Naftos per akis, o benzinas brangsta

Kol Rusijos biudžetas tiesiog pampsta nuo naftos dolerių milijardų, rusų ekonomistai ir ekonomikos apžvalgininkai skelbia, atrodo, neįtikėtinas prognozes, kad Rusijoje greitai pritrūks... benzino! Ir jo kaina po 30 rublių už litrą pasirodys tarsi malonus prisiminimas.

Argi taip gali atsitikti šalyje, užimančioje antrąją vietą pasaulyje pagal naftos gavybą? Esmė ta, jog per pastaruosius dvidešimt metų Rusijoje nepastatyta nė vienos šiuolaikinės naftos perdirbimo įmonės. Dabar šių gamyklų Rusijoje priskaičiuojama 25. Daugiau kaip du trečdaliai jų buvo pastatytos iki 1960 metų. Paskutinė – Ačinsko naftos perdirbimo gamykla – pradėjo darbą 1982 metais. Taigi su Brežnevo epocha baigėsi ir normalaus automobilinio kurio epocha.

Šiandien padėtis naftos perdirbimo srityje – pasibaisėtina. Daugiau kaip 95 proc. jos perdirbimo įmonių įrenginiai ir sistemos visiškai pasenusios ir susidėvėjusios. Pusė įmonių negali net svajoti apie A-92, jau nekalbant apie A-95 ar A-98 markės benzino gamybą. Rusijos kuro sąjungos vykdomasis direktorius Grigorijus Sergijenka pateikė tokius skaičius: dabar Rusijoje išgaunama 460 mln. t naftos per metus. Daugiau kaip 260 mln. t eksportuojama. Iš likusių 200 milijonų tonų gaunama vos 110 mln. t naftos produktų. Kitaip tariant, iš vienos tonos „juodojo aukso“ išgaunama tik 160 litrų benzino. Palyginti: Europos valstybėse išgaunama 230-250 litrų, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – net 430-450 litrų. Taigi skaičiai labai iškalbingi. Šalyse, kurios neturi naftos ar turi labai mažai, jos produktų pagaminama dvigubai ar net trigubai daugiau!

Kaip pažymėjo Rusijos Valstybės Dūmos Energetikos, transporto ir ryšių komiteto pirmininkas Valerijus Jazevas, Rusijos perdirbimo pramonė bene labiausiai atsilikusi pasaulyje. O naftos kompanijų šeimininkai net negalvoja investuoti į naftos perdirbimo sritį ar veikiančių gamyklų modernizavimą.

Aišku, dar prieš dešimtmetį tokios problemos išvis neegzistavo. Sovietiniai automobiliai „Žiguli“, „Volga“, „Moskvič“ ir „Zaporožec“, iš kurių buvo susiformavęs visas SSRS autoparkas, ramiausiai važinėjo A-80, dargi A-76 markės benzinu. Šio labai prasto automobilinio kuro šiandien pakanka. Tačiau aukštos kokybės A-95 ir A-98 benzinas jau tapo deficitine preke.

Kaip prognozuoja Rusijos Federacijos kelių agentūra, 2015 metais Rusijoje lengvųjų automobilių skaičius išaugs mažiausiai pusantro karto ir pasieks 42-43 milijonus. Tie automobiliai beveik visi bus užsienio gamybos. O jie, kaip žinoma, ne tik su puikiais varikliais, bet ir ekologiškai mažiausiai teršiančia orą dujų išmetimo sistema. Todėl turi naudoti ir atitinkamą kokybišką kurą. Bet iš kur jo gauti? Vienos Rusijos naftos kompanijos atstovas, nenorėjęs, kad būtų minima jo pavardė, konstatavo, jog šiuo metu Rusijoje gaminama apie 30 litrų benzino vienam automobiliui per savaitę. Po 8-10 metų bus pagaminama daugiausia 18-19 litrų. Todėl kokybiško benzino deficito klausimas neišvengiamai iškils jau 2010 metais. Vadinasi, tebus dvi išeitys: arba pirkti benziną užsienyje, arba riboti jo pardavimą. Tačiau bet kokiu atveju kokybiško benzino kaina gerokai išaugs.

Kaip jau įprasta, Rusijos automobilių savininkai iš anksto rengiami toliai situacijai, t.y. didėjančioms benzino kainoms. O juk pagal litro benzino kainą Rusija jau aplenkė Jungtines Amerikos Valstijas ir sparčiai vejasi Europą. Nesvarbu, kad šiose šalyse yra labai mažai arba išvis nėra naftos.

Tad kodėl gi esant tokioms aukštoms naftos kainoms pasaulinėje rinkoje ir milijardiniams Rusijos naftos oligarchų pelnams oligarchai faktiškai neinvestuoja į naftos perdirbimo pramonę? Esmė ta, kad naftos perdirbimo įmonėms naudinga pardavinėti A-80 markės benziną, nes akcizai ir mokesčiai už tai gana nedideli. O už A-95 ar A-98, atvirkščiai, – labai dideli. Taigi valstybė tarsi stimuliuoja visišką techninį atsilikimą naftos perdirbimo pramonėje.

Kaip teigia Rusijos kuro sąjungos direktorius G.Sergijenka, paradoksalu, tačiau šiuo metu faktiškai antivalstybiniai naftos oligarchų ir valdininkų interesai sutampa. Esant labai aukštoms naftos kainoms pasaulinėje rinkoje, Rusijos naftos magnatams kur kas naudingiau išvežti į užsienį žaliavą ar pusfabrikačius, o ne perdirbti juos. Valstybė iš tų didelių naftos kainų bei mokesčių irgi gauna savo dalį. Taigi niekas pernelyg ir nesuinteresuotas dar veikiančių naftos perdirbimo įmonių modernizavimu. Specialistų skaičiavimais, Rusijos magnatai gyvena tiktai šia diena. Gailėdami pinigų įmonėms modernizuoti, jie nesuvokia, kad, įdiegus naujas modernias naftos perdirbimo technologijas, jie galėtų parduoti į užsienį ne 260 mln. t naftos per metus, o daugiau kaip 300 milijonų tonų. Tačiau niekas nenori turėti išlaidų dabar, o pelno už tai sulaukti po kelerių metų. Juk vienai vidutinio pajėgumo naftos perdirbimo įmonei modernizuoti reikia mažiausiai pusantro milijardo dolerių. O visoms Rusijos naftos įmonėms rekonstruoti reikėtų mažiausiai 20 milijardų dolerių. Naftos magnatai turi tuos milijardus. Deja, niekas iš jų nenori investuoti lėšų į gamybos vystymą. Kur kas paprasčiau kelti kainas už benziną.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“