„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. gegužės 17 d., Nr. 9 (125)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pamąstymai apie gegužės dienas

Edmundas Simanaitis

Senose knygose rašoma, kad daugelis tautų švęsdavo gegužės 1-ąją kaip pavasario, kaip gamtos atgimimo šventę. Marijos garbei skiriamas visas mėnuo. Antrosios Respublikos metais tai buvo viena populiariausių tradicijų, ypač kaime. Sovietinė kolektyvizacija sugriovė lietuvišką kaimą ir jo tradicijas. Okupacijos metais vykdavo privalomos pompastiškos demonstracijos, eisenos su „partijos“ vadų ir CK narių portretais bei šūkiais. Neretai įmonių vadovai lozungų, portretų nešėjams mestelėdavo kelis rublius alui ir užkandai, nes savanorių visada trūkdavo. Masinės demonstracijos turėjo liudyti ne tiek džiaugsmą „darbo pergalėmis“, kiek parodomąjį lojalumą kompartijai, „vedančiai liaudį į šviesų komunizmo rytojų“. Atkūrus Nepriklausomybę kairuojančių bendrapiliečių grupelės tai vienur, tai kitur dar nostalgiškai subruzda, bet jaunimas jau kitoks – nežino sovietmečio papročių, o tuo labiau jam svetima okupanto brukta ideologija.

Vokietijos nacionalsocialistų partijos fiureris Adolfas Hitleris 1933 metais paskelbė gegužės 1-ąją tautos švente. Ji vykdavo su ne mažesne pompastika nei sovietų. Beje, ir vienas, ir kitas totalitariniai režimai ypač buvo pamėgę raudoną spalvą. Raudonos vėliavos, raudoni šūkiai ir gausybė fiurerio, vado, genseko portretų. Kalendoriai ir nūdien skelbia – Tarptautinė darbininkų diena. Organizuotų minėjimų neteko matyti.

Tačiau gegužės 1-oji palyginti visai neseniai įgavo naują, aktualią valstybei ir tautai reikšmę. Prieš porą metų tądien Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą (ES). Sąjūdžio iškelta idėja išsilaisvinti iš okupacijos ir sugrįžti į Vakarų Europos tautų šeimą, kaip vienintelį Tautos išlikimo ir atkurto valstybingumo garantą, tapo valstybės užsienio politikos ašimi. Tokią natūralią ir, beje, neturinčią alternatyvos išvadą padarė Atgimimo architektai ir parėmė tauta. Lietuviškai mąstantiems valstybininkams užteko ryžto ir politinės valios įgyvendinti svarbiausią užsienio politikos uždavinį. Nors smarkiai trukdė niekada nesiliovusios „artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų rengiamos provokacijos, tikslas buvo sėkmingai pasiektas. Dveji metai – per trumpas laiko tarpas subręsti dvigubos pilietybės šventės tradicijai, bet, be abejonės, tai įvyks. Tebesitęsiančios sumaištys Seime, teisėtvarkoje ir Vyriausybėje tik patvirtina pasirinkto kelio teisingumą, o drauge ir gebėjimą neutralizuoti tolydžio iškylančias grėsmes nacionaliniam saugumui, nors ne visada vienodai sėkmingai.

Gegužės 7 dieną Lietuva mini spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ši diena jau turi turiningas tradicijas ir jos minėjimas nepraranda, o atvirkščiai – daugiau įgyja pilietinio auklėjamojo poveikio ir mūsų dienomis. Tai priešnuodis iš Vakarų plūstančiai žemiausios kokybės popkultūrai ir stipriam dezinformacijos srautui iš Rytų.

1945 m. gegužės 7 d. vokiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai sąjungininkų vado generolo Eizenhoverio būstinėje Reimse pasirašė Antrojo pasaulinio karo (toliau APK) Europoje besąlyginės kapituliacijos aktą. Sovietai išsireikalavo šią ceremoniją pakartoti okupuotame Berlyne, kas ir buvo padaryta dviem paromis vėliau. Verta priminti, kad APK pradžia buvo suplanuota 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje dalyvaujant Stalinui ir Hitleriui (pastarasis naudojosi ryšio priemonėmis iš Berlyno) ir dar keturiems parankiniams suokalbininkams. Pasirašytasis kapituliacijos aktas nei Lietuvai, nei kitoms sovietų okupuotoms šalims nereiškė nei išlaisvinimo, nei karo pabaigos, o tik fiksavo okupantų pasikeitimo faktą ir laisvės kovų bei genocido stabdymo tęsinį. Sovietinėje karo istorijos versijoje stengiamasi šiuos gėdingus kruvinos agresijos faktus nutylėti, o nepavykus to padaryti – pateikti iškreiptus, suklastotus. Ši versija primena mūsų politikams, istorikams, visuomenės veikėjams, žiniasklaidai pilietinę pareigą atskleisti tiesą ES šalių vyriausybėms ir tų kraštų gyventojams apie iki šiol Vakarams tebeperšamą teiginį, kad kovota tik su vienu okupantu – nacionalsocialistine Vokietija. Iš tiesų būta ne vieno, o dviejų tos pačios prigimties totalitarinių režimų, ne vieno, o dviejų okupantų ir raudonojo bei rudojo genocido, kurių nusikaltimams nėra ir nebus senaties. Štai kodėl gegužės 8-ąją prisimenamos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Gegužės 9-ąją Maskvoje buvo švenčiama pergalės diena. Iš aukštų tribūnų pasigirdo raginimų ginkluotis, stiprinti Rusijos karinę galią ir būti pasirengusiems... Neverta spėlioti, kurias svetimas teritorijas numatoma okupuoti, kurias iš ko nors „išvaduoti“. Rytuose šios dvi sąvokos vienodai tinka apibūdinti tam pačiam veiksmui, siekiant to paties tikslo. NATO vis dar mėginama prikišti agresyvumą. Kritikus iš Rytų stebina ir erzina tai, kad ši savigynos organizacija per šešiasdešimt metų nė karto nepasikėsino į svetimas teritorijas, o atvirkščiai – veiksmingai neutralizuodavo agresyvias užmačias vien savo buvimu ir pasirengimu veikti. Sovietų armija taikos metais „vadavo“ Budapeštą, Prahą, Berlyną, Afganistaną, o Ičkerijos Respublikoje karo veiksmai tebevyksta ir šiandien.

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas tarptautinėje konferencijoje paskelbė pirmąjį konkretų (anglies ir plieno) susitarimą, tapusį Europos Sąjungos kūrimosi pradžių pradžia. Gegužės 9-oji – Europos diena. Jos turinys ir prasmė dar mažai aiškinamos, dar daug klaidinančios informacijos, generuojamos iš Rytų, kuria siekiama iškreipti šio politinio darinio tikslus ir sumenkinti pasiekimus. APK išryškino dvi esminės svarbos tiesas. Totalitarinis režimas savyje brandina genocido politikos gemalą ir kelia grėsmę tarptautiniam stabilumui ir žmonijos egzistencijai. Antroji – bet kurios valstybės okupacija, tautos pavergimas, gyventojų naikinimas – bendra visos Europos nelaimė. Štai kodėl ES vertintina kaip unikalus žmonijos istorijoje eksperimentas, trunkantis jau šeštą dešimtį metų ir akivaizdžiai parodantis, kokiomis sąlygomis žemyno tautos šiame sambūvyje geba išsaugoti savitumą ir neprarasti orumo. Dar retai kur šia proga iškeliamos ES vėliavos. O vis dėlto gerokai apmaudu – juk esame ne tik Lietuvos, bet ir ES piliečiai. Nepritinka gėdytis gerų darbų ir siekių.

Trečiąjį gegužės sekmadienį bus pagerbiami partizanai ir vyks renginiai, skirti kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai. Ši šventė jau turi savo šviesias tradicijas dar iš Antrosios Respublikos metų.

Ne visas svarbias dienas suminėjau, ne viską pasakiau, gal tik tai, kas labiausiai kėlė nerimą, kas širdžiai buvo miela...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija