Istorijos perrašymas

Gražina TRIMAKAITĖ

Jis vyksta atkakliai. Prieš tris mėnesius buvo keli suderinti veiksmai: V.Putino vizitas į Čekiją ir Vengriją ir tų valstybių vadovų pažadai, kad jie užmirš istoriją ir už tai bus pamaloninti – gal tik paplojimu per petį, bet ir tai – jau laimėjimas. Šio veiksmo atgarsis – Lietuvoje paskelbta vieša Česlovo Laurinavičiaus paskaita Tarptautinių santykių institute, jos pakartojimas per radiją ir pageidaujamas jos aptarimas. Paskaitoje ir aptarime keliama abejonė, ar tikrai buvo okupacija, gal Lietuva pati kalta dėl okupacijos, o jeigu ji buvo, tai gal tą supratimą, kad ji buvo ir net padarė žalos, naudingiau yra atidėti „geresniems“ laikams. Kai neatidedame – Rusija erzinasi, o jeigu atidėsime, gal ir mums paplos per petį kaip čekams ir vengrams. Tokie buvo pragmatiški patarimai ir pasirengimas dar vienam veiksmui – tarptautinei konferencijai Vilniuje apie ES ir Rusijos santykius, kurioje panašios „tiesos“ turėjo būti įrodinėjamos.

Neatrodo, kad ši veiksmų serija labai pasisekė. Nepasipylė džiūgavimų dėl Č.Laurinavičiaus ir R.Lopatos pasiūlymų. Interneto svetainėse netgi vyravo nepasitenkinimas ir kritiškumasprieš juos. Buvo ne vienas Vytauto Landsbergio įspėjimas, Tėvynės sąjungos prezidiumo ir partijos politikos komiteto pareiškimai, kad yra žalinga ta pragmatiškoji iniciatyva, ir nebuvo labai piktinamasi tais įspėjimais, greičiau pritariama. Prieš V.Landsbergį kelta daugiau abejonių, bet greičiau vien dėl to, kad jis yra V.Landsbergis, – tokios akcijos internete galbūt organizuojamos, – bet pati mintis buvo pakankamai gerai apginta. Interneto svetainėse ta tema buvo net du geri Dainiaus Žalimo straipsniai, o kad jau nebuvo konservatorių pavadinimo ir V.Landsbergio pavardės, tai visai palankiai buvo priimti komentatorių – skaitytojų. Tad istorijos perrašinėtojai nelaimėjo triuškinančiai. Net ir konferencijoje, atrodo, didelės pergalės nepasiekta, gal net per neišmanymą. Mes neatlyginsime žalos – Rusijos atstovo Jastržembskio grėsmingai pasakyta žurnalistams, tuo patvirtinant, kad buvo ir okupacija, ir žala, tik „mes“ esame kažkokie nesusipratėliai ir nemanome atlyginti. Tad ši veiksmų serija neatnešė labai daug naudos, bet vis dėlto į sąmonę vienas kitas klaidos akmenėlis įskrido.

Bet perrašinėtojai nenurimsta, ir šiomis dienomis prasideda antrasis veiksmas. Povilas Gylys „sužibo“ per Lietuvos radiją, dėstydamas tiesas apie dėdę Vanią ir dėdę Semą ir aiškindamas, kaip Lietuvai elgtis – vienam ar kitam pataikauti. Sykiu atsirado pranešimas, kad rengiama išleisti bendra lietuvių ir rusų istorikų knyga, ir ten istorija tikrai bus išaiškinta, o okupacijos gali ir nebebūti, jeigu kuriai nors pusei patiks toks požiūris. Dėl tos knygos Tėvynės sąjunga padarė pareiškimą-susirūpinimą. Pareiškime klausiama, ar Lietuvos URM nedalyvauja leidžiant tą knygą ir ar bus galima visuomenei iš anksto su būsimu turiniu supažindinti, kad būtų galima sustabdyti klastojimus, kad neįvyktų taip, kaip su „Angelais sargais“, kur tik po metų apsižiūrėta, jog ten prirašyta netiesos ir tendencingų vertinimų, nors knygos leidimą finansavo Vyriausybė. Kadangi dėl lietuvių ir rusų istorikų knygos jau yra įspėjimų, tad gal ji bus sustabdyta – tada ir vėl perrašinėtojams būtų nepasisekę.

Tik vargu jie nutils net ir po kelių nepasisekimų. Akmenėliai bus mėtomi ir toliau. Reikia rengtis tam, kad visuomenė būtų atspari bet kokiai klastingai minčiai. Taip, kaip prieš „Da Vinčio kodą“ kino ekranuose – iš anksto buvo pareikšti katalikų vyskupų įspėjimai. Rengiamės ir prieš istorijos perrašinėtojus.

P.Gylio „gundymas“ visai patrauklus – padarykime priešus draugais. Jis priekaištauja JAV viceprezidentui Dikui Čeiniui, kam Vilniuje ne visai nuolankiai pašnekėjo apie Kremlių, – supykę jie darysis dar blogesni. Jeigu nuolankiai apie juos šnekėtume ir mes, ir D.Čeinis, jie nors jau neblogėtų, o gal net ir pagerėtų. Taip aiškino P.Gylys, bet praktika rodo ką kita. Daugiau nei šešiolikai metų praėjus nuo vadinamosios šaltojo karo pabaigos, Amerika kalba su Rusija švelniai ir nuolankiai, beveik bučiuojasi vis su tuo pačiu tikslu – kad tik anoji nepablogėtų. Bet ji „gerėja“ į priešingą pusę. Rusija sugriovė Čečėniją ir išžudė tūkstančius jos žmonių – taip „perėmė“ vakarietiškas žmogaus teises, panaikindama teisę gyventi kai kuriems. Tuoj po šaltojo karo Rusijoje dar buvo atsiradusi šiokia tokia informacijos skleidimo teisė, – M.Gorbačiovo „glasnostj“ – besimeilikaujant su Amerika, dabar ir ta panaikinta. Demokratija pradėta sėkmingai „valdyti“. Energetiniai čiuptuvai nusitęsė į Vakarų Europą, ir ten jau bus galima valdyti viską – pamažu ir demokratiją Rusijos pavyzdžiu. Lietuvoje ji jau yra valdoma. Ir visa tai įvyko JAV bepataikaujant ir bemeilikaujant. Tad gal griežtesni D.Čeinio žodžiai net per vėlai yra pasakyti?

Praktika rodo, kad šitas „draugas“ gražiais žodžiais neprijaukinamas: kiek jų sakyta, jie nepadėjo, o griežtesni žodžiai, taip pat ir veiksmai kartais duoda rezultatų. Apie tokius „draugus“ yra pasakyta D.Čeinio kalboje Vilniuje. Jo žodžiai skirti ne Rusijai, bet tarptautiniam terorizmui. Tačiau ne visada būna geresnis ir valstybinis terorizmas, tad galima peradresuoti: (...) Tai nėra toks priešas, kurį galima ignoruoti ar nuolaidžiauti jam. Čia kiekvienas civilizuotų tautų atsitraukimas yra tarsi kvietimas toliau smurtauti (...).

Nors šie žodžiai buvo skirti ne Rusijai, bet jai pritiko, nes jos agresyvumas buvo išugdytas jai nuolaidžiaujant, o griežtesnis elgesys kartais padeda. Kai JAV prezidentas R.Reiganas įvardijo blogio imperiją tinkamu būdu ir tinkamu laiku, ji pasitraukė atatupsta ir pradėjo irti. Gaila, kad greit sukrutę jos gelbėtojai leido imperijai atsigauti nauju pavidalu ir su naujos rūšies grasinimais artimiems ir tolimiems kaimynams bei pasauliui. Gelbėtojai ėjo su jiems įprastu šūkiu: remkime esamą valdovą, kad neateitų blogesnis, – o tas galimas blogasis spjovė į visus geros valios šūkius ir atėjo, yra ir valdo, drumsdamas pasaulio pažangą. Tiesa, turintys gerą vaizduotę vis tiek gali įsivaizduoti dar blogesnį; tikriausiai ir už Staliną blogesnį jie ką nors įsivaizdavo. Ta tema galima pacituoti iš Viliaus Bražėno knygos „Po dvylika vėliavų“ (p. 246): (...) Tai juk sena „liberalų“ giesmelė: padėkime Leninui, kuris po caro įves demokratiją; po jo – nepakenkime Stalinui susitvarkyti; nekliudykime Malenkovui, kuris atleido priespaudą; padėkime Chruščiovui – nuoširdžiam kaimiečiui, kuris pasmerkė Staliną už Nikitos šokdinimą; padėkime išlaikyti valdžią Kosyginui su Brežnevu, nes jie yra naujo tipo bolševikai. Tai buvo praeityje, o mūsų karta jau girdėjo raginimus padėti Gorbačiovui, Putinui, vis įsivaizduojant galinčius ateiti blogesnius valdovus. Blogesnių negali įsivaizduoti tik nukankinti ir žuvę čečėnai, taip pat ir Lietuvos tremtiniai, partizanai, kurių gyvenimai žiauriai nutrūko tų „neblogiausiųjų“ dėka.

Pataikavimas blogos valios stipriesiems nepadaro geresniais, bet atvirkščiai. Iš priešo draugą, jei pats turi geros valios, gali padaryti tada, kai esi už jį stipresnis. Jeigu esi silpnas ir nori priešą draugu padaryti, reikia ne prieš jį lankstytis, bet stengtis pasidaryti stipriam. Kad pasidarytum toks, savo galimybes išnaudojus reikia remtis kitais, jau esančiais stipriais. Pavyzdžiui, remtis dėde Semu, kaip amerikiečius vadina P.Gylys, ir jeigu pasiseks geros valios stiprųjį padaryti draugu, atsiras ir kitas draugas pašonėje vietoje buvusio aršaus priešo.

Jeigu esi stiprus ir draugu nedarai agresyvaus, bet dar ne visai stipraus priešo, tada nusikalsti. Nesvarbu, kad tas priešas kol kas naikina ne tave, bet silpnus ir jam artimesnius – juos sunaikinus, jo veiklos horizontai bus išplėsti. Tad ir savanaudiškais sumetimais reikia skubiai daryti jį draugu griežtu įspėjimu arba ryžtingu veiksmu. Šito nedarę, ilgai nusikalto visi Vakarai ir JAV atskirai, o D.Čeinis šiemet Vilniuje tik švelniai papeikė Maskvą. Net ir švelnus papeikimas jau yra toks neįprastas elgesys, kad mums jis pasirodė stebuklas, o Maskvai – didis pasipiktinimas. Tad kas valdo pasaulį: šaltojo karo nugalėtojai ar nugalėtieji ir kas atsitiko dėl ilgai trukusio pataikavimo? D.Čeinis Maskvą švelniai įspėjo, o įspėjimų mums jo kalboje galima įžiūrėti net daugiau negu Kremliui. Kalboje yra net dvi vietos, kuriose giriami senas skriaudas užmiršusieji. Yra žodžiai, kurie įvairiai gali būti suprantami mūsų kontekste. (...) Laisvi žmonės negyvena visų praeities nesusitarimų ir konfliktų prisiminimais – jie labiau linkę žvelgti į ateities teikiamas galimybes (...) Kita citata: (...) Vizija, kurią mes šiandien teigiame, yra bendruomenė nepriklausomų demokratijų, sugebančių užmiršti senas nuoskaudas, gerbiančių daugybę mus supančių kultūros ir istorijos ryšių .(...). Čia nėra visai aiškaus mums pamokymo būti užmiršuokliais – galima manyti, kad čia gal kalbama apie Vakarų Europos valstybių tarpusavio skriaudas, nes tikrai būta vaidų su kaltėmis iš visų pusių. Gal ir taip, nors galimas ir kitoks įtarimas – ir jis eina į pagalbą mūsų istorijos perrašinėtojams. Gerai, kad, visiems susirūpinus įsižeidusia Maskva, liko nepastebėti tie netiesioginiai į kaltinimus panašūs pagyrimai. Griežtais palaikyti Rusijai sakyti D.Čeinio žodžiai ateityje gal darysis dar veiksmingesni ir griežtesni, o mūsų istorija liks savo vietoje – nepakeista. Neužmiršta ir pasilikusi ji bus pamoka mums ir kitiems: okupacijos nepamirštamos, jų prisiminimas nenustumiamas į šalį, tad net ir apsisprendusiems okupacijos žalos vis tiek neatlyginti neverta rizikuoti ir okupacijas kartoti. Perrašinėtojų pastangos neabejotinai tęsis, o Lietuvos žmonėms reikia būti atspariems klastojimams nors tiek, kiek jie dar įstengė būti ligi šiolei.

© 2006 „XXI amžius“