Stiprinti demokratinį virsmą

Edmundas Simanaitis

Vilniuje vykusi tarptautinė konferencija „Bendra vizija bendrai kaimynystei“ (toliau – Konferencija), be pagrindinių tikslų ir siekių, įdomi ir reikšminga dar keliais požiūriais. Gegužės 3-ioji – Lenkijos nacionalinė šventė. Prieš 215 metų buvo priimta ir paskelbta Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės Konstitucija, beje, pirmoji Europoje, antroji pasaulyje. Lietuviams derėtų šį istorinį dokumentą skaityti drauge su „Abiejų Tautų tarpusavio įstatymu“, priimtu 1791 m. spalio 22 d. Šis įstatymas traktavo Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę kaip lygiavertes šalis, pavyzdžiui, pusė iždo, karo bei trečdalis policijos komisijų narių numatyta buvo iš Lietuvos. Deja, nusilpusią valstybę 1979 metais pasidalijo Rusija, Prūsija ir Austrija. Sumanytos pažangios reformos liko neįgyvendintos.

Lietuvos ir Lenkijos valstybių prezidentų susitarimas būti Konferencijos šeimininkais vertintinas kaip išskirtinės svarbos geros valios ženklas, liudijantis draugiškus abiejų valstybių tarpusavio santykius ir nedviprasmiškai paneigiantis XVIII ir XX amžių imperinių jėgų įvykdytų nusikaltimų tariamą teisėtumą, kai buvo atmesta lietuvių ir lenkų tautų valia, o jų žemės pasidalytos. Ypač svarbus Konferencijos tikslas – skatinti Baltijos bei Juodosios jūros regionų valstybių siekį stiprinti kaimyninius santykius ir dalytis ne tik regioninio, bet ir bendravimo su Europos Sąjunga nauda. Tai itin reikšmingas demokratijos laimėjimas, nesuterštas liokajiškais reveransais „Šiaurės Vakarų krašto“ gubernijos (kad ir kitokia iškaba) atgaivinimo šalininkams.

Savaime suprantama, kad regioninis bendravimas nėra visavertis, kai artimiausios kaimynės Rusija ir Baltarusija nedalyvauja Konferencijoje. Bet tai nėra antirusiškos politikos pasekmė. Kliūtys akivaizdžios – trukdo imperinės ambicijos ir demokratijos suvaržymai tose šalyse. Pravartu priminti, kad didžiajam Rytų kaimynui dar vis neužtenka politinės valios perprasti ir nors pavėluotai pripažinti jau ne kartą minėtą Liuksemburgo efektą. Maža šalis – Didžioji Liuksemburgo kunigaikštystė, įsiterpusi tarp dviejų militaristinių ir ekonominių galybių – Vokietijios ir Prancūzijos, jaučiasi visiškai saugiai. Jos niekas nesirengia „vaduoti“, iš ko nors „laisvinti“, nei okupuoti, nei prisijungti jos teritorijos, tremti jos gyventojus ar masiškai juos naikinti. Kodėl? Pakankamą atsakymą galima rasti Europos žmogaus teisių konvencijos tekste ir žinant jos dvasią. Nereikėtų stebėtis, kad Rusija į šį klausimą atsakymo dar neparengė. Siaubingi genocido nusikaltimai Čečėnijos Respublikoje Ičkerijoje rodo, kad teigiamų poslinkų dar teks palaukti.

Tačiau teigti, kad Konferencija vyko be Rusijos, būtų klaidinga. Rusija, nors ir kviesta į renginį, savo oficialių atstovų į Vilnių neatsiuntė. Jai atstovavo daugiausiai kritiškai dabartinės V.Putino valdžios atžvilgiu nusiteikę visuomenininkai, žurnalistai ir politologai. Prezidento V.Putino atvykimas į Vilnių būtų netiesiogiai liudijęs, kad Sovietų Sąjungos nusikaltimai kaimynėms tautoms ir valstybėms nepamiršti ir reikalaujantys įvertinimo iš Rusijos, kaip Sovietijos teisių ir atsakomybės perėmėjos. Tokiam žingsniui dar nesiryžtama. Tai ateities klausimas. Be to, pakanka prisiminti Kremliaus pastangas priversti iš Rusijos įtakos ištrūkusių valstybių vadovus, kad šie atvyktų į pernykštį komunizmo pergalės prieš nacionalsocializmą paminėjimą ir padėkotų už... okupaciją ir jos padarinius. Lietuvos Prezidentas tuomet liko su tauta. Tiems, kurie turėjo reikalų su okupanto represinėmis struktūromis ir vienaip ar kitaip patyrė teroro ir planinių provokacijų poveikį, negali nekilti vienas įdomus ir ne mažiau svarbus klausimas ne tik politikams, bet ir mūsų valstybės, ir demokratinio pasaulio šalių specialiosioms tarnyboms. Sąmyšis ir suirutė Seime ir Vyriausybėje sutapo su reikšminga tarptautine Konferencija Vilniuje. Atsitiktinis sutapimas ar planinė provokacija? Šiek tiek ankstėliau žiniasklaida mušė būgną dėl Turniškių, dėl Prezidento patarėjų, dėl netvarkos Seimo kanceliarijoje. Visko ir vardyti nebūtina. Bet nūdienos paskutinio (anaiptol ne paskutinio!) importinio „tautos gelbėtojo“ vienas pyptelėjimas įsidėmėtinas. Pareikalauta sudaryti Seimo komisiją valstybės vadovo veiklai tirti! Galima spėti, kad buvo tikėtasi sukelti sąmyšį ir Prezidentūroje, o jei pavyktų – inicijuoti apkaltos procesą Prezidentui. Tai jau būtų buvusi provokacijų serijos kulminacija, įgyvendinta „užsakovui“ pačiu tinkamiausiu laiku – Konferencijos pradžioje. Kaip ir visada, taip ir šįkart plano iki galo įgyvendinti nepavyko, nors perversmas Seime įvyko, o ir Vyriausybėje šurmulys nesibaigia.

Kaip žinoma, kiekvienas medalis turi ir antrąją pusę. „Mesijui“ buvo pagelbėta per mėnesį suorganizuoti gausią „partiją“ be ideologijos. Jam nebuvo prikabintas matomas KGB šleifas. Programoje nė žodelyčiu neužsimenama apie tai, kad tauta prarado trečdalį senbuvių, kad okupacijos padaryta žala turi būti atlyginta, o teisingumas – atkurtas. Atrodo, nenukrypta nuo FSB metodikos nė per colį. Tačiau svarbiausia užduotis – laimėti Seimą ir valstybę paversti „uabu“ – nepavyko. Banaliais juokeliais įžūliai švaistytis kai kada efektinga, bet ekonomikoje negelbsti jokie nusipirkti akademiniai, mokslų daktaro diplomai. O juk reikia kai kada suregzti nors sakinį, pritinkantį mokslų daktaro ar akademiko statusui.

Vienetukų mistika tiko tik rinkimų kampanijai, o toliau – šnipštas, ir ko nėra tai nėra – nesuvaidinsi ir neapgausi. Ne vienas Atgimimo politikas išreiškė nuostabą, kodėl taip ilgai „darbiečiai“ nesusivokia, kas yra kas. Negi reikia leistis protinamiems mažaraščių atsibastėlių iš užsienio? Juk dauguma „darbiečių“ turėtų gebėti mąstyti ne tik valstybiškai, bet ir lietuviškai. Atrodo, tas vyksmas jau prasidėjo.

Forume dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Bulgarijos, Estijos, Gruzijos, Latvijos, Moldovos, Rumunijos ir Ukrainos vadovai, JAV viceprezidentas Dikas Čeinis, ES bendros užsienio ir saugumo politikos įgaliotasis atstovas Chavjeras Solana, Azerbaidžano premjeras Arturas Rasi-Zade, Armėnijos užsienio reikalų ministras Vartanas Oskanianas, kiti ES ir Rytų Europos valstybių, NATO ir ES institucijų atstovai.

„Šiandieninis mūsų susitikimas nėra atsitiktinis. Iš tikrųjų tai yra galimybė įvertinti ir palengvinti mūsų pastangas stiprinant demokratinį virsmą Europos Rytuose,“- pasakė Liestuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, sveikindamas Konferencijoas dalyvius.

© 2006 „XXI amžius“