Dar kartą apie tautos savigyną

Darius Vilimas

Pirmasis straipsnis, pavadintas „Tautos savigyna“, buvo parašytas 2004 metų rudenį ir vėliau skelbtas „XXI amžiuje“, taip pat įvairiomis versijomis pakartotas tų pačių metų pabaigoje „Katalikų pasaulyje“ ir „Baltijos kelyje“. Internetinė jo versija buvo ir „XXI amžiaus“, ir „Kito pasirinkimo“ portaluose. Tiesa, tuomet ypač nuvylė skaitytojų reakcija. Internete sulaukėm tik kelių komentarų. Vieni buvo palaikantys, kiti skeptiški, dar buvo ir abejingų. Tačiau pats mažas jų skaičius rodo, kad diskusijos tema liko faktiškai nepastebėta.

Praėjo pusantrų metų. Ar kas pasikeitė nuo to laiko? Daugelis straipsnyje minimų problemų liko neišspręstos ir nesprendžiamos. Galima pasiguosti nors tuo, kad žiniasklaida pagaliau susidomėjo šiuo sopuliu. Didesnį dėmesį patraukia masinės emigracijos problema, tapusi ypač opi po įstojimo į ES. Netgi sukruto valdininkai, puse lūpų apie tai pakalba ir politikai. Emigracija sulaukė dėmesio netgi metiniame Prezidento pranešime. Po euroentuziazmo isterijos išgirsti nors menką realių problemų paminėjimą yra jau mažytė, tačiau atgaiva. Tačiau problemų kėlimas dar nereiškia jų sprendimo pradžios.

Suprantama, tautos išlikimo arba tautos savigynos problema gerokai platesnė ir svarbesnė, nei šiuo metu dėl emigracijos vykstantis fizinis tautos „nukraujavimas“. Vis dėlto, tęsiant tautos savigynos temą, reikėtų plačiau aptarti tiek moralinės, tiek fizinės tautos savigynos aspektus. Kaip tik apie fizinį tautos savigynos klausimą šiandien ir norėtume pakalbėti.

Lietuvių tauta jau keletą kartų yra buvusi ties fizinio išnykimo ar ištirpimo kitose tautose riba. Tai buvo karų su kryžiuočiais epochoje, tas pat mums grėsė ir carinėje Rusijos imperijoje ar netgi modernizuotoje Abiejų Tautų Respublikoje. Nuskendimo rusakalbių sovietinių piliečių jūroje pavojus buvo ypač realus dar prieš du dešimtmečius, SSRS gyvavimo pabaigoje, kai į kraštą per metus įvažiuodavo po keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių laimės ieškotojų iš kitų sovietinių respublikų. Bet lietuviai visąlaik stebuklingai išsisukdavo iš jiems grėsusių nebūties gniaužtų. Vokiečių istorikai vienu balsu tvirtina, kad Mindaugo Lietuva susikūrė tiesiog paskutinę minutę, kai jos kaimynams vakaruose ir šiaurėje buvo lemta tapti kryžiuočių grobiu. Taip pat ir XX a. antrosios pusės tyrinėtojai pažymi, kad Sąjūdis ir jo sukelta tautinio išsivadavimo banga „suspėjo“ nuplauti sovietinę okupaciją. Jei to nebūtų įvykę 1988-1990 metais, jau po dešimt ar penkiolikos metų turėtume demografinę situaciją, panašią į dabartinę kaimynų latvių ar estų būklę.

Bet gal tai jau praeitis? Ir ar verta rūpintis tautos išlikimu šiandien, kai esame, anot strategų, „saugūs kaip niekada“ ir pavojaus atveju „apgins mus NATO“, kaip dainuojama viename populiariame lietuviškos populiarios muzikos šlageryje? Tikrai kokių nors atvirų grėsmių fizinei tautos egzistencijai šiuo metu nėra. Tačiau emigracijos mastai kelia didžiulį nerimą. Ar neišnyks lietuvių tauta kaip tas vandens lašas, užtiškęs ant įkaitusio didžiosios Europos tautų katilo?

Naivūs tvirtinimai apie mūsiškius, neva laikinai išvykstančius svetur tik užsidirbti ar išsimokslinti, neturi jokio pagrindo. Tai tik užsimerkimas grėsmės akivaizdoje. Visi suprantame, kad didžioji išvykusiųjų dalis jau niekada čia nesugrįš, o ypač tie, kurie jau įleido šaknis svetimoje žemėje. Ir jei pusė milijono emigrantų kokiai Baltarusijai (9,5 mln. gyventojų) ar netgi milijonas emigrantų Lenkijai (38 mln. gyventojų) nėra jokia problema, Lietuvai, turinčiai statistinius 3,4 mln. gyventojų, – tai jau tragedija. Faktiškai tauta išsivaikščioja, dėl to dar prieš gerą dešimtmetį poetiškai sielvartavo vienas tragiško likimo kunigas. Ir visai nenustebsime sužinoję, kad po kokio eilinio gyventojų surašymo vėl staiga „aptirpsime“ 200 ar 300 tūkstančių žmonių. Čia net stebina šiurpus cinizmas, su kuriuo mūsų statistikai nurašo dešimtis ir šimtus tūkstančių gyventojų. Jų nėra, jie kažkur dingsta ar „išgaruoja“. Sekant kasmetinius Lietuvos statistikos metraščius, į akis krinta šiurpokas faktas: valdiški statistikai palengva pažymi šalies gyventojų skaičiaus sumažėjimą po penkis ar aštuonis tūkstančius žmonių per metus. Ir kai prieš kelerius metus paaiškėjo, kad „trūksta“ per 200 tūkst. žmonių, tie patys klerkai nė neparaudonavę pažymėjo faktiškus surašymo rezultatus ir toliau nuskaičiuoja po tuos pačius kelis tūstančius žmonių per metus. Ko verti tokie gyventojų skaičiavimai?

Jie neverti nė sudilusio grašio. O pesimistai jau šneka, kad iš tikrųjų Lietuvoje neliko nė trijų milijonų žmonių. Tokius būgštavimus iš dalies patvirtina ir įvairių pastarųjų rinkimų rezultatai, kai jau keletą kartų iš eilės prie rinkimų urnų neateina nė dviejų milijonų rinkėjų.

Kol valdininkėliai kuria gerai mokamas popierines emigrantų sugrąžinimo strategijas, šalis ir toliau nyksta. Valdžios vyrai ir toliau guodžia mus kalbomis apie smarkiai didėjančius atlyginimus ir dar smarkiau augančią ekonomiką. Bet tikrąją padėtį ir žmonių požiūrį į Lietuvos perspektyvas rodo išeivių judėjimo kryptis. Į šalį sugrįžta tik vienetai. Belieka prie to pridėti ir katastrofiškai sumažėjusį gimstamumą bei tiek pat išaugusį mirtingumą ir susidaro nelinksmas vaizdas. Tuoj pat pasipila sensacijų išalkusių žurnalistų spėlionės ir skaičiavimai: o kada išnyks lietuvių tauta? Tokios juodosios prognozės pilasi kaip iš gausybės rago. Ir mažai kam rūpi, kad tai visai ne pikantiška naujiena, o juokas pro ašaras.

Čia reikėtų pakalbėti apie ekonominę migraciją. To link pakrypsta daugelio diskusijos dalyvių plunksnos. Tad kalbėti apie emigrantų susigrąžinimo būdus tuo metu, kai emigrantas per 8 valandų darbo dieną Airijoje uždirba 11 eurų per valandą, o Lietuvoje dirbdamas po 12-14 valandų gauna panašų litų skaičių per dieną, yra beprasmiška. Ir netgi kalbos apie kasmetinį algų padidėjimą Lietuvoje po 10 ar daugiau procentų per metus yra visai nerimtos, suvokiant, kad absoliučia skaičių išraiška europinis 1-2 proc. prieaugis eurais yra didesnis už mūsiškį padidėjimą litais.

Taigi ką daryti? Laukti dienos, kai mūsų algos susilygins su ES senbuvių vidurkiu? Mintis nebloga, tačiau neproduktyvi. Ar nebus taip, kad, artėjant šviesiam europinių atlyginimų horizontui, jau nebus jų kam kelti? Juk ir pagyros apie neva sumažėjusį nedarbą tėra akiplėšiškas melas, pasiektas emigracijos išaugimo kaina.

Nors gal kiek ir sutirštiname spalvas. Kaip sakoma, tuščių šalių nebūna. Juolab Europoje, kuri daugeliui skurstančio trečiojo pasaulio šalių gyventojų tapo pažadėtuoju kraštu. Rimtai pradėjus trūkti darbo jėgos (tokių kalbų jau prasideda), į Lietuvą mielai patrauks daugiatūkstantinės kaimyninių ir nekaimyninių šalių gyventojų minios. Taip įvyks tautų „persistūmimas“, o garsioji Suslovo frazė apie „Lietuvą be lietuvių“ taps įvykusiu faktu.

Ar suvokia tai mūsų intelektualusis elitas? Nekalbame apie paklusnius, tačiau nekūrybingus klerkus ar ambicingus, tačiau nemokšas politikus. Mūsų akademiniai intelektualai, dažnai apakinti nuosavos šlovės spindulių, narciziškai lenktyniauja tarpusavyje, kas pirmas sugalvos (nukopijuos) kokią nors importinę visuomenės gyvenimo normą ar problemą. Jie taip toli nuo gyvenimo tikrovės, kaip mes iki Mėnulio. O ir tautos išlikimo problemos jų visai nejaudina. Jiems ir čia gerai – jie išsimoka sau milžiniškas algas ir tokius pat priedus, jų vaikai ir vaikaičiai aprūpinti viskuo, ko širdis geidžia. Užsienis tokiems „intelektualams“ dažnai asocijuojasi ne su grybų komposto duobėje nuo nuodingų dujų mirusiu keturiolikmečiu tautiečiu, o su turistinėmis kelionėmis (dažnai už valdiškus pinigus) į saulėtas ir egzotiškas šalis ar ten diplomus įgijusiomis nuosavomis atžalomis. Intelektualinės diskusijų ietys dažniausiai laužomos ne esminiais tautos egzistencijos klausimais, tik skirtingų grupių ir grupuočių peštynėse, kurios dažniausiai vyksta prie to paties, kad ir akademinio, lovio. Tokiose diskusijose nesiremiama argumentais – oponentai dažniausiai iš anksto paskelbiami tamsuoliais ar atsilikėliais, beviltiškai ginančiais kokią nors praėjusių epochų mitą ar štampą.

Tad ką daryti paprastam lietuviui, nerandančiam normalaus darbo, atlygis už kurį nežemintų jo orumo? Toks žmogus, išgirdęs kalbas apie gerėjantį gyvenimą, dažniausiai prapliumpa visai necenzūriškais keiksmais valdžios ar net savo valstybės adresu. Arba tik desperatiškai numoja ranka – jūs čia žinokitės! Ir pradeda krautis daiktus kelionei svetur. Kelionei į nežinią...

Ir tokį žmogų galima suprasti – jis nusivylė visais ir viskuo. Jam gimtinė tapo kaip ta pikta pamotė, kur kaleidoskopiškai besikeičiantys tautos gelbėtojai kas ketveri metai jį apmulkina ir kur negalima susirasti netgi padoriai atlyginamo darbo. Todėl jis renkasi svetimą kraštą, kur už darbą, kad ir sunkų, nors padoriai sumokama.

Tai tokie nelinksmi mūsų reikalai. Bet net ir didžiausios ekonominės negandos nebūtų paskatinusios tokio emigrantų srauto, jei lietuvių tautoje nebūtų įvykęs tas psichologinis lūžis, pagreitinęs krašto ištuštėjimą. Kalbame apie tautinės savigarbos ištrynimą. Praradę savo vertės pajautimą, išbarstę orumo likučius, lietuviai virsta paprasta betautės naujosios europinės darbo armijos dalimi. Štai Skandinavijoje jiems jau sugalvotas ciniškas, tačiau taiklus pavadinimas – lietuviai kartu su lenkais vadinami „katalikais“. Beformė masė, skubanti užmiršti savo kalbą, papročius ir senąją tėvynę. Pigi darbo jėga, pasiryžusi dirbti bet kokius, net juodžiausius darbus. Šiurpoka realybė! Ar neatsitiks taip, ką visai neseniai su niūriu sarkazmu pareiškė vienas kandokas, bet be galo įžvalgus profesorius? Ar po šimto metų apie Lietuvą istorijos vadovėliuose nebus kalbama būtuoju laiku, kaip apie šalį, kuri „galėjo, bet nenorėjo būti“?

© 2006 „XXI amžius“