„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. birželio 28 d., Nr. 11 (127)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Užribyje

Petras KATINAS

Rusijoje veikiantis Levados sociologinių tyrimų centras – gana autoritetinga organizacija, ir jos skelbiamais apklausų duomenimis pasitikima bei jais remiasi politikai ir politologai savo pasisakymuose ir komentaruose. Vienoje paskutiniųjų Levados centro atliktų apklausų skelbiama, kad Lietuvą savo priešu laiko net 42 proc. Rusijos gyventojų. Tiesa, galime pasidžiaugti, jog didesniais priešais už Lietuvą rusai laiko Latviją, Estiją ir Gruziją. Ir tiktai vienas procentas rusų laiko Lietuvą draugiška šalimi. Tad kuo gi galima paaiškinti tokią rusų nuomonę apie mus – šalį, kurioje atkurtosios nepriklausomybės pradžioje priimtas demokratiškiausias pilietybės įstatymas, koks tiktai gali būti? Kai kurie politologai samprotauja, jog dėl visko kalta Rusijos žiniasklaida, kuri nuolat skelbia apie „rusakalbių persekiojimą Pribaltikoje“, neva ten vykstančias visokių SS divizijų veteranų eitynes ir pan.

Žinoma, šiame teiginyje yra dalis tiesos. Bet versti visą kaltę Kremliaus kontroliuojamai žiniasklaidai būtų neteisinga. Pakanka tik prisiminti Rusijos prezidento V.Putino apgailestavimą, jog SSRS subyrėjimas buvo didžiausia tragedija, vos ne katastrofa. Arba oficialius Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimus, kad Molotovo-Ribentropo paktas nebuvo jokia blogybė ar dviejų diktatorių suokalbis, o tik siekimas užtikrinti SSRS saugumą. Tai oficialūs ir oficialių asmenų pareiškimai, o ne kokių nors žirinovskių ar rogozinų revanšistiniai šūkavimai.

Lietuvoje diskutuojant, kodėl rusai taip nemyli Lietuvos, kad ir kaip būtų keista, atsiranda ir savų Maskvos užtarėjų, kurie dėl tokio Rusijos gyventojų požiūrio kaltina pirmiausia mūsų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį. Jis esą, būdamas Europarlamente, vienas iš nedaugelio primena Europos Sąjungos šalių kolegoms apie Rusijos keliamą grėsmę ne tik per jos vykdomą energetinę ekspansiją, bet ir vis atkakliau vykdomą tolesnį politinį ir ekonominį veržimąsi į mūsų šalį.

Na, o atvirai, tai, pasirodo, viską ir sumaišė V.Landsbergis, paskelbęs apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Jau nekalbant apie senus užkietėjusius SSKP nomenklatūrininkus, kaip parlamentaras B.Bradauskas, kurį ištinka vos ne nervinis priepuolis, išgirdus bent menkiausią priekaištą Maskvai, sėkmingai išugdyta ir išauklėta tokių pat pažiūrų jaunųjų politikų karta. Vienas jų, vis labiau kylantis A.Brazausko partijos karjeros laiptais, Seimo narys Algirdas Paleckis, laikantis save, kaip ir jo tėtušis, dideliu užsienio politikos žinovu ir santykių su Rusija gerinimo, tiksliau, pataikavimo ir nuolaidžiavimo jai specialistu. Taigi, kaip pareiškė A.Paleckis, ne tik prof. V.Landsbergis, bet ir prezidentas Valdas Adamkus, atsisakęs vykti į pergalės „didžiajame tėvynės kare“ surengtas neregėtas pompastiškas iškilmes Maskvoje, neva padarė didžiulę klaidą – nepagerbė milijonų žuvusiųjų tame kare atminimo. Tačiau dideliu istorijos žinovu ir vertintoju besiskelbiantis A.Paleckis turėtų žinoti, kad Kremliaus valdovams nei karo metu, nei po jo niekada nerūpėjo tie žuvusieji, kurie jiems paprasčiausiai buvo ir liko tik patrankų mėsa. Galima priminti, kaip pasielgė V.Putinas su buvusiu Lenkijos prezidentu, dalyvavusiu tame renginyje. Nepaisant to, kad Lenkijos kariai kovėsi visuose Antrojo pasaulinio karo frontuose, A.Kvasnievskis tribūnoje buvo nugrūstas į paskutinę trečiaeilių svečių eilę, o apie Lenkijos indėlį tame kare net nebuvo užsiminta. Verta pacituoti dar vieną A.Paleckio pastebėjimą: „Antrojo pasaulinio karo pabaiga yra gėris ir visos žmonijos pergalė…“ Štai kaip! Ir nė žodžio apie tai, kad tie nugalėtojai po to okupavo pusę Europos, žudė ir trėmė ne dešimtimis, o šimtais tūkstančių žmonių, žudė net milijonais. Visa tai, pasirodo, buvo… gėris!

Tuo tarpu ne tokie aktyvūs Rusijos mylėtojai vis ragina Lietuvos politikus lanksčiau derėtis su Maskva, nebepriminti nė žodžio nei apie okupaciją, nei tuo labiau apie žalos atlyginimą už tuos okupacijos dešimtmečius. Vadinasi pati Lietuva į Sibirą ištrėmė šimtus tūkstančių savo gyventojų! Jeigu ir tektų derėtis dėl ko nors, tai tik dėl ekonominių santykių, gal dar dėl Kaliningrado tranzito. Bet ir tai tik Maskvos diktuojamomis sąlygomis. Nežinia, ar tokio „lankstumo“ šalininkai iš tiesų taip galvoja, ar yra taip paveikti vadinamųjų Rusijos ryšių su visuomene specialistų, jog kalba tarsi informacinio Rusijos karo prieš Baltijos šalis organizatorius Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos prie Rusijos prezidento viršininkas Modestas Kolerovas. Pastarojo pokalbis su Lietuvos žurnalistais, atpasakotas mūsų ir Rusijos žiniasklaidoje, sudėjo visus taškus ant „i“. Ir nereikia mūsiškiams „santykių gerintojams“ aiškinti, kad M.Kolerovas – tai dar ne V.Putinas ar užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, dėl kurio grūmojimų ir tyčiojimosi neverta pernelyg išgyventi. Juk ne kur kitur, o didžiausiuose Rusijos laikraščiuose rašoma, kad šis veikėjas tapo labai įtakinga figūra Kremliuje ir tik jam pavesta kontroliuoti padėtį buvusiose SSRS „respublikose“, neleisti, kad „nacionalistinės“ jėgos užimtų valdžią jose. Kaip tik M.Kolerovui priskiriami nuopelnai dėl nesenų įvykių Kryme, kai buvo organizuotos vietinių rusų protesto akcijos ir neramumai dėl numatytų karinių pratybų kartu su NATO kariais. Į gatves buvo išvežta tūkstančiai agresyvių rėksnių, kurie žodis žodin kartojo sovietmečio laikų šūkius apie „NATO ir jankių agresyvumą“. Dar daugiau, ne kas kitas, o tas pats M.Kolerovas užsiminė, jog galbūt atėjo metas atšaukti B.Jelcino laikais pasirašytą sutartį dėl dabartinių Ukrainos sienų pripažinimo. O tos sutarties galiojimas baigiasi 2007 metais. Todėl Rusijos Dūmoje jau atvirai kalbama, jog dar šį rudenį, iki lapkričio 30 dienos, gali būti priimtas Dūmos sprendimas, kad ta sutartis pratęsta nebus, o Krymas bus prijungtas prie Rusijos.

Jeigu jau tokie kaip M.Kolerovas be jokių diplomatinių protokolinių niuansų taip kalba apie „broliška slavų šalimi“ vadinamą Ukrainą, tai ką jau kalbėti apie Lietuvą?! Todėl jis be ceremonijų pareiškė, jog kalbėti apie sovietinę okupaciją nėra prasmės ir rasti bet kokio kompromiso tuo klausimu nepavyks.

Kaip ir dėl mūsų žmonių trėmimų ir deportacijų. Tačiau visus pribloškė šio Kremliaus atstovo atsakymas paklausus apie 1941 metų trėmimus, jog ieškoti susitarimo dėl trėmimų neįmanoma. „Gal Sniečkus su Landsbergiu patys susitars?“ – pribloškė M.Kolerovas mūsų žurnalistus, visiškai nesupratusius, kuo gi čia dėtas jau seniai palaidotas Sniečkus ir nieko su trėmimais bendra neturėjęs V.Landsbergis. O gal įsismaginęs propagandinio karo prieš Lietuvą organizatorius sumaišė Sniečkų su Brazausku?

Vieną dalyką, atrodo, teisingai pastebėjo V.Putino atstovas. Tai, kad Rusijos spaudimas ir nedraugiškas požiūris į Lietuvą susietas su mūsų tapimu ES nare ir leido suprasti, jog reikėjo galvoti anksčiau. Be to, M.Kolerovas pažymėjo, jog, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, su kuriomis Maskvos kontaktai gana intensyvūs, su Lietuva toks dialogas nevyksta, nes nėra su kuo kalbėtis. Esą tai vieną, tai kitą politiką lietuviai išmeta iš valdžios. Tikriausiai jis turėjo galvoje nušalintąjį prezidentą R.Paksą ir atsistatydinusį A.Brazauską, nes, kaip rašė Rusijos laikraščiai, A.Brazausko atsistatydinimas yra „dešiniųjų kerštas už sovietinę okupaciją“. Na, o prezidentas V.Adamkus dar kartą užsitraukė Maskvos nemalonę dėl Vilniuje neseniai surengtos tarptautinės konferencijos ir joje priimtos rezoliucijos. M.Kolerovas tą konferenciją pavadino „tusovke“ ir propagandiniu bei agitaciniu renginiu.

Iš tiesų pastarojo meto Lietuvos apsnūdimas užsienio politikoje pastebimas ne tik Kremliuje. Juk faktiškai vienas Prezidentas tuo užsiima. Visi kiti – ir ministrų kabinetas, ir Užsienio reikalų ministerija – jau kurį laiką gyvena laukimo nuotaikomis. Niekas nežino, kam pavyks išsaugoti portfelius būsimojoje Vyriausybėje. Tad argi dar gali kam nors rūpėti valstybės reikalai, kaip, pavyzdžiui, Baltarusijos karinių sraigtasparnių pasiskraidymai Lietuvos oro erdvėje? Krašto apsaugos ministras G.Kirkilas, dabar viską metęs ir užsiėmęs derybų dėl „kairiojo centro“ Vyriausybės formavimo reikalais, aiškina, jog baltarusių sraigtasparnių pažeidimo Lietuvos radarai nepastebėjo todėl, kad jie fiksuoja tik tada, jeigu orlaivis skrenda ne žemiau kaip 500 metrų aukštyje. Tačiau, aiškindamas apie tą incidentą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, ministras kažkodėl nekalbėjo, jog tuo metu Lietuvos pasienyje vyko Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos, kuriose dalyvavo 40 įvairios paskirties karo lėktuvų, tarp jų ir A-50 žvalgybos lėktuvas (JAV „Avax“ atitikmuo). Pratybos buvo nukreiptos prieš NATO, taigi ir prieš jo narę Lietuvą. Taigi tokių pratybų metu Lietuvos oro erdvė turėjo būti ypač stebima. Deja, atsitiko kaip visada. Gal trūko tik to, kad ministras G.Kirkilas įteiktų gėlių sienos pažeidėjui ar jo žmonai, kaip tai atsitiko beveik prieš metus sudužus Lietuvos teritorijoje rusų „aso“ Trojanovo lėktuvui.

Todėl nereikia stebėtis, kai santūri eurokomisarė Dalia Grybauskaitė prabilo, jog dėl dabartinės Lietuvos valdžios neveiklumo ir abejingumo galima atsidurti Europos užribyje. Teiginiai, kad ES vadovams visiškai nerūpi, kas vyksta Lietuvoje, pirmiausia Vyriausybės krizė, korupcijos mastai, skirti tik vidaus naudojimui. Briuselis viską akylai stebi, ir dar kaip. Tą rodo ir Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelio Barozo vizito į Vilnių, kuris turėjo įvykti birželio 28-29 dienomis, atidėjimas. Pats EK vadovas tai aiškina „neatidėliotinais darbais“, kurie jį užklupo. Tai diplomatinio mandagumo formuluotė. Netgi komisarė D.Grybauskaitė neiškentusi aiškiai pasakė, jog A.Brazausko valdžios paveldėtojų politika tik gramzdina valstybę į Europos Sąjungos nevykėlių gretas, kaip kažkada buvo gramzdinama Graikija ir Portugalija, kurios taip ir neišlindo iš korupcijos liūno. Tik mums šį kartą bus kur kas blogiau. Juk net dvidešimt ES valstybių (iš 25) suvokia, kad mes nepribrendome ne tik euro zonai, bet ir paprasčiausiam europinio gyvenimo lygiui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija