„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. birželio 28 d., Nr. 11 (127)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lotynų Amerika vienijasi, nors ir sunkiai

Česlovas IšKAUSKAS,

Politikos apžvalgininkas

Pasaulis vis didesnį dėmesį skiria procesams, vykstantiems Lotynų arba Pietų Amerikos šalyse. Tiesa, tas dėmesys buvo visą laiką, nes šiam žemynui priklausančiose trylikoje valstybių nuolat vyko radikalios politinės ir ekonominės permainos: civilių valdžią keitė kariniai režimai, ekonominį stabilumą, dažniausiai pagrįstą didžiulių gamtos turtų išpardavimu, – gyvenimo lygio nuosmukiai, karinius ir ekonominius blokus – perversmai atskirose šalyse ir poreikis vienytis. Šį poreikį paprastai skatina priešinimasis JAV diktatui.

PATS lygiuojasi į ES

Lotynų Amerika nusprendė sekti Europos pavyzdžiu dar 2004-ųjų pabaigoje. Kaip pranešė britų dienraštis „The Times“, Peru įvykusiame aukščiausiojo lygio dvylikos Lotynų Amerikos valstybių lyderių susitikime buvo nuspręsta įkurti ES lygiavertę ekonominę ir politinę sąjungą – Pietų Amerikos tautų sandraugą (PATS). Laikas buvo pasirinktas neatsitiktinis: būtent Peru, prie Ajakučo upės 1824 m. gruodžio 9 d. buvo sutriuškinti ispanų konkistadorai, ir šis jų pralaimėjimas tapo Lotynų Amerikos atgimimo pradžia.

Pagal pasirašytą susitarimą, sienos tarp valstybių bus panaikintos ir blokas veiks daugiau kaip 17 mln. kv. km teritorijoje, kurioje gyvena 361 mln. žmonių. Paskui bus įkurtas bendras Pietų Amerikos parlamentas, teismas, vieninga valiuta, netgi galios vienas pasas. PATS turėjo pradėti veikti kitų dviejų organizacijų pagrindu: prekybos bendrijos „Mercosur“, kuriai priklauso Brazilija, Argentina, Urugvajus, Paragvajus ir asocijuotų narių teisėmis – Čilė.

Antra organizacija – Andų tautų sandrauga (ATS), į kurią įeina Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Peru ir Venesuela. Jos egzistuoja nuo praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio, tačiau ATS nepadėjo liberalizuoti regiono ekonomikos ar pašalinti prekybos barjerus tarp šalių. Ir iš 2004-ųjų gruodį Peru įkurtos Lotynų Amerikos bendrijos optimistai tikėjosi, kad ji taps trečia stipria ekonomine sąjunga pasaulyje su didele rinka – po ES ir NAFTA, kurią sudaro JAV, Kanada ir Meksika. Taika, vystymasis ir ekonominė gerovė, kurią lems sėkmingesnės derybos pasaulinėje rinkoje, – štai ko siekia Lotynų Amerikos lyderiai, pasirašę šį regioninės integracijos paktą.

Tolygūs partneriai?

Nauja bendrija turi naftos, dujų, 361 mln. gyventojų rinką, bet ją kankina ir 300 mlrd. dolerių užsienio skolos, silpnai išvystytos infrastruktūros, socialinės įtampos ir politinis nestabilumas.

Pasak buvusio Venesuelos laikraščio apžvalgininko, dabartinio Pasaulinės jaunųjų lyderių ir verslininkų federacijos prezidento Fernando Sanchezo Ariaso, Lotynų Amerika bando sekti ES pavyzdžiu, norėdama patogesnės pozicijos derybose su verslo partneriais. „Daugybę metų Lotynų Amerikos valstybės vystėsi izoliuotai ir nepriklausomai vienos nuo kitų. Tai silpnina mūsų pozicijas tada, kai pasaulinėje rinkoje reikia derėtis dėl mokesčių, verslo sąlygų, prekių ir paslaugų importo bei eksporto. Ekonominis blokas, kurį sukūrėme, leis mums būti sėkmingesniais verslo partneriais“.

Skurdas – vienybės priešas

Skeptikai vis dėlto turi daugiau argumentų. Svariausias jų – nepaprastas skurdas.

Būtent skurdą šiandien galima vadinti Lotynų Amerikos šalis vienijančiu bruožu. Daugiau negu 40 proc. iš 360 milijonų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Nepaisant net to, kad JAV iš Lotynų Amerikos importuoja daugiau naftos negu iš visų Viduriniųjų Rytų valstybių kartu sudėjus. Antai nuo naftos verslo pradžios praėjus daugiau negu trims dešimtmečiams, Ekvadoro gyventojai klausia: kur toji ilgai laukta ir žadėta gerovė? Tą patį norėtų žinoti ir Peru gyventojai, kaltinantys naftos kompanijas už padarytą žalą aplinkai ir senųjų vietinių gyventojų kultūrai.

Venesueloje nafta paskatino įtampas tarp skirtingų socialinių visuomenės sluoksnių – viduriniojo ir mažas pajamas turinčių gyventojų, lojalių prezidentui Hugo Čavezui. Aršios kovos nė kiek neprimena socialinės ir politinės harmonijos, kurią, kaip buvo tikimasi, Venesuelai turėjo atnešti nafta.

Revoliucingoji Bolivija

Atidžiau pažvelkime į Boliviją, šią vargingiausią pagal gyvenimo lygį Lotynų Amerikos šalį.

Neseniai Bolivijos prezidentas Evo Moralesas paskelbė dar vieną revoliuciją, šįkart – agrarinę. Jis pasirašė septynis dekretus, pagal kuriuos pustrečio milijono hektarų valstybės žemės rytinėje šalies dalyje bus perduota neturtingiems valstiečiams, daugiausia indėnams. Tai tik pirmas agrarinės revoliucijos etapas. Kitas etapas – nenaudojamos žemės perdavimas, o iš viso iki savo kadencijos pabaigos E.Moralesas ketina išdalyti apie 20 milijonų hektarų žemės. Prezidentas perspėjo, kad žemė iš privačių savininkų nebus atimama, o tik perskirstomas valstybės fondas. Statistikos duomenimis, didžioji šių plotų dalis yra stambių žemvaldžių rankose ir jais yra spekuliuojama. Tuo tarpu Bažnyčios pranešime nurodoma, kad nedidelei žemės verslininkų grupei priklauso apie 90 proc. šalies žemės, o likusią valdo prezidento reformas remiantys indėnai, kurių yra apie trys milijonai.

Ši revoliucija prasidėjo praėjus vos dviem savaitėms nuo kitos: E.Moralesas nacionalizavo šalies energetikos sektorių ir davė pusę metų, kad naftos ir dujų kompanijos peržiūrėtų savo kontraktus. Šis dekretas ypač šokiravo užsienio kompanijas, kurių energetikos sektoriuje veikia keturios – brazilų „Petrobras“, ispanų „Repsol“, prancūzų „Total“ ir britų „BG Group“. Iškart E.Moraleso kariškiai užėmė daugiau kaip pusšimtį šių kompanijų eksploatuojamų telkinių, kad visą gavybą ir eksportą kontroliuotų nacionalinė Bolivijos kompanija. Labiausiai nukentės brazilai, kurių kompanija kontroliavo 14 proc. Bolivijoje išgaunamų dujų ir investavo į šį verslą 1 mlrd. 600 mln. dolerių.

Agentūra „Bloomberg“ praneša, kad pernai Bolivija pardavė dujų ir naftos už 1 mlrd. 300 mln. dolerių, o tai yra pusė šalies pajamų iš eksporto. Pietų Amerikoje Bolivija užima antrą vietą po Venesuelos pagal gamtinių dujų išteklius. Energetinė revoliucija gali suduoti smūgį keturių regiono šalių planams per Amazonės džiungles nutiesti 8000 kilometrų dujotiekį, kuris kainuos apie 20 milijardų dolerių.

E.Moralesas iš tikrųjų didelį dėmesį skiria skurdžiausiems gyventojų sluoksniams: savo žemės ūkio reforma – trečdaliui Bolivijos gyventojų indėnams, o energetine revoliucija – šiuos pigius išteklius naudojantiems potencialiems rinkėjams. Nacionalizacija iš JAV ir Europos kompanijų, netgi konfiskavimo atveju, geriausiu atveju atims 2-3 proc. turimų aktyvų, ir tokiomis revoliucijomis, apžvalgininkų vertinimu, Bolivijos prezidentas siekia daugiau emocinio, negu realaus efekto. Vargu ar tai duos naudos ir paprastam Andų kalnų fermeriui, kurio žemės yra prastos, akmenuotos, o didesnio ploto dėl padargų stygiaus jis apdirbti nepajėgus.

Jei E.Moralesas nori pakilti iš skurdžiausios tarp dvylikos Lotynų Amerikos šalių sąrašo vietos, užsienio ekspertai La Pasui pataria eiti kitu, o ne nacionalizacijos keliu. Juk dabar Bolivija, kaip ir Paragvajus, vienintelė neturi išėjimo prie jūros, o pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui teužima 129 vietą pasaulyje.

Lyderiai ne viską gali

Žinoma, vienybės idėja yra patraukli, ypač visame pasaulyje didėjančio JAV diktato akivaizdoje. „Parduoti“ Lotynų Amerikos vienybės idėją piliečiams, ekspertų nuomone, visai įmanoma. Juk Lotynų Amerikos valstybių lyderiai yra gana charizmatiškos asmenybės: Hugo Čavesas, Luizas Inacio Lula da Silva, Evo Moralesas ir kiti. Tad, pasinaudojant viešųjų ryšių technologijomis ir tokių lyderių charizma, susitelkimas pasiekiamas nesunkiai.

Tuo tarpu skeptikai abejoja, ar Lotynų Amerikos valstybės realiame gyvenime kada nors suformuos ką nors panašaus į ES. Teigiama, kad skirtumai tarp šalių per dideli. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Argentina ir Brazilija, turi aršių prekybinių ginčų, o Bolivija ir Čilė, nesutariančios, kam priklauso dalis vandenyno pakrantės, net nepalaiko diplomatinių santykių. Gi Bolivija ir Paragvajus apskritai neturi išėjimo prie jūros.

Bet F.S.Arias tvirtina: „Esu optimistas, nors ir suprantu, kad kultūriniai, ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra didžiuliai. 150 mln. vartotojų Brazilijoje ir 23 mln. Venesueloje yra skritingos ir savitos rinkos. Infliacijos, valiutų kursų ir kitų finansinių rodiklių skirtumai gali trukdyti, tačiau tikiu, kad įmanoma sukurti bendrus geros ekonominės praktikos standartus, kurių visos Lotynų Amerikos šalys laikytųsi, ir tai užtikrintų sėkmingą jų nacionalinių ekonomikų vystymąsi“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija