Musulmoniška Europa?
Petras KATINAS
|
Vasario pabaigoje Vienoje įvyko pirmasis derybų
ratas tarp buvusios Jugoslavijos Kosovo provincijos albanų ir Serbijos
atstovų. Vadinamoji kontaktinė grupė JAV, Rusija, Didžioji Britanija,
Vokietija, Prancūzija ir Italija, taip pat Jungtinių Tautų atstovai
mano, kad įmanoma pasiekti susitarimą dėl Kosovo autonomijos statuso.
Tačiau jokio pagrindo tokiam optimizmui, deja, nėra. Vienos derybos
buvo vadinamojo techninio pobūdžio, tačiau ir per jas abiejų pusių
atstovai nepadavė rankos vienas kitam. Nesunku įsivaizduoti, kas
vyks, kai bus pradėtas svarstyti Kosovo statusas. Abi pusės laikosi
visiškai priešingų pozicijų ir nerodo jokio noro ieškoti kompromisų.
Serbija sutinka suteikti Kosovui gana plačią autonomiją, bet tiktai
Serbijos valstybės sudėtyje. Savo ruožtu Kosovo albanai reikalauja
tiktai visiškos Kosovo krašto nepriklausomybės. Šioje faktiškai
labai sunkioje situacijoje Vakarų tarpininkai tikriausiai spaus
Serbiją suteikti nepriklausomybę Kosovui. Tuo tarpu Rusija palaiko
Belgrado poziciją. Tačiau ir čia Maskva turi savo išskaičiavimų,
nesusijusių su Kosovu. Mat Rusija jau pareiškė, kad, suteikus nepriklausomybę
Kosovui, Vakarai privalės pripažinti ir Padniestrės, Abchazijos,
Pietų Osetijos nepriklausomybę. Rusijos atstovai, reikalaudami Kosovo
priklausomybės Serbijai, remiasi tolima šio krašto istorija, kada
senovėje jis buvo serbų tautos dvasinis lopšys.
Serbai Kosove apsigyveno V-VI amžiais, iškart
priėmė krikščionybę. O XIV amžiuje 1389 metų mūšyje Kosovo lauke
serbai pralaimėjo Osmanų imperijos kariuomenei, t.y. turkams, kurie
ėmė perkeldinėti į kraštą jau priėmusius islamą albanus. To pasekmė
dabar serbai Kosove sudaro tiktai 10 proc. jo gyventojų, o 90
proc. albanai musulmonai, kurie laiko šią teritoriją sava. Maskva
ir Belgradas teigia, kad Kosovo albanai, nepaisydami tarptautinio
karinio kontingento KFOR, dislokuoto Kosove, naikina serbų stačiatikių
cerkves bei vienuolynus, kurių čia yra apie du tūkstančius. Visai
galimas dalykas, jog albanai jau kitais metais užgrobs visas serbų
žemes, o Europa užbaigs šiame krašte tą procesą, kurį prieš daugelį
metų pradėjo Osmanų imperijos sultonai, teigia rusų politologas
A.Milovzorovas.
Rusija gąsdina, kad Kosovo precedentas, kai albanų
musulmonams bus atiduotas Kosovas, yra labai pavojingas pačiai Europai.
Iš tiesų Europos Sąjungoje pastaruoju metu daugelį Europos regionų
užplūdo išeiviai iš musulmoniško pasaulio. Jie reikalauja vis daugiau
teisių, o ateityje gali net pareikalauti savo apgyvendintų teritorijų
nepriklausomybės. Štai tada daugelis Europos valstybių ir suvoks,
kodėl Serbija taip išgyvena dėl Kosovo. Bet bus per vėlu, teigia
A.Milovzorovas.
Iš viso Europoje (neskaitant NVS šalių) šiuo metu,
įvairiais vertinimais, gyvena nuo 14 iki 20 milijonų musulmonų.
Tai daugiausia išeiviai iš buvusių Europos valstybių kolonijų. Per
praėjusio amžiaus paskutiniuosius dešimtmečius musulmonų skaičius
Europoje padidėjo nuo 1 iki 5 proc., o dabar, tarp europiečių katastrofiškai
mažėjant gimstamumui, musulmonų gyventojų nuolat daugėja. Demografų
teigimu, 2050 metais tikrųjų europiečių sumažės mažiausiai 14 proc.,
o musulmonai iki to laiko gali sudaryti nuo trečdalio iki pusės
Europos gyventojų. Dabar išeivių iš islamiškojo pasaulio daugiausia
gyvena Prancūzijoje apie 6 mln., kas sudaro 10 proc. šalies gyventojų,
Vokietijoje 2,3-4 mln., Didžiojoje Britanijoje 1,5 mln., Nyderlanduose
730-870 tūkst., Šveicarijoje 720 tūkst., Švedijoje ir Ispanijoje
po 400 tūkst., Belgijoje 370 tūkst., Austrijoje, Graikijoje
ir Danijoje apie 200 tūkst., Norvegijoje ir Portugalijoje po
50 tūkst., Lenkijoje, Čekijoje ir Slovėnijoje 20-40 tūkst. Mažiausiai
tarp visų ES šalių musulmonų gyvena Baltijos valstybėse ir Suomijoje
iš viso apie 10 tūkstančių. Sparčiai daugėja musulmonų Balkanuose
buvusioje Jugoslavijoje. Dabar ten gyvena 4 mln. musulmonų. Musulmonai
sudaro 40 proc. Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų ir daugiau kaip
70 proc. tris milijonus turinčios Albanijos. Musulmonų imigrantai
aktyviai apsigyvena tam tikrose Europos teritorijose, daugiausia
sostinių ir didžiųjų miestų priemiesčiuose. Pavyzdžiui, Prancūzijos
policijos duomenimis, dabar šalyse yra 750 tokių priemiesčių, kurie
yra savotiški imigrantų musulmonų getai.
Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai
gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką
socialinę-kultūrinę erdvę, jau nekalbant apie asimiliaciją. Jie
nepripažįsta europietiškos demokratijos vertybių ir gyvena pagal
savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė tai
toli gražu nėra pagrindiniai nukrypimai nuo europietiško elgesio
normų. Musulmonų bendrijose daugiausia veikia šariato įstatymai
ir nuolat auga radikaliojo islamizmo įtaka. Neretai nužudomos moterys
už šeimos garbės įžeidimą. Tiktai Berlyne per paskutinįjį pusmetį
buvo nužudytos aštuonios moterys. Beje, dvi nužudytosios buvo vokietės,
ištekėjusios už turkų imigrantų, o vėliau išsiskyrusios.
Musulmonų anklavai, atsirandantys Europoje, dažnai
verčia vietinius pakeisti savo gyvenamąją vietą. Taip atsitiko Berlyno
rajone Kroicburge, kur vietos mokykloje nebeliko nė vieno mokinio
vokiečio. Arba Prancūzijos San Deni departamente, kuris dabar kur
kas labiau primena kokią nors musulmonišką šalį nei Paryžiaus priemiestį.
Purvinomis ir šiukšlėmis nusėtomis gatvėmis vaikšto arabai ir afrikiečiai,
apsirengę savo nacionaliniais drabužiais, ant žemės sėdi prekeiviai,
pardavinėjantys tiesiog ant purvo sudėtus maisto produktus, o vakarais
ima siautėti musulmoniško jaunimo gaujos. Prancūzų policija netgi
dieną čia nebepasirodo.
Todėl galima įsivaizduoti, kad musulmonų anklavai
greičiau pasieks nepriklausomybę nei asimiliuosis su ateistine
tampančia Europa. Juk musulmonų bendrijos nuolat stipėja ir auga.
Jau dabar Vakarų Europoje 20-30 proc. jaunimo sudaro imigrantų šeimų
vaikai. O visiškai svetima jų mentalitetui perdėm liberali ateistinė
aplinka stumia juos į pačius radikaliausius islamo sluoksnius. Beje,
Europoje dabar egzistuoja ir politinės prielaidos musulmonų anklavų
savarankiškumui. Tai Regionų Europos idėja. Daugeliui kelia susirūpinimą
politinis emigrantų musulmonų aktyvumas, kuris kasdien didėja. Ir
su tam tikrų politinių jėgų pagalba musulmonų diaspora daro įtaką
ne tik jų gyvenamai šaliai, bet ir visai Europos Sąjungai. Tam juos
nuolat kursto tokios islamiškos-politinės organizacijos kaip Islamo
organizacijų federacija (Prancūzija), Europos islamiškų organizacijų
sąjunga (Vokietija) ir Europos islamiškoji taryba (Didžioji Britanija).
O kur dar transnacionalinės musulmoniškosios organizacijos nuo
Pasaulio islamo lygos iki Al Qaedos ir Br olių musulmonų. Per
šias ir panašias organizacijas tam tikrą įtaką Europai daro tokios
musulmoniškos šalys, kaip Saudo Arabija, Alžyras, Tunisas, Marokas,
Egiptas ir Turkija.
Pasak vieno Berlyno laikraščio, pačių musulmonų
anklavų izoliacijos dar tiktai žiedeliai. Ekspertai jau visais
balsais kalba, kad tuose musulmonų anklavuose bręsta nauja musulmoniška
atmaina. Tai ne europietizuotas islamas, o labai radikalus islamizmas,
kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos pasiekimus savo tikslams. Europos
islamistai ragina musulmonus neužsidaryti savo getuose, įgyti europietišką
išsilavinimą, aktyviai dalyvauti visuomeninėje bei politinėje veikloje
ir kartu padėti islamui įsitvirtinti Europoje bei neutralizuoti
jo priešus. JAV žvalgybos nacionalinė taryba šį judėjimą pavadino
politiniu islamu. Neseniai šios tarybos paskelbtose prognozėse
apie situaciją pasaulyje iki 2020 metų sakoma, kad politinis islamas
kasmet stiprins savo pozicijas pasaulyje, pirmiausia Vakarų šalyse.
Dabar demokratiniame pasaulyje dominuoja pasaulietinės valstybės,
todėl gavusios radikalią musulmonišką injekciją gali prarasti
visas savo vertybes. Juk visai neatsitiktinai patraukliausia imigrantams
Europos šalimi tapo Prancūzija, kuri valstybiniu lygmeniu dar XVIII
a. pabaigoje ryžtingai išrovė savo krikščioniškas šaknis. Tačiau
pasaulietinė valstybė, pasirodo, esanti bejėgė prieš svetimos civilizacijos
antplūdį. Svetimųjų, nenorinčių atsisakyti savo religijos, papročių
ir tradicijų. Ir šie ateiviai randa sau lengvą grobį liberalioje
ir teisinėje valstybėje, kurioje kuria savo musulmoniškas bendrijas
ir ekstremistinių organizacijų tinklą. O vietiniai pasaulietiškų
tradicijų gyventojai, praradę savo dvasines krikščioniškas šaknis,
tampa naujų misionierių objektais. Jau dabar, kaip skelbiama,
vietinių islamo išpažinėjų Prancūzijoje yra šimtai tūkstančių, ir
kasmet jų skaičius didėja 50 tūkst. žmonių, Vokietijoje musulmonais
jau tapo daugiau kaip 100 tūkst. tikrų vokiečių, Italijoje apie
50 tūkst. italų, Didžiojoje Britanijoje 50 tūkst. britų. Belgijoje,
Ispanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje vietiniai musulmonai irgi skaičiuojami
tūkstančiais.
Todėl Europos ekspertai visai be reikalo priekaištauja
Europos Sąjungai dėl to, kad ji neturi aiškios musulmonų integracijos
į Europos visuomenę strategijos. Tokia integracija jau vyksta, tiktai
ją vykdo ne europiečiai, o patys musulmonai. Tai jie integruoja
europietišką laisvą erdvę į savo islamišką pasaulį. Štai kokią
ateitį numatė vienas čekų euroskeptikas: Jeigu ES strategams užteks
ryžto iki galo įvykdyti Turkijos priėmimo į ES procesą, tai ši musulmoniška
šalis taps bene pačia didžiausia pagal gyventojų skaičių ES valstybe.
Dabar 70 milijonų gyventojų turinčioje Turkijoje yra tik 10 mln.
mažiau gyventojų nei Vokietijoje. Matant demografines tendencijas
šiose abiejose šalyse, po 15-20 metų (tiek laiko, kaip manoma, tęsis
derybos dėl Turkijos narystės ES) turkų jau bus daugiau nei vokiečių.
Be to, ir musulmonų diaspora Europoje iki to laiko taps tokia įtakinga
jėga, jog dargi tuo atveju, jeigu ES ir nebenorėtų priimti Turkijos,
tai ji privers tą padaryti. Tada tikriausiai ES reikės pavadinti
OES Osmanų Europos sąjunga. Taigi Kosovas tiktai pirmoji kregždė.
Po jo atskris ir ereliai.
Problema išties didžiulė. Štai neseniai vienos
Berlyno mokyklos mokytojai kreipėsi į miesto Senatą prašydami uždaryti
mokyklą. Mokytojai nebegali joje dirbti ne tik baimindamiesi dėl
savo gyvybės, bet ir todėl, kad jų mokyklos mokiniai, kurių daugiau
kaip 80 proc. sudaro išeivių vaikai iš musulmoniškų karštų, absoliučiai
nenori mokytis, į nieką nekreipia dėmesio, mėto į mokytojus butelius
ir nuolat įžeidinėja juos padugnių žargonu. Svarbiausia tai, kad
tokių mokyklų yra ne vien tiktai Berlyne, bet ir Paryžiuje bei kituose
Vokietijos ir Prancūzijos miestuose. Berlyno Senatas svarsto klausimą,
ar nereikėtų prie tokių mokyklų įrengti policijos postus, kurie
tikrintų, ar mokiniai savo kuprinėse ir kišenėse neatsineša revolverių
ir peilių. Tačiau tai būtų tiktai kosmetinis problemos sprendimas.
© 2006 XXI amžius
|