Nedemokratinė Rusija Vakarams nereikalinga
|
Žinomas Rusijos žurnalistas
ir politikos apžvalgininkas
Jevgenijus Kiseliovas
|
Lietuvoje lankėsi žinomas Rusijos žurnalistas
ir politikos apžvalgininkas Jevgenijus Kiseliovas, kuris dalyvavo
Vilniaus konferencijoje. Ilgai dirbęs Rusijos televizijose, išreikšdavęs
skirtingą nei oficialioji (valdžios) nuomonę, netrukus susilaukė
politinių ir ekonominių smūgių prieš jo vadovaujamą NTV televiziją.
Pateikiame J.Kiseliovo interviu, duoto TV3 televizijai, svarbiausias
mintis.
Kas atsitiko su Rusija? Juk prieš 15 metų, kai
į valdžią atėjo B.Jelcinas, mes buvome labai panašūs. Prisiminkime
mitingus ir lozungus apie laisvę. Bet šiandien Rusijos negalime
vadinti demokratine valstybe. Kodėl taip yra?
Žinote, aš priverstas su jumis sutikti. Kad ir
kaip būtų gaila, Rusija nusisuko nuo demokratijos, joje triumfuoja
autoritarinės nuotaikos ir tvarka. Dabar madingos visai kitos idėjos
ir lozungai. Kodėl taip atsitiko? Rusija atliko milžinišką šuolį.
Vis dėlto neužmirškime, kad Lietuva kaip ir Latvija bei Estija
istorine ir kultūrine prasme buvo kur kas labiau pasirengusios
vėl tapti demokratinio pasaulio dalimi, Vakarų civilizacijos dalimi.
Grįžti ten, iš kur jas jėga išplėšė tik prieš keletą dešimtmečių.
Rusijoje kitos istorinės ir kultūrinės tradicijos
ir ji atliko milžinišką šuolį. Ir jeigu į tai pažiūrėtume iš filosofinių
pozicijų, Rusija man primena bėgiką. Žinoma, kai bėgikas, atidavęs
paskutines jėgas, įveikia 100 metrų distanciją ir pasiekia pasaulio
rekordą. O tai, ką padarė Rusijos visuomenė, buvo savotiškas pasaulio
rekordas: per keletą metų iš totalitarizmo pereiti į demokratiją.
Ir po to bėgikui, kirtusiam finišo liniją, ploja žiūrovų tribūnos.
Po kurio laiko jam įteiks medalį, o jis ilgai eina ratu ir po truputį
atsigauna. Ir jam iš tiesų jau nebesinori ir to medalio. Jam reikia
atgauti kvapą. Tai man primena Rusijos visuomenę. Jai niekaip nesiseka
grįžti į normalią būseną. Žmonės nustojo skirti gėrį nuo blogio.
Jie nebesupranta, kas gerai ir kas blogai, kur
balta, o kur juoda. Mėgaujasi, mano nuomone, gėdingais dalykais.
Sakykim, tai, kas vyksta Rusijos santykiuose su Gruzija ir Moldova,
yra visiškai beprotiška, pasišlykštėtina, isteriška nacionalizmo
smalkių banga. Atseit nėra mums aršesnių priešų nei gruzinai ir
moldavai. Dieve mano, tai gėda. Man tiesiog taip nepatogu, taip
gėda žiūrėti į visa tai. Juk aš viską puikiai žinau.
Aš kolekcionuoju vynus. Turiu tokį hobį. Ir šį
reikalą šiek tiek suprantu. Tad atsakingai galiu pasakyti, kad 90
proc. to, kas mūsų rinkoje parduodama kaip gruziniškas vynas, yra
klastotės, gaminamos Rusijoje. Jas gamina aferistai, kurie neturi
nieko bendra nei su Gruzijos, nei su Moldovos vyndariais. Už viso
to slypi banalus noras pastatyti į savo vietą užsispyrusį jaunesnįjį
brolį ir kaimyną, kuris nenori klausyti Kremliaus diktato.
Bet juk turėtų būti kažkokia šalies, minties
evoliucija ir progresas. Ar jūs matote kokį nors demokratijos progresą
Rusijoje?
Jeigu pažiūrėsime į Rusijos vystymosi galimybes
iš istorinių pozicijų... Juk mes ne paskutiniai šios žemės gyventojai.
Žinoma, kiekvienam žmogui norisi, kad visi geri dalykai, visos permainos
į gera įvyktų dabar. Ir kuo skubiau. Tol, kol esi jaunas, gražus
ir laimingas. Bet, deja, pasaulis jau toks yra, kad tos permainos
dažnai įvyksta tuomet, kai tu jau esi senas arba išvis esi nebe
šio pasaulio gyventojas. Bet istorija vystosi švytuoklės principu.
Nuo konservatyvių ir netgi reakcingų vertybių triumfo iki liberalių
ir demokratiškų vertybių triumfo. Ir atgal į kitą pusę.
Tad kas toliau bus Rusijoje: komunizmas ar raudonasis
fašizmas?
Žinote, tikiuosi, kad vis dėlto Rusijoje yra pakankamas
ir sveiko proto, ir jau turimos demokratinės patirties potencialas.
Rusija pakankamai atvira pasauliui ir jau nebegalės užsidaryti tiek,
kad ten įsivyrautų raudonasis ar koks nors kitoks fašizmas arba
kokia nors tikrai totalitarinio režimo forma. Netirštinkime spalvų.
Rusijoje egzistuoja režimas, kurį apibūdinčiau
kaip tarpinį. Viena koja mes esame demokratijoje, kita stovime
totalitarizme. Rusijoje yra ir juoda, ir balta. Tendencija bloga:
mažiau demokratijos ir daugiau totalitarizmo. Tikiuosi, kad ši tendencija
taps atvirkštinė. Bet kol kas, esant šiam prezidentui ir šiam režimui,
Vladimiro Putino režimui, tokių permainų nebus, ir to tikėtis
būtų naivu.
Ar jūsų pesimizmas mus turėtų įtikinti, kad
Rusijos ir Baltijos šalių tarpusavio santykių perspektyvos yra blogos?
Rusijos užsienio politikoje ir diplomatijoje yra
visiškai akivaizdi tendencija ieškoti ir visuomenei pateikti išorės
priešus. Yra tokia sena patarlė ir gana ciniškas politikos principas
norint šalyje įtvirtinti savo padėtį ir nugalėti politinius konkurentus,
reikia arba laimėti nedidelį karą, arba atskleisti sąmokslą. Štai
Šiaurės Kaukaze mes vis dar kariaujame ir niekaip pabaigti to karo
nesugebame, bet galima atskleisti išorės priešų sąmokslą. Kad ir
tuos pačius piktybiškus Gruzijos ir Moldovos vyndarius, kurie nuodija
Rusijos liaudį. Žinoma, kvepia tai nelabai skaniai. Arba galima
demaskuoti SS veteranus, kurie neva marširuoja visose Vilniaus,
Talino ir Rygos aikštėse. Ponai, kokį pažymį turėjote iš matematikos?
Ar jūs galite paskaičiuoti, kiek laiko prabėgo nuo 1945-ųjų iki
2006-ųjų ir įsivaizduoti, kiek gali būti tų veteranų? Kur jie? Parodykite
man juos.
Dabar labai daug kalbų apie tai, kad esą Rusijai
gresia fašizmas, nacizmas, visur skustagalviai. Kažkas staiga 1999-aisiais
pradėjo gana sėkmingai sprogdinti namus. Atsakymas į tuos sprogimus,
į tuos iš tiesų baisius nusikaltimus, kurių organizatoriai, beje,
iki šiol neišaiškinti, buvo patriotizmo pakilimas. Einame vėl kariauti
į Čečėniją. Visus nugalėjome, Grozną rusišką miestą sulygino
su žeme, o rezultatas vienas iš pirmojo Čečėnijos karo dalyvių,
Kadyrovas, praeityje toks pat kovotojas ir seperatistas kaip Basajevas
ir Maschadovas, pradėjo vadovauti Čečėnijos Respublikai.
Dabar jo sūnus Čečėnijos lyderis. Ir iš esmės
valdžia dabar ten priklauso vienam iš tų pačių banditų klanų. Aš
nenustebsiu, jeigu prieš kitus prezidento rinkimus staiga kas nors
labai patogiai, labai laiku organizuos kokius nors masinius neramumus
ar pogromus. Kartą Maskvoje mes tai jau matėme. Prieš keletą metų
skustagalviai sukėlė muštynes po futbolo rungtynių, kurias Rusija
pralaimėjo Japonijai. Neatmetu galimybės, kad prieš prezidento ar
parlamento rinkimus įvyks kas nors panašaus. Ir visi pasakys Dieve
mano, tik V.Putinas gali išgelbėti Rusiją nuo šios baisios grėsmės,
ir gausime trečiąją prezidento kadenciją.
Rusijoje yra du labai svarbūs faktoriai, kurie
yra priešinguose politinės realybės galuose. Iš vienos pusės milžiniškos
pajamos iš naftos, beprotiški pinigai, kurie tiesiog nukrito iš
dangaus ir tebekrenta toliau. Kokia nors JAV ir jų sąjungininkių
karinė operacija Irane, siekiant sutrukdyti Iranui tapti branduoline
valstybe, ir naftos kainos pašoks iki 200 ar 300 dolerių už barelį.
Ir šita naftos palaima tęsis ir toliau.
Dabartiniam režimui šita palaima išganinga.
Tai esminis faktorius, kuris neleidžia pradėti judėjimo atgal prie
demokratinių vertybių. Iš kitos pusės yra realių problemų, kurios
nesprendžiamos. Nes jeigu būtų norėję reformuoti armiją, sveikatos
apsaugą, švietimo, socialinio aprūpinimo sistemas, natūralias monopolijas,
energetiką ir t.t., būtų reikėję priimti realius, atsakingus ir
dažnai nepopuliarius sprendimus.
Mūsų valdžia dirba tik tam, kad išlaikytų aukštą
savo reitingą. Iš tiesų to nėra visame pasaulyje. Prezidentai ir
premjerai prieš rinkimus kovoja dėl rinkėjų balsų ir dalija labai
dosnius pažadus, bet tarp rinkimų visgi bando daryti realią, atsakingą
politiką ir dirba ne su liaudies masėmis, o su elitu. Rusijoje pastaruosius
šešerius metus virtuali politika nukreipta tik į tai, kad kuo geriau
pasirodytume per televiziją. Ir neduok Dieve, jei tavo reitingas
nukris vienu procentu.
Gal todėl ir neliko nė vienos nepriklausomos
televizijos?
Taip, tai irgi tendencija. Šešeri V.Putino valdymo
metai tai šešeri metai nuoseklaus žurnalistinės laisvės ir nepriklausomybės
ribojimo. Praktiškai visi bent kiek įtakingesni Rusijos televizijos
kanalai yra tiesiogiai kontroliuojami valstybės arba per tarpininkus.
Tarkime, tas kanalas, kurį aš kūriau ir kuriame dirbau naujasis
NTV, kuris nebeturi nieko bendra su senuoju NTV, kontroliuojamas
Gazprom. Tai irgi valstybinė kompanija.
Jūs perėjote visą tą mėsmalę. Jūsų akyse privatūs
televizijos kanalai tapdavo valstybiniais, oponentai kažkur dingdavo.
Jūs atsakėte sau klausimą, kas valdo šalį. V.Putinas ar kažkokios
KGB liekanos?
Aš nedemonizuočiau buvusios KGB liekanų. Be abejo,
valdžioje yra daugybė žmonių, anksčiau dirbusių žvalgyboje, kontržvalgyboje,
kitose specialiose tarnybose, bet vis dėlto pagrindinė atsakomybė
dėl to, kas darosi šalyje, tenka prezidentui. Nenuvertinkime jo
valdžios ir galimybių. Dažnai sakoma, kad, nepaisant jo išorinio
ryžtingumo ir netgi, sakyčiau, brutualumo, iš tiesų jis yra neryžtingas,
o kai kada ir silpnas. Bet man atrodo, kad per šešerius metus jis
pakankamai konsolidavo valdžią savo rankose ir kitus išmokė savęs
bijoti. O kai kada ir paniškai bijoti.
Pažiūrėkite, kaip elgiasi stambus Rusijos verslas,
kai nubaudė Jukos, už grotų pasodino Chodorkovskį, Lebedevą, kitus
privertė emigruoti. Daugelis žemesnio rango Jukos tarnautojų iki
šiol sėdi kalėjimuose. Tai atskira istorija. Bet toli gražu ne visi
prezidento aplinkos žmonės yra buvę čekistai. Juk patys talentingiausi
žmonės, dirbę KGB, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje
pasuko į privatų verslą ir su šia organizacija seniai nebeturi nieko
bendra.
O štai vidurinioji grandis pirmos dešimtojo
dešimtmečio pusės nevykėliai. O nevykėliai dažnai būna kerštingi
tiems, kurie juos kažkada aplenkė. Taip jau susiklostė, kad 1990-ųjų
ir 2000-ųjų sandūroje tie žmonės atsidūrė valdžioje. Daugelis jų
vadovaujasi revanšo ideologija. Ten nėra kažkokių toli siekiančių
tikslų.
Labai dažnai, žiūrėdamas valstybinių televizijos
kanalų žinias ar analitines programas, stebiuosi. Ten greta gali
būti du siužetai. Viename siužete gali būti teigiama, kad JAV ir
jų sąjungininkai NATO ir ES nori pažeminti Rusiją ir padaryti
ją savo ekonominiu ir energetiniu priedėliu. Kaimyniniame siužete
tie patys Kremliaus žurnalistai džiaugsmingai ir išdidžiai raportuos,
kad štai mūsų valstybinėje naftos kompanijoje, amerikietis, buvęs
JAV vyriausybės narys, bus direktorių tarybos pirmininkas. Jiems
net neateina į galvą, kad jie patys sau prieštarauja.
Pakalbėkime apie naftą ir apie nacionalinį saugumą.
Jūs sakėte, kad valstybė Rusijoje kontroliuoja viską. Dabar Lietuvoje
jau trečią kartą turi privatizuoti Mažeikių naftą. Pretendentų
yra ir iš Rusijos. Kaip jums atrodo, kas valdys Lietuvą, gavęs šią
gamyklą?
Tai labai įdomus klausimas. Kalbėkime iki galo.
Mažeikių nafta vienintelis stambus Jukos aktyvas. Ir tai vienintelis
rezervas, kurį turi politinis kalinys Chodorkovskis. Aš puikiai
suprantu, kad, pardavus Menatep grupei priklausančias Mažeikių
naftos akcijas, tie pinigai atiteks Jukos akcininkams, kurie
Rusijoje atvirai persekiojami dėl politinių priežasčių.
Aš žinau, kad Vilniui ir Lietuvai Rusija, Maskva,
daro spaudimą, kad tas paketas būtų parduotas teisingiems pirkėjams,
tiems, kuriuos nurodys Kremlius. Jeigu taip ir atsitiks, jeigu tas
spaudimas duos vaisių, tai aš būsiu priverstas konstatuoti, kad
tie žmonės, kurie Lietuvoje priima sprendimus, sužaidė patys prieš
save. Tai yra sustiprino tas jėgas, kurios nustato tas pastebimas
antilietuviškas, antibaltiškas tendencijas Rusijos užsienio politikoje.
Jie sužais savo politinių priešų naudai.
Mūsų nestebina, kad oficiali Rusijos politika
tai ekonominis ir politinis spaudimas. O kaip mano paprasti žmonės?
Jie irgi mumyse mato priešus ar vis dėlto ne?
Manau, kad tai visiškai neatitinka tikrovės. Na,
suprantama, jei kasdien per televiziją kalbėtų vieną ir tą patį,
tarkim, apie Gruziją. Sakyti, kad Gruzija net sapnuoja, kaip nugalėti
Rusiją, nutylint apie tai, kad gruzinų iš viso keturi milijonai,
o Gruzija mažytė teritorija, suspausta tarp Rusijos ir Juodosios
jūros. Ir ji niekada negalėjo ir negali kelti jokios grėsmės didelei
valstybei.
Lygiai taip pat galima kiekvieną dieną sakyti,
kad Lietuva, Latvija, Estija ar Lenkija yra blogio irštva ir kad
ten žmonės irgi sapnuoja, kaip pakenkti rusams. Sugalvoti kokią
nors niekšybę ir ją įgyvendinti. Be abejo, tokiu atveju, atliekant
sociologinę apklausą, 60 ar 70 proc. Rusijos piliečių visiškai emocionaliai
atsakys taip, turbūt. Iš tiesų tai propogandinio apdorojimo rezultatas.
Kaip sakė V.Pozneris, labai žinomas ir įtakingas
TV žurnalistas, Rusijoje laikomas televiziniu guru, jeigu kiekvieną
dieną per televizorių rodys nuogą sėdynę, tai po kurio laiko ji
turės labai aukštą reitingą. Ir visi sakys Dieve mano, pažiūrėkite,
kokia ji švelni, kokia ji rožinė, kokia ji apvali, kokia ji puiki.
Ir, žiūrėk, ją ir išrinkti kur nors galima.
Gal yra dalykų, kurių rusai mums negali atleisti?
Pavyzdžiui, SSRS griūtis, Lietuvos narystė ES ir NATO ar pagalba
Ukrainai ir Gruzijai?
Turbūt yra žmonių, kuriems skaudu, kad Lietuva
nebėra didžios imperijos dalis. Kad Lietuva dabar vieningos Europos
dalis ar NATO narė. Turbūt kažkam tai kelia sunkius dvasinius išgyvenimus.
Esu įsitikinęs, kad ir šiandien normaliam Rusijos piliečiui visiškai
nusispjaut, ar Lietuva yra NATO narė, ar nėra. Įstojo Lietuva į
ES ar dar tik rengiasi. Žinoma, tie, kurie priprato ilsėtis prie
Baltijos jūros, važinėti į Trakus, Druskininkus, Klaipėdą ar dar
kur nors, turbūt gailisi, kad dabar tenka stovėti eilėje prie vizų,
kainuoja brangiau nei anksčiau, tai turbūt liūdina. Bet, manau,
ateis laikas, ir santykiai normalizuosis, į valdžią anksčiau ar
vėliau ateis normalios demokratinės jėgos, taigi kada nors gyvensime
beviziu režimu.
Kaip jūs manote, ar senosios Europos politika
padeda demokratijai Rusijoje ar ne? Turiu omenyje Gazprom tiesiamą
dujotiekį, kuris mus lyg ir suskaldė į dvi dalis.
Už šitą projektą jūs turite padėkoti buvusiai
Vokietijos vyriausybei ir asmeniškai buvusiam kancleriui G.Šrioderiui,
kuris čia, man atrodo, pridėjo ranką. Todėl dabar jis yra aukštas
Gazprom valdininkas. Nežinau, kokią jis gauna algą, bet, ko gero,
nemažą. Manau, jog pačioje Vokietijoje dėl šio skandalo dar bus
aiškinamasi. Akivaizdu, kad G.Šrioderis palaikė ypatingus santykius
su V.Putinu. Problema yra ir Vakarų santykiai su Rusija, dažnai
grindžiami vienadieniais taktiniais interesai, o strategiškai kenčia
Rusijos demokratija. Mano nuomone, Vakarai nesuinteresuoti, kad
Rusijoje būtų mažiau demokratijos.
Ką Vakarai turi daryti: ignoruoti Rusiją ar
padėti jai?
Manau, Vakarai turi vesti su Rusija dialogą. Jokiu
būdu negalima atstumti Rusijos, surengti kokį nors boikotą ar kokią
nors išorinę izoliaciją. Vesti dialogą, įtraukti į bendradarbiavimą,
bet tuo pačiu reikalauti, kad Rusija atitiktų tam tikrus standartus,
ir nuolat uždavinėti nepatogius klausimus. Jeigu Vakarų lyderiai
nustos į akis sakyti mūsų vadovams, V.Putinui ir tiems, kas jį
supa, taip, mes tęsiame bendradarbiavimą su jumis, bet mums kelia
nerimą tai, kad ribojama spaudos ir politinės veiklos laisvė, kad
iš opozicinių partijų iš esmės atimta galimybė pritraukti kokių
nors rėmėjų, jog ribojama nevyriausybinių organizacijų veikla, pažeidžiamos
žmogaus teisės ir laisvės, yra faktų, kad teismai naudojami kaip
priemonė politiniam persekiojimui ir nesąžiningai konkurencijai,
mums kelia nerimą M.Chodorkovskio likimas, ir mes prašome jus tai
kontroliuoti. Jeigu jie tą darys puiku. Jeigu ne anksčiau ar
vėliau bus problemų.
Esu įsitikinęs, kad nedemokratinė Rusija, tokia
Rusija, kuri, neduok Dieve, pradės įgyvendinti kokį nors griežtą
neoimperialistinį kursą ar pradės naudoti savo dujotiekius ir naftotiekius
kaip universalų ginklą užsienio politikoje; Rusija, kuri pradės
diktuoti kaimynėms savo politinę valią ir postsovietinėje erdvėje
bandys tapti žandaru, tokia Rusija nei pasauliui, nei Vakarams nereikalinga.
Kaip sakė žinomas amerikiečių politologas H.Kisindžeris,
Rusija visada tokia liks. Bet mes turbūt tikėsimės, kad taip nebus.
Tikiuosi, kad išmintingas XX amžiaus politikas
H.Kisindžeris naujajame amžiuje bus neteisus.
Ačiū už interviu.
Kalbėjosi Jolanta Butkevičienė
© 2006 XXI amžius
|