Užribyje
Petras KATINAS
Po tarptautinio Vilniaus forumo, ypač po jame
pasakytos gana netikėtos JAV viceprezidento Diko Čeinio kalbos,
Lietuvos vardas vėl nuskambėjo visame pasaulyje. Pirmiausia dėl
JAV viceprezidento pateikto Rusijos politikos vertinimo. O tas vertinimas
buvo gana nekoks. Beje, jis nepatiko ne tiktai Maskvai, bet ir gana
santūriai, jeigu ne priešiškai, įvertintas kai kuriose senosios
Europos sostinėse.
Su Kremliumi ir jo valdovu flirtuojantys Vakarų
Europos politikai, jau senokai besistengiantys išstumti Jungtines
Valstijas iš Europos, kalbėję, jog ir NATO tapo vos ne šaltojo
karo atgyvena, dabar lemena kažką labai neaiškaus. Jie, daug kalbėję
apie bendrą ES užsienio ir gynybos politiką, puikiai supranta, jog
be galingiausios pasaulio valstybės Jungtinių Amerikos Valstijų
Šiaurės aljansas nesugebėtų apginti nė vieno Aljanso nario, iškilus
pavojui jo saugumui. Taigi reklamuota bendra Europos gynybos politika
taip ir liko kalbomis. Žinoma, dideliam Rusijos džiaugsmui. Be to,
Maskva nuolat pabrėžia, kad toje bendroje Europos gynybos sistemoje
pagrindinį vaidmenį turi vaidinti Rusija, kaip kariniu atžvilgiu
galingiausia Europos valstybė. Tik nuo kokio priešo ta Europa ginsis?
Ogi pirmiausia nuo supervalstybės JAV. Tai aiškiai leido suprasti
V.Putinas savo metiniame pranešime. Sutiktas audringais susirinkusiųjų
plojimais, jis tarsi koks sovietinis gensekas, perfrazuojant vieną
Lenino garsiųjų frazių mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis,
reziumavo: Ginkluotis, ginkluotis, ginkluotis! Esą Amerika ginklavimuisi
išleidžia net 25 kartus daugiau lėšų nei Rusija. O dabar, kai nuo
naftos dolerių neregėtai pampsta Rusijos valstybės biudžetas, bus
galima pavyti ir pralenkti tuos jankius. Kaip ir karinio-pramoninio
komplekso vadovai, Rusijos prezidentas irgi gyrėsi kažkokiomis labai
moderniomis raketomis su branduoliniais užtaisais, kurių negali
pastebėti jokios priešraketinės gynybos sistemos. Dar daugiau, Kremliaus
valdovas, savo palaižūnų vadinamas Vladimiru Vladimirovičiumi Monomachu
(turima galvoje garsioji istorinė Rusijos carų Monomacho kepurė-karūna),
pareiškė, jog svarbiausi uždaviniai, iškilę Rusijai, yra demografinės
problemos, t.y. gyventojų skaičiaus mažėjimas ir armijos galingumo
stiprinimas. Pasak Monomacho, jau dabar Rusijos armija pajėgi
kariauti net tris karus vienu metu. Tai yra vieną didelį tikrą karą,
vieną regioninį ir dar vieną šalies viduje. Apskritai tokių militaristinių
užmojų iš Maskvos dar nesigirdėjo nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo
laikų. V.Putinas taip pat pažymėjo, kad jo paskelbta energetinės
ekspansijos politika pasiteisino ir energoresursai yra svarbi geopolitikos
dalis. Jis gyrė Gazprom, kuris, pasak V.Putino, tapo jau trečia
dujų imperija pasaulyje. Taigi akivaizdu, kad ir toliau Rusija savo
nafta ir dujomis spaus ypač artimąjį užsienį. Leista aiškiai suprasti,
kad Gazprom atrištos rankos daryti ką tiktai nori, aišku, pagal
Kremliaus nurodymus.
Tai, kad alternatyvos rusiškoms dujoms Lietuvai
ir kitoms Baltijos šalims nėra, pripažino ir neseniai Vilniuje vykusioje
tarptautinėje dujininkų konferencijoje už energetiką atsakingas
Europos Komisijos komisaras Andris Piebaigas. Tik kas iš to! Senoji
Europa trypčioja vietoje ir faktiškai labai mažai ką daro kuriant
realiai veikiančią Europos Sąjungos vidaus rinką dėl vis aštrėjančios
energetinio saugumo problemos. Tiesa, yra vilčių, kad iki šių metų
pabaigos Europos Komisija pateiks prioritetinį ES energetikos tinklų
sujungimo planą. Tačiau sprendžiant iš Briuselio trypčiojimo vietoje,
ką Vilniaus forume ypač pademonstravo ES vyriausiasis užsienio politikos
koordinatorius Chavjeras Solana, energetinio nepriklausomumo stiprinimo
srityje vargu ar sulauksime ko nors konkretaus. Ch.Solana Vilniuje
pareiškė, jog negali būti ir kalbos apie bendrą ir vieningą Europos
Sąjungos energetikos politiką, nes, anot koordinatoriaus, ES energetikos
išteklių gauna iš įvairių šaltinių. Nežinia, kur Ch.Solana įžiūrėjo
tuos įvairius šaltinius, jeigu net Vokietijai sąlygas diktuoja
tas pats V.Putino išliaupsintas Gazprom. Tad apie bendrą ES energetikos
ir apskritai užsienio politiką negali būti ir kalbos. Todėl nereikia
piktintis Lenkijos gynybos ministro R.Sikorskio pareiškimu Briuselyje
apie Rusijos energetinį šantažą, konkrečiai, apie dujotiekio tiesimą
Baltijos jūros dugnu. R.Sikorskis ir kiti Lenkijos politikai nevengia
gana aštriai priminti Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kad ji,
kaip viena įtakingiausių ES valstybių vadovių, daugiau žvalgosi
į Maskvą nei į Vašingtoną. Juk ypač pokomunistinės šalys bei tokios
kaip Ukraina ir Gruzija puikiai supranta, kad vienintelis saugumo
užtikrinimo veiksnys, galintis bent jau pristabdyti kasdien augančius
Kremliaus apetitus, yra transatlantinė saugumo struktūra NATO. Keista,
ar dėl tradicinės Maskvos baimės, aišku, ir dėl jos aktyvios diplomatinės
ir slaptųjų tarnybų veiklos, senoji Europa to nenori suprasti.
Užtat tą ėmė vis labiau suvokti Baltieji rūmai, kurie viceprezidento
D.Čeinio žodžiais, pasakytais Vilniaus forume, aiškiai leido suprasti,
kad JAV nebelaiko Rusijos patikimu partneriu.
Aišku, mūsų Premjeras, nuvykęs į Berlyną, Vokietijos
kanclerei net neužsiminė apie dujotiekį Baltijos jūros dugnu, apie
ką be paliovos kalba Lenkijos vadovai. Mat, kaip pareiškė jis pats,
Lenkijos bei kai kurių Lietuvos politikų kritika dujotiekio tiesimo
Baltijos jūros dugnu klausimu yra pavėluota. A.Brazauskas aiškina,
jog Lietuva neturėtų kelti pretenzijų Rusijai dėl tiesiamo dujotiekio.
Tikriausiai nereikš pretenzijų ir dėl neslepiamo Rusijos ketinimo
pasiimti Mažeikių naftą. Tai, kad Rusija labai suinteresuota kontroliuoti
Mažeikių naftos įmonę, neseniai atvirai pareiškė Lukoil prezidentas
Vagitas Alekperovas naftos perdirbėjų susitikime su Rusijos vyriausybės
nariais.
V.Alekperovas ir Rosneft vadovai, kuriems greičiausiai
ir atiteks Mažeikių nafta, tame pasitarime kalbėjo, jog Rusijoje
veikiančios naftos perdirbimo įmonės beviltiškai paseno, dauguma
įrengimų jose nesugeba pagaminti kokybiško benzino, todėl būtina
įsigyti modernizuotų naftos perdirbimo įmonių užsienyje. V.Alekperovas
paminėjo Rumunijos ir Lietuvos naftos perdirbimo įmones.
Susidaro įspūdis, kad A.Brazausko vyriausybė kiek
įmanydama pataikauja Kremliui, geriausiu atveju, plaukia pasroviui.
Bet kaip neplauks, jeigu rūpintis valstybės reikalais paprasčiausiai
nebelieka laiko. Tą pirmiausia rodo nesibaigiančios grumtynės dėl
postų. Kitiems dalykams nebelieka ne tik laiko, bet, svarbiausia,
noro. Pagaliau sprendžiant iš dabartinio Lietuvos Seimo sudėties,
išvis kyla labai rimtų abejonių, ar mūsų išrinktiesiems kada nors
rūpėjo valstybės reikalai. Kur kas maloniau bastytis po Afriką.
Vieniems, tokiems kaip partijos medžiotojui Nr. 2, medžioti antilopes
ar kitą egzotišką fauną, kiti traukia į Pietų Afrikos Respubliką
spręsti skurstančių Afrikos šalių problemų.
Oficialioji ir Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida
tebekomentuoja Vilniaus forumą ir užsipuola ne tik jo dalyvius,
kurie esą siekia ne geros kaimynystės su Rusija, o tik konfrontacijos.
Be JAV viceprezidento Diko Čeinio, ypač puolami neoficialūs Rusijos
atstovai, dalyvavę forume. Tai Rusijos strateginių tyrimų centro
direktorius Andrejus Piontkovskis, prof. J.Afanasjevas, o ypač buvęs
prezidento V.Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, kuris Vilniaus
forume pareiškė, jog Rusijoje nebeliko laisvės. Įdomu, kad Rusijos
laikraščiai A.Ilarionovą lygina su dar vienu Andrejumi, gyvenusiu
prieš 500 metų. Tai su kunigaikščiu Andrejumi Kurbskiu, politiniu
ir kariniu veikėju, puikiu to meto publicistu. A.Kurbskis, nesutardamas
su caru Ivanu IV (Ivanu Rūsčiuoju), pabėgo į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę
1564 metais ir iš Lietuvos vedė aštrią polemiką su caru Ivanu Rūsčiuoju,
pamynusiu visas to meto padorumo, jau nekalbant apie politikos,
normas.
A.Kurbskis negailestingai kritikavo tuometinius
caro opričnikus, žudžiusius visus politinius priešininkus, kaltino
Ivaną IV nepaprastu žiaurumu. Ypač ryški caro politikos kritika
jo politiniame pamflete Istorija apie didįjį Maskvos kunigaikštį
(1573 m.). Taigi, anot vieno Maskvos dienraščio, ir A.Kurbskis,
ir jo bendravardis Ilarionovas abu buvę carų patarėjai ir abu
iš Lietuvos puola savo buvusius šeimininkus ir valdovus.
Maskvos laikraščių antraštės irgi labai daug pasako:
Įsižeidusiųjų forumas (Pravda), Priklausomų valstybių forumas
(Trud), Nepatenkintųjų Rusija šalių forumas vyko JAV priežiūroje
(Nezavisimaja gazeta) ir t.t. Pasak Rusijos politinių technologijų
centro generalinio direktoriaus pavaduotojo Aleksejaus Makarkino,
JAV savo intrigomis pasiekė, jog faktiškai NVS viduje susiformavo
du poliai. Vienas Rusijos kontroliuojamos šalys: Kazachstanas,
Armėnija, Uzbekistanas, Kirgizija, Turkmėnija, Tadžikija; kitas
stačiatikiškas: Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanas ir Moldova. Tačiau
Rusijos Valstybės Dūmos NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto
pirmininkas Andrejus Kokošinas teigia, kad Rusijos galybė auga ir
NVS suskaldyti nepavyks.
Tuo tarpu daugelis Rusijos patriotinių ir nacionalistinių
bei komunistinių leidinių labai nepatenkinti Vilniaus forumo išvakarėse
įvykusių intelektualų, visuomeninių organizacijų neoficialiuoju
forumu ir smerkia jo dalyvius, kurie neslėpė, jog didžiausią pavojų
regi vis agresyvėjančioje Rusijos politikoje. Iš tiesų, atrodo,
geriausiai tą pavojų apibūdino Vilniaus forumo dalyvis Gruzijos
mokslinės-švietimo asociacijos World Laboratory pirmininkas Soso
Ciskarišvilis. Jis prisiminė JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, kuris,
jo žodžiais, nors ir demontavo blogio imperiją SSRS, tačiau nematė
būtinybės sunaikinti tos imperijos skeveldras visoje imperijos teritorijoje.
Matyt, jis negalėjo įsivaizduoti, jog tos skeveldros daug kur sugebės
regeneruotis. Ir jeigu tos imperijos skeveldros neišnyks, tai tarptautinei
bendruomenei netrukus atsiras būtinybė ieškoti žmogaus R.Reiganas
Antrasis, sakė S.Ciskarišvilis. Taigi, atrodo, jog toks laikas
jau atėjo. Nes militaristinės ir revanšistinės nuotaikos Maskvoje
jau pasiekė virimo temperatūrą. Štai praėjusį šeštadienį vizituodamas
Rusijos karines bazes Kaliningrado anklave ir Baltijsko karinio
jūrų laivyno bazėje pristatydamas naująjį Baltijos karinio jūrų
laivyno vadą Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas pareiškė,
kad Kaliningrado srityje visos Rusijos armijos dalys laivynas,
aviacija, sausumos pajėgos, netgi pasienio ir VRM pareigūnai privalo
turėti vieną vadovybę ir paklusti jai saugant vakarines Rusijos
sienas. Nuo kokių priešų? Aišku, pirmiausia nuo Baltijos valstybių
ir Lenkijos. Visa tai turi sukelti didžiausią Lietuvos politikų
susirūpinimą. Deja, to kol kas nematyti.
© 2006 XXI amžius
|