Neapykantos šaknys

Petras KATINAS

Sovietinis generolas ir akademikas N.Burdenka (viduryje)„tiria“ Katynės aukų palaikus 1944 metų pavasarį

Pastaruoju metu Kremlius išvystė pašėlusią priešišką propagandinę kampaniją prieš Lenkiją. Ta propagandinė isterija tolydžio stiprėjo, ypač atėjus į valdžią prezidentui V.Putinui ir jo kagėbistinei aplinkai, kuri dar labiau įsiuto, kai naujoji dešinioji Lenkijos valdžia ryžosi paskelbti buvusio Sovietų Sąjungos agresijos instrumento – Varšuvos bloko slaptus dokumentus apie Maskvos planuotą žygį į Vakarų Europą, kaip pagrindinių patrankų mėsą panaudojant „liaudies“ Lenkijos rekrūtus. Kremlių taip pat nervina Lenkijos prezidento L.Kačynskio ir kitų aukštų tos šalies valdžios pareigūnų reikalavimas pagaliau pripažinti genocidu Lenkijos karininkų masines žudynes Katynės miške 1940 metų pavasarį, kai Hitleris su Stalinu pasidalijo Lenkiją. Apie Katynės tragediją prirašyta daugybė knygų, atsiminimų, dokumentų.

Tačiau iš kur ta Maskvos neapykanta kitai slaviškai kaimyninei valstybei? Ji prasidėjo labai seniai. Dabar, atėjus V.Putinui, Rusijoje labiausiai cituojami rusų poezijos klasiko A.Puškino eilėraščiai „Rusijos šmeižikams“ ir „Borodino metinės“ („Kleviatnikam „Rossiji“ ir „Borodinskaja godovščina“). Pirmasis eilėraštis buvo skirtas savo nacionalinio susirinkimo deputatams, kurie reikalavo iš Prancūzijos vyriausybės suteikti pagalbą 1831 metų sukilimo dalyviams. Antrasis – tai visa imperinių liaupsių odė generolui Paskevičiui, užėmusiam Varšuvą. Odė irgi skirta Europos valdovams. Kreiptis tiesiogiai į lenkus A.Puškinas laikė žeminančiu dalyku, sovietiniams puškinistams teko ilgus dešimtmečius demonstruoti visą savo kazuistikos meną, kad užmaskuotų klasiko neapykantą lenkams, akiplėšiškai meluoti, kodėl gi rusų poezijos švyturys taip nemėgsta ir nemyli broliškos slavų tautos. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi. A.Puškinas buvo visiškai nuoširdus. Viename savo laiške kunigaikščiui Viazemskiui, aukštindamas 1831 metų sukilėlių heroizmą, jis rašo: „Visa tai gerai poetine prasme. Tačiau juos (lenkus – Red.) būtina pasmaugti ir mūsų trypčiojimui aš nepritariu“. Pats kunigaikštis Viazemskis tokiam „smaugimui“ irgi nepritarė. Jis eilėraštį „Rusijos šmeižikams“ pavadino „kareivinių eilėraščiu“ ir savo dienoraštyje parašė, kad jam jau nusibodo A.Puškino „geografinės fanfaronados“. Beje, A.Puškinas nebuvo vienintelis, šlovinęs Lenkijos laisvės smaugėjus. Štai kitas rusų klasikas Fiodoras Tiutčevas rašė liaupsinimo odes 1863 metų sukilimo malšintojui Muravjovui-Korikui. Netgi to meto Sankt Peterburgo generalgubernatorius, garsiojo rusų karvedžio Suvorovo vaikaitis Aleksandras Suvorovas, kategoriškai atsisakė pasirašyti F.Tiutčevo ir kitų Muravjovo šlovintojų organizuotą sveikinimą Muravjovui-Korikui. Ne tik atsisakė, bet ir pavadino Muravjovą „žmogėdra“.

Taip buvo tolimoje praeityje. O dabar Rusijoje atsirado daugybė naujų puškinų ir tiutčevų, jau nekalbant apie muravjovus-korikus, kuriems tiesiog niežti rankas nubausti lenkus. Tai jie sugalvojo pavadinti vieną Maskvos gatvę, kurioje įsikūrusi Lenkijos ambasada, Muravjovo vardu ir netgi pastatyti jam paminklą. Netgi aršus imperininkas Maskvos meras J.Lužkovas nusprendė, jog to jau per daug. Tiesa, iškeikė Varšuvos valdžią, kad ji pernai vieną Lenkijos sostinės aikštę pavadino čečėnų tautos didvyrio Džocharo Dudajevo vardu.

Tuo pačiu metu Lenkija iškilmingai minėjo „stebuklo prie Vyslos“ – bolševikų armijos, vadovaujamos Tuchačevskio, sutriuškinimą Varšuvos prieigose 1920 m. rugpjūčio 13-25 d. Tai buvo išties stebuklas, kai visi lenkai – nuo vaiko iki senelio – rodė didvyriškumo stebuklus prieš Lenkiją užplūdusias išbadėjusias ir sužvėrėjusias bolševikų Tuchačevskio ir Budiono gaujas. Tuchačevskio žygio į Lenkiją pagrindinis šūkis: „Per Lenkijos lavoną – į pasaulinę revoliuciją!“ Tačiau pralaimėjimas prie Varšuvos visiškai sužlugdė Lenino sugalvoto „pasaulinės revoliucijos karo“ planus. „Blickrygas“ žlugo. Apie pasaulinę revoliuciją kol kas teko pamiršti.

Tačiau pernai lapkritį Maskva savotiškai atkeršijo Varšuvai už 1920 metų pralaimėjimą. Rusija valstybine švente paskelbė dieną, kai iš Maskvos buvo išvaryti „lenkų ir lietuvių interventai“. Bet kažkodėl pamiršo, kad caras Dmitrijus, kurį su didžiausiu entuziazmu sutiko Didžiosios Smutos iškankinti Maskvos gyventojai, buvo tikras rusas ir neturėjo nė lašelio lenkiško kraujo. Vėliau klastingai buvo nužudytas besiveržiančios į valdžią bojarino Šuiskio klikos. Ir Dmitrijaus kariuomenėje buvo beveik vien rusai. Taigi kol Maskvos bojarinai pešėsi dėl valdžios, išbadėjusi Kremliaus įgula ir pasidavė maskvėnams. Toje įguloje dominavo ne lenkai ar lietuviai, o švedų ir danų landsknechtai. Ir štai dabar tie įvykiai paskelbti Rusijos nacionaline švente.

Nėra prasmės priminti 1939 metų Molotovo-Ribentropo paktą bei Hitlerio ir Stalino įvykdytą agresiją prieš Lenkiją. Tą pagaliau dar 1989 m. gruodžio 24 d. pripažino ir dar gyvavusios SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas. Taip pat nėra reikalo analizuoti buvusio glaudaus NKVD ir gestapo bendradarbiavimo okupuotos Lenkijos teritorijoje.

Stalinui atitekusiose Lenkijos teritorijose liko apie 250 tūkst. Lenkijos kariuomenės karininkų. Jie buvo bemat uždaryti lageriuose Kalugos, Kalinino (Tverės) ir Charkovo srityse. 1940 metų kovo-gegužės mėnesiais lenkų belaisvių susirašinėjimas su giminėmis Lenkijoje nutrūko. Giminių laiškai į lagerius grįždavo su anstpaudu: „Adresatas išvykęs“. O tuo metu „išvykę“ adresatai jau gulėjo po žeme Katynės miške su NKVD kulkomis pakaušyje.

1941 m. liepos 30 d. Sovietų Sąjunga ir Lenkijos emigracinė vyriausybė Londone užmezgė diplomatinius santykius. Stalinui siekiant apmulkinti Vakarų sąjungininkus neliko nieko kita. Beveik tuo pat metu SSRS teritorijoje buvo pradėtas Lenkijos armijos formavimas. Jai vadovauti Londono vyriausybė pavedė generolui Vladislavui Andersui. Beje, jo vadovaujama brigada 1939 metų rugsėjį didvyriškai stengėsi prasiveržti į Rumuniją, narsiai kovodama su kelis kartus didesnėmis vokiečių pajėgomis. Tačiau ją iš užnugario klastingai atakavo sovietų raudonoji armija, ir kelis kartus sužeistas generolas pateko į sovietų nelaisvę. 1941 metų lapkritį į Maskvą atskrido emigracinės Lenkijos vyriausybės Londone vadovas generolas Vladislavas Sikorskis. Susitikęs su Stalinu generolas V.Sikorskis paklausė sovietų diktatoriaus, koks likimas ištiko daugelį, patekusių į sovietų nelaisvę, lenkų karininkų. Atsakymas buvo stulbinantis.

Stalinas: Niekur jie nedingo. Jie pabėgo.

Sikorskis: Tai kurgi jie galėjo pabėgti?

Stalinas: Na, į Mandžūriją...

„Į Mandžūriją!“ Ir paaiškino, kad lenkų karininkai pabėgo pas dar nepribaigtus („nedobytym“) rusų baltagvardiečius ir japonų militaristus... Kada 1943 metų vasario-balandžio mėnesiais vokiečių suburta autoritetinga komisija, tarp kurios narių buvo garsiausi teismo medicinos ir kriminalistikos profesoriai ir ekspertai, paskelbė apie rastus NKVD nužudytų tūkstančių lenkų karininkų palaikus ir įvardijo žudikus, Lenkijos emigracinė vyriausybė Londone 1943 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, prašydama pasiųsti į Katynę savo ekspertus. Tačiau baimindamiesi užrūstinti Staliną Londonas ir Vašingtonas tam nepritarė. 1943 m. balandžio 26 d. vidurnaktį Lenkijos pasiuntiniui buvo įteikta nota, kad SSRS nutraukia diplomatinius santykius su emigracine V.Sikorskio vyriausybe. Tuo pat metu Sovietų Sąjungoje buvo pradėta formuoti „lenkų patriotų“ divizija, nepaklūstanti Londono emigracinei vyriausybei. Į tą diviziją iš lagerių buvo atvežti ištremti į SSRS gilumą lenkai bei nuo seno SSRS gyvenę lenkų komunistai ir surusėję kažkada buvę lenkų tautybės žmonės, tapę tos divizijos vadais ir politrukais. Kitaip tariant, vyriausiojo leniniečio žudiko ir čekisto F.Dzeržinskio sėbrai. O generolo V.Anderso armijai pavyko evakuotis į Iraną 1944 m. gegužę V.Anderso armija, pavadinta Antruoju lenkų korpusu, pasiekė nemirtingą šlovę žiauriose kautynėse su vokiečiais prie Monte Kasino Italijoje.

Po Smolensko užėmimo 1943 metų rudenį Kremlius vėl susirūpino Katynės žudynių problema. 1944 m. sausio 24 d. „Pravdoje“ ir kituose SSRS spaudos „organuose“ buvo paskelbtas neregėtu cinizmu persunktas vadinamosios specialiosios SSRS komisijos, vadovaujamos akademiko Nikolajaus Burdenkos, pranešimas, jog Katynėje lenkų karininkus nužudė vokiečiai 1941 metų rudenį. Pats akademikas N.Burdenka, pakankamai gerai žinomas užsienyje savo medicininėmis publikacijomis, buvo labai pamalonintas. Jis tapo SSRS Medicinos mokslų akademijos prezidentu, socialistinio darbo didvyriu, jam suteiktas generolo pulkininko laipsnis.

Atėjus į valdžią M.Gorbačiovui, o pačioje Lenkijoje artėjant lemtingoms permainoms, Kremliaus valdovai suprato, jog Katynės žudynių klausimas vėl būtinai iškils. Todėl 1989 m. kovo 22 d. SSRS užsienio reikalų ministras E.Ševardnadzė ir KGB šefas V.Kriučkovas pateikė SSKP CK su grifu „visiškai slaptai“ raštą (originale „zapiska“) „Katynės klausimu“. Šios „zapiskos“ autoriai teigia nė kiek neabejojantys akademiko N.Burdenkos komisijos išvadomis, paskelbtomis 1944 metais. „Tačiau mes neišvengsime pasiaiškinimo su Lenkijos liaudies respublikos vadovybe ir lenkų visuomene dėl tragiškos praeities įvykių. Šiuo atveju laikas nėra mūsų sąjungininkas, todėl būtų naudinga ir tikslinga paskelbti, kaip buvo iš tiesų ir kas konkrečiai kaltas. Jeigu tylėsime ir toliau, tai patirsime tiktai žalą“, – rašoma tame rašte.

M.Gorbačiovas, kaip visada, dar ilgai dvejojo iki pat 1990 metų balandžio. Tik tada jis pagaliau viešai pripažino, kad Katynėje lenkų belaisvius nužudė NKVD. Tačiau jam nepakako drąsos paskelbti „ypatingą aplanką, Nr. 1“ su slaptais dokumentais apie Katynę. Šį aplanką jis perdavė B.Jelcinui, kuris netrukus tų dokumentų kopijas perdavė Lenkijos prezidentui Lechui Valensai. Tarp tų dokumentų – 1940 m. kovo 5 d. VKP(b) CK politbiuro nutarimas, skelbiantis: „...bylas nagrinėti be areštuotojų dalyvavimo ir be kaltinimų pateikimo“. Kitaip tariant, likviduoti.

Tolesni įvykiai gerai žinomi. Po 14 metų „tyrimo“ Vyriausioji Rusijos karinė prokuratūra paskelbė, kad Katynės žudynės – ne politinių represijų išdava, o paprastas kriminalinis nusikaltimas... Toks Rusijos prokurorų įvertinimas sukėlė didžiulę pasipiktinimo audrą Lenkijoje. Bet juk dabartinėje Rusijoje kitaip ir būti negali. Vien todėl, kad valdžioje, ir pačioje aukščiausiojoje, tie patys NKVD-KGB kadrų palikuonys. Tie patys Vyšinskio bei Rudenkos prokurorų veiklos tęsėjai.

© 2006 „XXI amžius“