Naujieji lietuvių emigrantai Šveicarijoje
Kazimieras Dobkevičius
|
Pianistė Rita Žiedaitė
2004 metais
|
|
Kung šeima. Priekyje (iš kairės):
Rahelė, Christianas, Kristina,
Markus ir Rugilė. 2005 metai
|
Šiuo metu Šveicarijoje gyvena ir dirba 26 mūsų
šalies medicinos ir kitų mokslų daktarai, apie 70 proc. naujai atvykusių
turi Lietuvoje įgytą aukštąjį išsilavinimą. Naujakuriai, atvykę
į Šveicariją, turėjo perimti iš senosios kartos jos ilgus metus
sukauptą tautinę patirtį.
2004 metais Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkų
suvažiavime Birštone prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad visus
lietuvius, nepaisant, kad ir kur jie gyvena, Rytuose, ar Vakaruose,
nepaisant, dėl kokių aplinkybių jie atsirado už Lietuvos ribų,
vienija meilė Tėvynei ir skausmas dėl jos netekimo. Mūsų laikotarpis
kelia ne mažesnius iššūkius nei ankstesnis, kai siekėme pripažinimo
pasaulyje. Dabar išeivija turi išsaugoti po pasaulį pasklidusios
lietuvybės dvasią, saitus su Lietuva. Prezidento V.Adamkaus nuomone,
dabartiniai emigrantai nėra blogesni nei pokario politiniai emigrantai,
nes jie naudojasi prigimtine teise siekti ekonominės gerovės.
Lietuvai ši emigracijos banga gali būti naudinga, jei ji išlaikys
saitus su Lietuva. Šiandieninę Alpių lietuvių daugumą sudaro už
šveicarų ištekėjusios lietuvaitės, diplomuoti specialistai, į Šveicariją
atvykę pagal darbo sutartis, studentai bei doktorantai. Pastarieji
užsibūna iki studijų pabaigos, o paskui grįžta į Lietuvą arba išvyksta
į kitas šalis. Kiekvienas, kuris persikelia į kitą valstybę, neišvengiamai
patiria nelengvų išgyvenimų. Tautos nesubręsta ir neįžengia į pasaulio
kultūras, kol neišreiškia savęs, neatskleidžia tautinio savitumo.
Pasilikę gyventi užsienyje, lietuviai patiria, kad su savo praeitimi,
Tėvynės ilgesiu ir įgimtais lietuviškais kompleksais išsiskirti
nelengva. Šveicarijoje greitai pajunti, kad gyveni ypatingoje šalyje.
Šalis šimtmečiais išliko vientisa, neniokojama svetimų. Septynis
milijonus gyventojų turintis kraštas yra šalia pačių galingiausių
pasaulio valstybių.
1994 metais lietuvių bendruomenės susirinkime
Šveicarijoje dr. V.Dargužas kalbėjo: Atsiveria naujas užsienio
lietuvių istorijos lapas. Retėjančias mūsų, buvusių pabėgėlių, gretas
papildo nauji išeiviai iš Lietuvos. Jie išaugo ne vakarietiškoje
dvasioje, o komunistinėje-ateistinėje visuomenėje. Jų buvimo čia
tikslai kitokie, skirtinga bus ir veikla. Ar jie organiškai įaugs
į lietuvių bendruomenę, priklausys nuo to, ar šioji sugebės patenkinti
jų poreikius.
Dr. Juozas Girnius knygoje Tauta ir tautinė ištikimybė
rašė: Palikti kraštą dar nereiškia palikti pačią tautą. Tautai
priklausome pačia būtimi, o ne vieta, kurioje gyvename. Tautoje
liekame, kad ir kur būtume likimo nusviesti. Ne aplinka apsprendžia
žmogų, o jis pats apsisprendžia. Sėkmingai tautinei veiklai bendruomeninis
susitelkimas yra būtina sąlyga. Prof. Juozas Eretas skatino: Mes
naujojo kontinento laisvės idealui turime duoti lietuviškus sparnus.
Šveicarija aukštos demokratijos ir įvairių galimybių kraštas,
kuris buvo ir liks prieinamas naujos ateities ieškantiems lietuviams.
Šveicarijos lietuvių naujausių narių bendruomenę
sudaro šiek tiek daugiau nei šimtas žmonių. Kai kurių mintis pateikiame
XXI amžiaus skaitytojams.
Kristina Seliokaitė-Kung gimė Kaune. Baigė Kauno
14-ąją vidurinę mokyklą. Studijavo Vilniaus universiteto Filologijos
fakulteto Kauno vakariniame skyriuje. Visas vasaros atostogas Kristina
praleisdavo kaime, senelių ūkyje. Mokykloje gerai išmokusi vokiečių
kalbą, susirado draugų Šveicarijoje, pradėjo susirašinėti, užmezgė
pažintis su Šveicarijos ūkininkais, ėmė domėtis ekologinių ūkių
pasiekimais. Pirmą kartą Šveicariją aplankė 1995 metais.
Kristina pasakoja: Mane iš karto stebino šveicarų
organizuotumas, pareigingumas, jų meilė gamtai, sugebėjimas organizuoti
harmoningą laisvalaikį... Taip mano gyvenime atsirado Markas Kung
būsimas vyras. Šiandien mūsų šeimoje trys vaikai: Rugilė (gimusi
Lietuvoje), Christianas ir Rahelė. Visi sėkmingai tvarkomės ekologiniame
ūkyje, vienkiemyje prie Bodeno ežero. Ūkis, palyginti su Lietuvoje
susikūrusiais ekologiniais ūkiais, mažas: tik 28 hektarai žemės
ir 24 hektarai miško. Mūsų ūkyje karvės, avys, ožkos, kiaulės,
vištos, žąsys, kalakutai ir povai... Auginame įvairias grūdines
kultūras, daržoves, uogas. Turime 250 vienetų vaismedžių sodą. Mūsų
tikslas kuo daugiau maisto pasigaminti patiems ir tiesiogiai iš
namų parduoti ekologiškai sveikus maisto produktus. Tie dalykai
mums svarbiau negu pajamos. Tai didžiausias skirtumas, palyginti
su Lietuva, kur viskas matuojama pinigais...
Ekologiniame ūkyje turi būti glaudus ryšys tarp
žmogaus ir žemės. Ūkyje naudojamas mėšlas ir vaistažolių ištraukos,
žiūrima, kad žemė būtų sveika ir derlinga, išaugintų ekologišką
produktą. Su niekuo nepalyginamas jausmas apima, kai ištraukiu iš
krosnies savo pačios iškeptos šviežios garuojančios duonos kepalą.
Duona visko pradžia... Žiemos mėnesiais verpiu savo avių vilnas,
iš jų audžiu įvairias medžiagas, mezgu. Iš vilnų gaminu įvairius
papuošalus, rankines, šlepetes. Ratelio ir staklių bildesys prie
šiltai iškūrentos krosnies, ratu susibūrusi visa šeima nuostabiausios
šeimos harmonijos pajautimas. Jaučiuosi labai gerai.
* * *
Biochemijos mokslų daktaras Algirdas Žiogas gimė
1970 metais Prienuose, mokytojų šeimoje. Vilniaus universiteto Gamtos
mokslų fakultete baigė biologijos studijas. Algirdas žinojo, ko
nori, todėl pasiryžti vykti į Šveicariją tolesnėms studijoms ir
čia pritapti buvo nesunku. Šveicarija, turinti senas mokslo tradicijas
ir subrandinusi ne vieną Nobelio premijos laureatą, būsimam mokslininkui
buvo ta vieta, kurioje jis galėjo atiduoti visas jėgas, vykdydamas
daktarinei disertacijai skirtas užduotis ir reikalingus projektus
Ciūricho universiteto Medicininės virusologijos institute. Prieš
kelis metus pradėjo tyrinėti žmogaus imunodeficito virusą (AIDS),
nes šiam projektui institutas buvo gavęs finansavimą dvejiems metams.
Mokslinio darbo tikslas, sako dr. A.Žiogas, pamėginti išsiaiškinti,
kas atsitinka, kodėl tas virusas ląstelėje nesidaugina, taip pat
ištirti patį mechanizmą ir pamėginti sustabdyti viruso dauginimąsi
pačioje ankstyviausioje stadijoje.
Dr. A.Žiogas vienas iš dvidešimties mokslininkų,
atliekančių fundamentaliuosius tyrimus. Lėšas mokslui Šveicarijoje
skiria ne tik Nacionalinis fondas, bet ir šalies kantonai, filantropų
milijonierių įsteigti fondai. Tad pajėgos vienijamos bendram labui.
Lietuvoje būdingas susiskaldymas. Pavyzdžiui, moderniais prietaisais
naudojasi tik tie, kurie juos įsigijo, teigia dr. A. Žiogas.
Pasilikti Šveicarijoje nėra taip paprasta, prisipažįsta
jau keleri metai veikliu Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos
nariu tapęs ir aktyviai įvairius bendruomenės renginius organizuojantis
dr. A.Žiogas. Pasak mokslininko, dirbdamas mokslo institucijoje
užsienietis kasmet turi gauti darbo leidimą. Beveik po dešimties
metų galima tikėtis C kategorijos leidimo, analogiško amerikietiškai
žaliajai kortai. Šveicarijos piliečiu tapti sunku. Laukia nemažai
įvairiausių apribojimų. Šveicarijoje pragyventi metai dr. A.Žiogui
neįskaičiuojami, nes vertinami, kaip mokymosi laikas. Leidimą C
šveicarų valdžia dažniausiai išduoda žmonėms, kurie nepretenduoja
į jų darbo vietą, t. y. dirba darbą, kurio nenorėtų dirbti nė vienas
šveicaras. Tarkim, padavėja ar valytoja... Imigracija į Šveicariją
pastaruoju laiku labai ribojama. Nelegaliai dirbti neįmanoma. Šveicarų
sąmoningumo lygis reikalauja, kad jie apie kiekvieną nelegaliai
dirbantį imigrantą tuojau pat praneštų svetimšalių policijai.
Dabar iš mokslininko atlyginimo (nors gerokai
mažesnio nei gauna šveicaras) dr. A.Žiogas gali padėti savo septyniems
broliams ir seserims bei atidėti pinigų butui pirkti. Itin šilto
bendravimo su šveicarais tikėtis nereikia. Jie kategoriški ir išlaiko
atstumą su kitataučiais. Tačiau Šveicarija saugiausia vieta pasaulyje.
Biologijos daktaras A.Žiogas tikisi, kad po kurio laiko galėtų grįžti
į Vilnių ir dėstyti universitete.
* * *
Pianistė Rita Žiedaitė Lietuvoje jau žinoma
kaip Lietuvos muzikos akademijos pedagogė ir barokinės muzikos ansamblio
Arsenalas pianistė į Šveicariją atvyko tęsti studijų 1990 metais.
Studijavo Ciūricho muzikos akademijoje pas Johaną Sonleitnerį ir
Bazelio Schola Contorum Baziliniensis. Stažavosi pas žinomą Nyderlandų
barokinės muzikos specialistą Tonį Kopmaną. Gyvena Ciūriche. Dirba
pedagoginį darbą, aktyviai propaguoja lietuvių kompozitorių muziką,
atliekamą įvairios sudėties kamerinių ansamblių ir vokalistų. Vilniaus
Tyto Albos leidykla išleido jos iš vokiečių į lietuvių kalbą išverstą
šveicarų rašytojos Zoje Dženi (Jenny) romaną Žiedadulkių kambarys.
* * *
Juozas Kurmanavičius į Šveicariją atvyko 1987
metų pabaigoje pagal mokslininkų pasikeitimo programą, kaip jaunas
tuometinis medicinos mokslų kandidatas. Aukšta lietuvio kvalifikacija
ultragarsinėje diagnostikoje ir informatikos žinios sudomino tuometinį
Ciūricho universiteto akušerijos klinikos direktorių prof. A.Huchą,
pas kurį J.Kurmanavičius dvejus metus tęsė stažuotę. Prieš pusantrų
metų gavo teisę pas save pasikviesti žmoną ir sūnų. Iš savo mažos
stipendijos vertėsi sunkiai, bet, kaip sakoma, su lietuviškomis
dešromis pragyventi pavyko. 1990 metų pradžioje grįžo į Lietuvą,
dalyvavo atkuriant Nepriklausomybę, o tų pačių metų pabaigoje prof.
A.Huchas pasiūlė vėl atvykti į Šveicariją ir užimti mokslinio bendradarbio
vietą klinikoje. 2000 metais J.Kurmanavičius apsigynė habilituoto
daktaro disertaciją ir tapo Ciūricho universiteto docentu.
Šveicarijoje gydytojai, kaip ir mokytojai, priklauso
vienai geriausiai apmokamų darbuotojų kategorijų. Žymiai daugiau
uždirba privačias klinikas turintys gydytojai. Tačiau gydytojo darbo
kokybė nei profesine, nei žmogiškąja prasme nepriklauso nuo uždarbio.
Ji grindžiama griežta kontrole ir aiškia atsakomybe. Klinikos vadovas
ir jo pavaduotojai atsako už viską, ir ištisą parą vienas jų yra
visada pasiekiamas, tad, jei reikia, per 10 minučių atsiranda klinikoje,
nesvarbu, ar būtų savaitgalis, ar išeiginė diena, ar naktis. Šveicarijoje
egzistuoja nerašytas įstatymas: ligoninėje pacientas yra karalius,
o gydytojas (nors ir profesorius) jo tarnas. Visiškai nepriklauso
nuo to, ar pacientas yra milijonierius, pabėgėlis, narkomanas ar
AIDS serganti prostitutė. Pagarbus elgesys su ligoniu tai ilgos
demokratijos, tvarkingai funkcionuojančios valstybės, žmonių vidinės
kultūros išdava. Ir niekas neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
Tikuišių šeima irgi atsidūrė Šveicarijoje. Laima
Tikuišienė baigė Kauno medicinos akademiją. Lietuvoje dirbo Kauno
akademinėse klinikose. Šveicarijos farmacijos kompanijai Serono
atidarius biurą Lietuvoje, dirbo jo vadove Lietuvai ir Baltijos
šalims. Kaip perspektyvi darbuotoja buvo pakviesta į Prahą, o nuo
2002 metų į Ženevą. Jos vyras Virgilijus Tikuišis, inžinierius,
dirbo Kauno karo ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams,
o Ženevoje dirba vienoje didžiausių pasaulyje jūrinių pervežimų
kompanijoje MSC.
Gydytojų Šiupšinskų šeima į Šveicariją atvyko
iš Vienos. Šveicarijoje 2001 metais susilaukė dukrytės Agotės ir
kol kas Šveicariją laiko savo namais...
Augenija Indriūlėnaitė-Thorman gimė Biržų rajone,
liaudies menininkų šeimoje. Mama buvo garsi audėja, tėvas medžio
drožėjas. Nuo ankstyvos vaikystės Augenija galėjo grožėtis, kaip
mamos staklėse sužydi nuostabiausios lietuvių liaudies raštų pynės,
o tėvas paprastą medžio gabalą paverčia pasakišku drožiniu kaimo
bažnyčios altoriuje...
1972 metais Augenija baigė Klaipėdos medicinos
seserų mokyklą, o 1987-aisiais Maskvos liaudies meno universitete
įgijo tapybos ir grafikos specialybę. Augindama dukras įniko intensyviai
tapyti. Pirmąją parodą surengė 1975 metais Jonavoje, kur tuomet
pagal paskyrimą dirbo Jonavos ligoninėje medicinos seserimi. Paroda
buvo gerai įvertinta, bet į respublikinę parodą darbų nesiuntė,
nes jautėsi esanti labai jauna (tada turėjo 22 metus). Pripažinimas
atėjo vėliau. Nuo 1982 metų jos kūryba peržengė Lietuvos ribas.
Savo tapybos kūrinius parodė Lenkijoje, 1986 metais Štutgarte,
1988-aisiais Melburne.
Po Lietuvos Atgimimo Augenija ėmėsi tapyti paveikslus
religine tematika, restauravo freskas ir senus paveikslus bažnyčiose.
Su Šveicarija artimiau susipažino dukrai Dianai ištekėjus už šveicaro
Bruner. Dažnai lankydama dukrą, Augenija susipažino su kitu šveicaru
ir už jo ištekėjo, tapusi Gerhardo Thormano žmona. Apsigyveno Ciūriche.
Dirba medicinos seserimi senelių namuose ir intensyviai dalyvauja
Vakarų Europos menininkų parodose. Visa tai reikalauja daug įtempto
darbo ir jėgų, tačiau pasisekimo, pripažinimo džiaugsmas atperka
viską. Per paskutinius penkerius metus Augenija surengė vienuolika
savo tapybos parodų Šveicarijoje, Ciūriche, Klotene, Vinterthure
taip pat Vokietijoje ir Prancūzijoje. 2002-2003 metais tarptautinėse
parodose ši lietuvė iškovojo pirmąsias vietas iš 120-ies dalyvavusių
Europos ir Afrikos dailininkų. Augenija 2004 metais dalyvavo Europos
meno simpoziume ir tarptautinėje parodoje Prancūzijoje, kur pelnė
antrąją vietą ir medalį. Tačiau Lietuvoje niekur apie tai nebuvo
rašyta.
Visi minėti vertingi apdovanojimai atvėrė lietuvei
kelius į žymias tarptautines meno parodas. 2004 metų rudenį dalyvavo
Ciūricho kongreso rūmuose surengtoje parodoje, kurioje savo tapybos
darbus eksponavo menininkai iš Australijos, Didžiosios Britanijos,
Kanados, Korėjos, Japonijos.
Labai džiaugėsi A.Indriūlėnaitė-Thorman, galėdama
atstovauti Lietuvai pernai surengtose parodose Strasbūre ir Jungtinių
Tautų rūmuose Ženevoje. Pagaliau po visų tarptautinių pripažinimų
lietuvė sulaukė palankaus Lietuvos meno kritikų įvertinimo. Ypač
šiltai apie A.Indriūlėnaitės-Thorman kūrybą atsiliepė Kauno M.K.
Čiurlionio muziejaus menotyrininkė ir dailininkė Nijolė Jurkuvienė.
Ji sakė: Žiūrėdamas į Augenijos darbus, suvoki, kad kūrėjos pagrindinis
uždavinys įvesti žiūrovą į fantazijos pasaulį... Didžiulis erdvės
pojūtis, tartum galingos saulės sistemos ir kitų planetų išraiška.
Šiltos oranžinės spalvos šviežumas skamba muzikaliai. Žydri, melsvi
tonai suteikia ramybę. Kompozicinės vizijos, miražai, linijos
lyriški, suteikiantys kompozicijos išbaigtumą. Kiekviename kūrinyje
nesunku pajusti ilgesį savo Tėvynei, tautiškumui, tradicijoms...
Tapusi garsi, žinoma dailininkė tobulina ir savo
pirmosios specialybės medicinos žinias. Dirbdama medicinos seserimi
baigė papildomus kursus Reiki, Zilgrei, jogos. Tobulinosi Lichtenšteine
pas garsų Europoje mokslininką profesorių Kurtą Teperveiną. Įdomu
ir tai, kad įgytas medicinines žinias lietuvė panaudoja ir tapyboje,
savo darbais garsindama Lietuvą.
Malonu, kad Šveicarijos lietuviai neatitrūko nuo
Lietuvos ir, tikėkime, jie anksčiau ar vėliau sugrįš į savo tėvynę
Lietuvą.
© 2006 XXI amžius
|