CŽV nesutaria su Baltaisiais rūmais

Džordžas Frydmanas

Iš CŽV vadovo posto atleistą Porterį Gosą pakeitė generolu Maiklu Heidenu, kuris iki tol ėjo Nacionalinės žvalgybos agentūros direktoriaus Džono Negropontės pavaduotojo pareigas. Dar ankščiau M.Heidenas buvo Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) direktorius. Žvelgiant iš šalies, atrodo, jog Džordžo Bušo administracija plačiai „atsiraitojusi rankoves“ įniko į įprastinį tvarkymąsi savo žvalgybos tarnybų kieme. Deja, čia slypi kur kas daugiau: Baltųjų rūmų personalo vadovas Džošua Boltenas, savo pažiūras atskleidęs, nurodydamas, kam turėtų atitekti naujojo spaudos sekretoriaus pareigos, ėmėsi kitos JAV prezidentui Dž.Bušui itin skausmingos problemos – nuožmios kovos tarp Baltųjų rūmų ir CŽV.

Iš esmės kova užvirė vieniems nuo kitų stumdant kaltę dėl įvykių Irake. Baltieji rūmai ir Gynybos departamentas nuolat kaltino CŽV dėl nesugebėjimo deramai išžvalgyti duomenų apie Irako masinio naikinimo ginklus ir numatyti Irake bręstančių neramumų. CŽV savo ruožtu leido nutekėti slaptai informacijai, kurioje matyti akivaizdūs faktai, jog žvalgyba savo darbą atlikusi nepriekaištingai, tačiau į tai deramai nesugebėję sureaguoti aukštieji šalies asmenys – Dž.Bušas ir D.Ramsfeldas. Tiesa nėra nei tų, nei anų pusėje – ji glūdi kažkur tiesiog „per vidurį“. Be abejonės, CŽV Irake atliko milžinišką darbą ir dėl daugelio dalykų buvo teisi. Antra vertus, turint tūkstančius jai dirbančių žvalgybinių kadrų, natūralu manyti, jog bent vieno iš jų pateikti duomenys nebus klaidingi. Tačiau dilemos esmė yra ne ta, ar kažkam pavyko deramai išgauti ir suvokti žvalgybinę informaciją. Svarbiausia yra tai, kas buvo pateikta tuomečio CŽV direktoriaus Džordžo Teneto trumpuosiuose pasitarimuose Baltuosiuose rūmuose. Tačiau, objektyviai pasvarstę, galime prieiti prie išvados, jog buvo prašauta iš abiejų pusių, todėl kaltinimai it šimtai stiklo šukelių pažiro daugeliui atsakingų asmenų.

Akivaizdu, jog, karui nesibaigus, nei CŽV, nei Baltiesiems rūmams nėra naudinga kovoti vienam prieš kitą. P.Goso, kuris turėjo veikti kaip politinis JAV valdžios patikėtinis, atleidimas iš pareigų buvo ypatinga Dž.Bušo administracijos nuolaida CŽV, kur, ne paslaptis, tiek P.Gosas ir jo patarėjai buvo itin nemėgstami. M.Heidenas, nors ir ilgus metus dirbęs ne CŽV, o NSA, vis tiek žvalgybininkų rate nėra naujokas. Galbūt šitaip stengiamasi palenkti tarnybą savo pusėn tam, kad pastaroji liautųsi „tekinusi“ informaciją skandalų ištroškusiai žiniasklaidai, galbūt Dž.Bušas nori sukurti galingą sistemą, galinčią pažaboti CŽV nepaklusnumą iš vidaus. Galbūt savo planus tokiu būdu įgyvendinti mėgina D.Ramsfeldas.

Juk esmė ne ta, kas bus CŽV vadai ar kas sudarys jos biurokratinį aparatą. Dėmesys turėtų būti kreipiamas į tai, ką ir kaip daryti turėtų CŽV ir kiti žvalgybininkai. Atsakymas yra aiškus ir paprastas: žvalgybos tarnybos turi įspėti prezidentą apie gresiančius pavojus ir akcentuoti jam ryškesnius ir didesnę įtaką turėsiančius tarptautinės arenos pokyčius. Tačiau nėra ypač gerai pasirengusi didelėms „staigmenoms“, galimos grėsmės proveržiams ir staigiems išeities ieškojimams. Būtent dėl žvalgybos tarnybų nesugebėjimo deramai reaguoti į šiuos veiksnius prezidentai patirdavo didžiausias nesėkmes.

Pavyzdžiui, žvalgybininkams nepavyko numatyti Šiaurės Korėjos invazijos į Pietų Korėją. Taip pat ji pražiopsojo ir Kinijos intervencijos į šį incidentą galimybę. Žvalgybininkai nespėjo numatyti Izraelio, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos invazijos į Sueco kanalą 1956-aisiais. Žvalgybininkai F.Kastro nepripažino komunistu iki pat šiam ateinant į valdžią. Berlyno siena žvalgybos tarnyboms buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Maža to, baugią tiesą, jog sovietai nevaržomi įvežė savo raketas į Kubą, atskleidė ne žvalgyba, o U-2 Amerikos karinių pajėgų lėktuvų pilotai manevrų metu. Iki pat Sovietų Sąjungos „skyrybų“ su Kinija žvalgybos tarnybos jų, atrodo, nematė. Tik dėl jų aplaidumo, įžengus į Vietnamą ir pradėjus jame karinius veiksmus, tapo aišku, kad tiek Šiaurės, tiek Pietų Vietnamas yra puikiai pasirengę šiems smūgiams atremti ir iškart prisikelti lyg feniksas iš pelenų. Irano šacho nuvertimą žvalgyba pripažino beveik tuo pat metu, kai niekas iš paprastų, pasaulio politika besidominčių žmonių tuo net neabejojo. Rytų Europos bloko atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos buvo taip pat netikėtumas. Bene didžiausios šio amžiaus piktžaizdės – „Al Qaedos“ grupuotės ketinimų žvalgybininkai vėlgi nenumatė. „Susikirto“ jie ir Irake.

Kaip matome iš istorinės patirties, JAV žvalgybos tarnybos buvo pirmosios, kuomet tekdavo atlikti aiškiai apibrėžtas užduotis. Jos galėjo prasiskverbti į giliausius užsienio vyriausybių sluoksnius, slapta klausytis net ir labiausiai įslaptintų pokalbių, puikiausiai žinoti atitinkamo užsienio valstybės ministro pirmininko planus ir žingsnius, numatytus tam tikram susitikimui. Turėdamos konkrečią misiją, žvalgybos tarnybos visuomet veikė nepriekaištingai.

Nesėkmės lyg iš Pandoros skrynios lįsti imdavo tada, kai prezidentą reikėdavo tiesiog informuoti apie galimus pokyčius tam tikrame regione. Specifines užduotis atlikdama dešimtukui, žvalgyba „prašaudavo“ kitur: nesugebėjo laiku pranešti prezidentui tas žinias, kurios buvo karščiausios to meto aktualijos, nors ir buvo prašyta tą padaryti.

Štai todėl Baltųjų rūmų ir CŽV ginče neįmanoma apibrėžti, dėl ko ginčijamasi ir kas dėl ko kaltas.

Prezidentas Dž.Bušas galbūt būtų ir užsimerkęs prieš akį rėžiančias tiesas arba suradęs pasiteisinimą savoms žvalgybos tarnyboms dėl to, kad pastarosios susikirto rinkdamos duomenis apie Irako turimus masinio naikinimo ginklus. Deja, ši nesėkmė yra ne išimtis, o taisyklė. Jau tapo tendencija, jog CŽV pro akis prasprūsta svarbūs dalykai, kai vaikomasi kur kas labiau mažareikšmių dalykėlių. Dėl keleto priežasčių tai jau tapo sustabarėjusiu ir sunkiai pakeičiamu šablonu.

Tai yra todėl, kad žvalgyba, tarsi apdairus komersantas, stengiasi įtikti savo klientams – prezidentui ir vyresniesiems jo administracijos nariams. Pastarieji kelia elementarius kasdienius reikalavimus, kaip antai, pageidauja gauti glaustą ir operatyvią informaciją prieš susitikimą su užsienio valstybės vadovu. Kasdieninė žvalgybų duona yra trumpųjų pranešimų knyga, kuria vadovaudamasis valstybės sekretorius žino, kuriuos mygtukus reikėsią spausti viršūnių susitikime. 99 proc. žvalgybos darbo sudaro būtent šios užduotys. Tą jie daro jau daugelį metų, diena iš dienos.

Už tai, kad kasdien rizikuoja savo gyvybe žvalgydami būsimų įvykių užuomazgas, jie retai yra apdovanojami ar deramai įvertinami, tačiau jiems nesugebėjus numatyti invazijos į Pietų Korėją, žvalgybos tarnybos vis dar turi begalinį sąrašą darbų, kuriuos joms pavyko atlikti nepriekaištingai.

Antroji rimta žvalgybos problema yra jos dydis. Amerikos žvalgybos bendruomenė yra gerokai per didelė ir turinti prieigą prie gausybės išteklių. Ją tvindyte užtvindo informacija iš daugybės šaltinių, kurios žvalgybininkai nesugeba „atrinkti“ ir deramai pateikti savo užsakovams – prezidentui ir jo administracijos pareigūnams. Didelės organizacijos, susidurdamos su milžiniškais informacijos kiekiais, nesugeba jos apdoroti, susipainioja tarp reikšmingų ir menkaverčių dalykų. Kuo didesnės struktūros jos yra, tuo daugiau vertingų duomenų prarandama.

Štai Stratforo strateginių tyrimų korporacija yra nedidelis darinys, kuriame visa informacija yra dėliojama į jai skirtas lentynėles: kiekvienu atveju konkreti informacija, patenkanti iš nuolatinių šaltinių, yra skiriama konkrečiam analitikui, kuris specializuojasi būtent tos srities klausimais. Esant dešimtims tūkstančių šaltinių ir žvalgybos pareigūnų, dar tiek pat analitikų, ekspertų bei pranešėjų, nesusikalbėjimas ir nesėkmė – neišvengiami. Prieidamas prie didžiausių duomenų bazių, turėdama puikiausias informacines technologijas, žvalgybos tarnybos kenčia nuo duomenų perkrovos.

Trečioji problema glūdi tame, jog pernelyg skubama įvairių šaltinių informaciją priimti kaip tikrą. Bene silpniausia pasitikėjimo šaltiniais pusė yra ta, kad patys svarbiausi įvykiai, kaip antai, Kinijos intervencija į Korėją, gali būti laiku nepranešti, arba, kaip Irano šacho nuvertimas, – netgi niekam nežinomi. Kartais problema yra ne šaltinio nekompetentingumas, o jo nebuvimas apskritai. Be to, JAV žvalgybos yra apniktos saugumo ir kontržvalgybos baimių. Sovietų Sąjungos svarbiausias uždavinys buvo aktyvus infiltravimasis į JAV žvalgybos tarnybų kadrus.

Nuo tų laikų Amerikos žvalgybos tarnybos kiekviename žingsnyje regi grėsmę jų veiklos saugumui. Tačiau, tarkim, „Al Qaeda“, nėra suinteresuota prasiskverbti į vidinę specialiųjų tarnybų struktūrą. Ji kelia kitokio pobūdžio grėsmę nei sovietai. Saugumas ir kontržvalgybinių veiksmų prevencija yra gyvybiškai svarbūs momentai, tačiau jie negali būti suniveliuoti iš bendro nūdienos realijų konteksto. Žvalgybos tarnybų darbe visuomet yra paskaičiuota rizika. Dabartinė sistema ne tik neįsileidžia protingų ir kritiškai mąstančių žmonių, bet ir užkerta jiems prieigą prie informacijos, kurios dėka jie galėtų pasiekti naudingų rezultatų. Tai, atrodo, per aukšta kaina už saugią aplinką. Informaciją apie Kiniją traktuoti reikėtų vienaip, apie musulmoniškąjį pasaulį – visiškai kitaip.

Žvalgybos tarnybos, sukūrusios savo veiklos šabloną, smarkiai apriboja savo ir tų, kuriems jos tarnauja, matymo lauką. Išklausydamas oficialią CŽV poziciją tam tikru klausimu, prezidentas lieka neinformuotas apie su tuo pačiu klausimu susijusias batalijas, ginčus ir abejones, kurias reiškia visiškai kitamintės analitikų mokyklos. Pasaulis juk nėra vien juoda ir balta. CŽV neturėtų skirtingas nuomones priimti kaip asmeninį įžeidimą dėl nekompetentingumo – sveika ir sąžininga savikritika yra kelias į visuomenės pasitikėjimą. Tarkim, savo kasmetiniame pranešime Stratforo strateginių tyrimų korporacijoje, kurios jokiu būdu nebandome prilyginti milžiniškoms žvalgybos struktūroms, apžvelgia savo sėkmes ir nesėkmes, pateikia metines politines prognozes. Juk skaitytojai patys puikiai tą mato.

Tačiau kitas klausimas: ar to nori prezidentas? Juk Nacionalinės žvalgybos agentūros direktoriaus pavaduotojas Dž.Negropontė ir generolas M.Heidenas nori bet kokia kaina įtikti prezidentui ir elgiasi kaip gydytojai, išrašantys pacientui būtent tuos vaistus, kurie jam reikalingi, arba bent įtikinantys pacientą, kad būtent tokio gydymo jam reikia. Bet galiausiai, kaip rodo P.Goso pavyzdys, nėra svarbu, ką darai ar ko nepadarai. Greičiausiai tiek Dž.Negropontė, tiek M.Heidenas praras savo postus arba atsistatydindami, arba atleisti iš darbo, arba pasibaigus antrajai Dž.Bušo kadencijai. Net jei jiems ir pasiseks – savo kėdėse jie sėdės ne ilgiau nei dvejus ateinančius metus.

Veikiausiai didžiausia žvalgybų silpnybė yra jų požiūris „bus padaryta“. Siekdama veikti uoliai pagal Vašingtono nurodymus, CŽV nesugeba atlikti to, ko buvo paprašyta.

Dž.Heidenas ir M.Negropontė privalo permąstyti žvalgybos prigimtį, esmę ir uždavinius. Tai yra būtina sąlyga norint toliau efektyviai ir sėkmingai dirbti. Tačiau tam jie paprasčiausiai neturi laiko. CŽV turi būti pasirengusi susigrumti su realiu priešu, kuris yra likusioji žvalgybinės bendruomenės dalis – nuo gynybos žvalgybos agentūros iki FTB. Ir, be abejo, su piktaisiais Baltųjų rūmų pakalikais.

© 2006 „XXI amžius“