dantys. Žmonės buvo gyvi pjaustomi ir deginami. Taip nukankinta apie 100 niekuo dėtų žmonių (http://voinenet.ru/index.php?aid=628).

Tai tik pora nusikalstamų pavyzdžių. Rusų kariaunos elgesio simboliu tapo vaiko nužudymas motinos, kuriai kariai šaukė: „Žiūrėk k..., nenusisuk!“ akivaizdoje.

Panašiai kaip ir Lietuvoje pokario metais, gyventojams įbauginti okupantai išmėtydavo nužudytųjų kūnus prie gyvenviečių. „Filtracijos lageriuose“ žmonės kankinami ir žudomi be teismo. Įprastas reiškinys – žmonių pagrobimai bei prekyba nužudytųjų lavonais, kuriuos čečėnai turi išpirkti.

Teisėtas Čečėnijos prezidentas A.Maschadovas (interneto svetainės bernardinai.lt pavadintas „sukilėlių vadu“!) buvo nužudytas 2005 m. kovo 8 d. Šis žmogus nuosekliai siūlydavo Rusijai taikos derybas, bet buvo paskelbtas „teroristu“, o jo kūnas taip ir neatiduotas giminėms palaidoti.

2001 m. rugsėjo 11 d. įvyko garsus teroristų išpuolis prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke. Šis įvykis nėra iki galo išaiškintas, rimti analitikai yra linkę įžiūrėti vidinę kovą tarp JAV „vanagų“, troškusių padidinti karinį biudžetą, ir „balandžių“, t.y. kažką panašaus į Putino provokaciją su gyvenamųjų namų sprogdinimu (pagal prancūzų žurnalisto Thierry Meyssan’o tyrimą http://www.nationalreview.com/robbins/robbins040902.asp). Kad ir kaip būtų, šis išpuolis leido JAV prisiimti pagrindinio kovotojo prieš tarptautinį terorizmą vaidmenį, o Putinui – pasiskelbti tos kovos bendrininku... Čečėnijoje.

Toks galų gale pasirodė B.Klintono pareiškimas, kad karas Čečėnijoje – Rusijos vidaus reikalas. Nors nesuskaitomi žvėriški karo nusikaltimai Čečėnijoje plačiai žinomi ir yra aprašyti internete, Vakarų visuomenė stengiasi jų nepastebėti, labiau vertindama gerus santykius su kriminaline Rusija.

“Čečėnizacija“

Neįstengdama sulaužyti čečėnų pasipriešinimo, Rusija 2003 metų spalį inscenizavo okupuotoje Čečėnijoje „prezidento rinkimus“, per kuriuos „Čečėnijos (autonominės) respublikos“ prezidentu paskyrė Achmadą Kadyrovą. Tuo neva buvo panaikinta Čečėnijos Respublika Ičkerija ir pašalintas teisėtas prezidentas Aslanas Maschadovas. 2005 metų gegužę A.Kadyrovas buvo nužudytas, „prezidentu“ tapo jo sūnus galvažudys Ramzanas. Šitaip Rusija ketina „čečėnizuoti“ konfliktą. „Čečėnizacija“ yra ne kas kita, kaip analogija lietuviams gerai žinomai pokario sovietizacijai.

Kaukazas ir jo tautos

Kaukazas ir Užkaukazė yra vienas seniausių civilizacijos centrų. Visi žinome senovės graikų legendą apie argonautus, iškeliavusius į Kolchidę (dabartinę Gruziją) aukso vilnos parvežti, tačiau Kaukazo istorija dar senesnė. Savo kalba Šiaurės Rytų Kaukaze gyvenančios nachų-dagestaniečių tautos, kurioms priklauso vainachai čečėnai ir ingušai, yra artimos senovės churitams. Churitai, Mesopotamijos gentys, buvo sukūrusios Mitanio ir Urartu civilizacijas 2-jame–1-jame tūkstantmečiuose iki Kristaus. Antra vertus, Šiaurės Vakarų Kaukazo autochtonai čerkesai (abchazai, adigai, kabardai) kalba giminiuojasi su senovės chatais, civilizacija, klestėjusia Anatolijoje nuo 3-jo tūkstantmečio iki Kristaus, indoeuropiečiams hetitams (nesitams) dar neatėjus. Spėjama, kad tam tikros Šiaurės Kaukazo kalbos yra tolimos baskų kalbos giminaitės. Centriniame Kaukaze gyvena osai (osetai, alanai), kurie yra senoviniai iranėnų kilmės ateiviai. Užkaukazėje gyvena kartvelai (gruzinai, mingrelai, svanai), kurių kalbos sudaro atskirą kalbinę šeimą, senoviniai indoeuropiečiai armėnai ir tiurkai azerbaidžaniečiai (senovinių Kaukazo albanų vietoje), kurie, kaip ir osai, yra vėlyvesni autochtonai. Iš jų visų kartvelai, armėnai ir abchazai yra krikščionys, kiti – musulmonai. Kaip rodo vainachų savaitės dienų pavadinimai, kadaise jie buvo perėmę krikščionišką kultūrą iš Gruzijos (dalis įėjo ir į Gruzijos valstybės sudėtį), bet vėliau (apie IX–X a.) perėjo į islamą. Visos šios tautos nuo senų laikų buvo persų, tiurkų ir mongolų puldinėjamos, be to, kariaudavo ir tarp savęs. Nepaisant sudėtingos istorijos ir skirtingų kalbų, jų kultūros bruožai yra panašūs. Tam tikrų kaukazietiškų bruožų, laikui bėgant, įgavo net rusų šiaurės Kaukaze laikyti Tereko kazokai (pirmi laisvieji kazokai atsikėlė 1577 m.).

Kolonizacija

Nuo rusų baudžiamosios ekspedicijos į Ingušiją 1783 metais prasideda Kaukazo kolonizavimas. Čečėnai iš pat pradžių pasižymėjo kaip atkakliausi rusų agresijos priešininkai, kurie savo valia niekados nebuvo pripažinę jų valdžios. 1785 metais Aldy gyvenvietėje šeichas Mansūras paskelbė šventąjį karą prieš rusus. Gruzijos prijungimas prie Rusijos imperijos 1801 metais lėmė tragišką tolesnį Šiaurės Kaukazo likimą. Toliau kas 50 metų čečėnų tauta būdavo naikinama vienu ketvirčiu. Itin dideliu žiaurumu pasižymėjo Kaukazo malšintojas generolas Aleksejus Jermolovas (jo „žygdarbiai“ vyko 1816-1827 m.), kuris ir pastatė Grozno tvirtovę ir kuris beveik atitinka vėlesnį savo kolegą Muravjovą Koriką Lietuvoje. 1832-1859 metais Šiaurės Kaukaze prieš rusus kariavo garsus dagestanietis imamas Šamilis (1797-1871), 1834-aisiais šariato pagrindu įkūręs islamo valstybę Dagestane, Čečėnijoje ir Ingušijoje. Po to konstitucinė Šiaurės Kaukazo valstybė neilgam atgimė 1918 metais (Kalnų Respublika) ir 1919-1920 metais (islamiškas imamatas). Carinės imperijos žlugimas bei anglų pagalba leido Gruzijai (1918-1922), Azerbaidžanui (1918-1921) ir Armėnijai (1920-1922 plačioje etninėje teritorijoje, įskaitant istorinę dalį dabartinėje Turkijoje, atkurti nepriklausomybę ir grąžinti teises savo kalboms ir kultūroms. Juk, nepaisant taikaus Gruzijos inkorporavimo į Rusijos sudėtį 1801 metais, gruzinų kalba buvo netekusi valstybinio statuso, nebuvo galimybių plėtoti kultūrą gimtąja kalba. Tačiau brutalus Rusijos grįžimas bolševizmo pavidalu, nors formaliai nepanaikino nacionalinių kalbų, ėmė griauti tradicinius kultūros pamatus. Ypač vėlgi nukentėjo Šiaurės Kaukazas. Po 1920 metų bolševikai įtvirtino osų tautos padalijimą tarp Šiaurės Osetijos Rusijos Federacijoje bei Pietų Osetijos Gruzijoje, ėmė kurstyti vainachus prieš Tereko kazokus, kurie sukilo ir buvo deportuoti, o jų žemės buvo paskirstytos tarp šiaurinių osų, ingušų, čečėnų ir dagestaniečių. Antireliginė bolševikų politika privertė sukilti čečėnus, kuriuos žiauriai naikino 1930 ir 1932 metais. Stalino laikų represijos palietė visas Kaukazo tautas, tarp jų ir gruzinus.

1944 metais kovo mėnesį visi čečėnai ir ingušai buvo deportuoti į Kazachstaną (iki 1956 metų), Čečėnijos-Ingušijos autonominė respublika panaikinta, o jos teritorija padalyta tarp Dagestano, Šiaurės Osetijos ir Gruzijos. Tais pačiais metais iš Meschetijos Gruzijoje buvo deportuoti į Kazachstaną visi ten nuo 1829 metų gyvenę vietiniai turkai. Jų grįžimo problema neišspręsta iki galo ir po šiai dienai.

Kaukazo dekolonizavimas

Išspręsti ilgaamžes Rusijos imperializmo sukurtas problemas gali tik galutinis Kaukazo dekolonizavimas. Šiuo metu Rusija yra pagrindinis destabilizuojantis faktorius šiame regione. Rusijos imperializmo tikslas – galutinai įtvirtinti savo kolonizavimą suskaldžius Gruziją (Abchazija jau atskirta, dabar Osetijos eilė) ir papirkus Armėniją ginče dėl Karabacho. Šiems planams nebus lemta tapti tikrove.

Pirma, islamo, kaip tradicinio vietos kultūrų pamato, atgimimas bei Rusijos žiaurumas Čečėnijoje jau pavertė rusų–čečėnų karą Kaukazo karu, kuris kol kas plinta tik Šiaurės Kaukaze. Naujasis Čečėnijos prezidentas šeichas Abdulchalimas Saidulajevas vadovauja naujam Kaukazo frontui (KF), be Čečėnijos, aprėpiančiam Ingušiją, Dagestaną, Osetiją ir Kabardą-Balkariją. Naujoji ČRI vadovybė neslepia, kad jos tikslas – atkurti Šiaurės Kaukazo tautų konfederaciją islamiško šariato pagrindu. ČRI kariniai daliniai tebekontroliuoja pietinę šalies dalį. Jiems komanduoja patyręs talentingas karžygys, čečėnų karų didvyris Amyras Abdulahas Šamilis Abu Idrisas Basajevas. Neseni triuškinantys modžachedų smūgiai Kabardos-Balkarijos sostinėje Nalčike yra geriausi sėkmingos kovos įrodymai.

Antra, Rusijos nesugebėjimas tapti demokratine valstybe ir sutvirtėti ekonomiškai, jos grįžimas į totalitarizmą daro ją pavojingą Vakarams trimis aspektais: vis dar turimo branduolinio ginklo, pasaulinės kriminalinės finansinės veiklos, silpnumo stiprėjančios Kinijos akivaizdoje, kai ji jau nebesugeba kontroliuoti savo sienos su Kinija bei savo Tolimųjų Rytų ekonominių santykių su Kinija ir Japonija. Šiomis sąlygomis JAV skuba užsitikrinti placdarmą būsimai neišvengiamai konfrontacijai su stiprėjančia Kinija ir planingai „nukerta“ nuo Rusijos jos satelitus. Ukraina ir Gruzija jau „nukirstos“. Dabar ateina eilė Kaukazui. Ne be reikalo Z.Bžezinskis neseniai viešai pasisakė už Šiaurės Kaukazo Respublikos įkūrimą. Islamo atgimimo sąjūdis, be abejo, persimes iš Kaukazo ir į Tatarstaną. Objektyvios raidos tendencijos, be abejo, privers krikščionišką Gruziją ieškoti vietinės atramos tarp senų savo draugų musulmonų Šiaurės Kaukaze. Rusijos karinė mašina nebeatlaikys, pati Rusija ims byrėti.

2006 m. vasarį įkurtas tarptautinis Kaukazo dekolonizavimo sąjūdis, kuriam vadovauja čečėnas Ahmadas Sardali. Sąjūdžio tikslas – politinėmis ir ideologinėmis priemonėmis remti Kaukazo išsivadavimą iš kolonijinio Rusijos jungo. Tarp aktualiausių sąjūdžio užduočių – demaskuoti Rusijos mitą apie jos kovą su „tarptautiniu terorizmu“ Kaukaze parodant tikrą padėtį regione bei Rusijos vykdomą valstybinį terorizmą, atskleisti karinius okupantų nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus, priešintis okupantų varomam tradicinių vertybių naikinimui, amoralumui ir ateizmui, priešintis rasizmui, šovinizmui, neapykantos tarp tautų ir religijų kurstymui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija