„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. liepos 19 d., Nr. 12 (128)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sustojęs barometras

Petras KATINAS

Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“ pranešimas apie vidutinį darbo užmokestį 25-iose valstybėse bei gyventojų išlaidas maistui ir gėrimams, drabužiams, baldams ir kitiems buities reikalams, transportui, paslaugoms, poilsiui ir kultūrai, švietimui sukėlė didelį dalies mūsų visuomenės susidomėjimą. Pirmiausia, lyginant Europos Sąjungos senbuvių ir naujokių gyvenimo lygį bei išlaidas, iš „Eurostat“ paskelbtų skaičių galima išskirti tris ES šalių grupes: pačias turtingiausias, mums artimas šalis pagal minėtus vertinimus ir tas Europos valstybes (tokių, deja, tiktai dvi – Rumunija ir Bulgarija), kurios Lietuvą „aplenkė“. Tiesa, pagal kai kuriuos rodiklius lenkiame ir Latviją. Tad belieka konstatuoti, kad mes su savo, švelniai tariant, ne itin optimistiškais rodikliais prisidėjome prie to, jog vidutiniai visos ES rodikliai sumažėtų beveik vienu aštuntadaliu. Tad pagal paskutiniuosius „Eurostat“ duomenis, kalbant apie ES vystymosi dinamiką per pastaruosius dešimt metų, pačių turtingiausių ES šalių vidutinis mėnesinis atlyginimas išaugo 500 eurų arba beveik 20 proc. Oficialiais duomenimis, per tą patį laikotarpį vidutinis atlyginimas Lietuvoje išaugo 2,6 karto, tačiau ir po to sudaro tiktai šeštadalį vidutinio atlyginimo visose ES šalyse ir septintadalį – ES senbuvių. Galima nebent pasiguosti tuo, jog prieš dešimt metų Europos Sąjungos šalių dirbantieji uždirbdavo 11 kartų daugiau už mus.

Beje, Lietuvos dirbančiųjų mėnesinio uždarbio vidurkio rodiklis gana absurdiškas ir visiškai neatsispindi realios padėties. Juk visai neseniai visa žiniasklaida mirgėte mirgėjo pranešimais apie Vytauto Didžiojo universiteto vadovų šimtatūkstantines algas ir apie tai, jog kai kurių bendrovių vadovų mėnesiniai atlyginimai siekia 100 tūkstančių ir daugiau litų. Tad kiek gi Lietuvos dirbančiųjų gali net svajoti uždirbti per mėnesį 508 eurų, jeigu toli gražu ne visi gauna tiek pat, o dažnai ir mažiau ne eurų, o litų.

Žinoma, vien tiktai vidutinis uždarbis dar beveik nieko nereiškia, žinant vartojimo prekių ir paslaugų kainų skirtumą įvairiose ES šalyse. Kitas dalykas, apie žmonių gyvenimą ES šalyse, koks jis yra ne tik materialinis, kiek ir dvasinis-kultūrinis irgi kalba „Eurostat“ pateikti skaičiai: kiek ir kam išleidžiami gaunami atlyginimai.

Jeigu žiūrėsime į tai, kiek skiriama maistui, tai galima tvirtinti, jog visose išsivysčiusiose ES šalyse per paskutinįjį dešimtmetį ryškėja viena tendencija: atlyginimai didėja, o išlaidų maisto produktams dalis nuošimčiais mažėja. Pavyzdžiui, per tą laikotarpį Švedijoje išlaidos maisto produktams sumažėjo 2 proc., Airijoje – 7 proc., Suomijoje – 4,1 proc., Ispanijoje – 2,7 proc., Vokietijoje – 0,7. Panašūs procesai vyksta ir ES šalyse naujokėse. Irgi galėtume didžiuotis, jog prieš dešimt metų maisto produktams Lietuvos gyventojai išleido net 45,5 proc. visų savo ūkinių išlaidų, o dabar tik 31,5 proc. Vidutinės ES šalių gyventojų išlaidos maistui – 12,7 proc. Estai maistui išleidžia 20,5 proc., lenkai – 19,4, vengrai – 17,7, slovėnai – 15,8. Įdomus „Eurostat“ skyrius apie išlaidas alkoholiui ir tabakui. ES vidurkis šioje išlaidų srityje – 3,4 proc. Lietuvos – 7,2 proc. Galime pasiguosti, kad mus lenkia išlaidomis gėrimams ir rūkalams tiktai Vengrija – 8,1 ir Estija – 9,8 proc. Kai dėl estų, tai galima drąsiai tvirtinti, jog prie šių išlaidų daug prisideda estų kaimynai suomiai, kurie keltais dešimtimis tūkstančių plūsta į Estiją ir čia girtuokliauja, kaip sakoma, iki žemės graibymo. Drabužiams ir avalynei, baldams ir kitiems namų apyvokos daiktams, transportui, ryšiams, poilsiui ir kultūrai Lietuvos gyventojai išleidžia panašiai kaip ir vidutinis ES pilietis, o už komunalines paslaugas mokame mažiau už kitus – 15,8 proc. (ES vidurkis – 21,5 proc.) Bet svarbiausia, jog po visų būtinų išlaidų, pirkinių, sveikatos ir mokslo apmokėjimo ES gyventojams lieka dar 10 proc. ir daugiau procentų „laisvų pinigų“. O ką jie reiškia, kiekvienas žino, tiktai Lietuvoje ne kiekvienas gali tuo pasidžiaugti.

Žinoma, „Eurostat“, nežinia dėl kokių priežasčių, nebando suskaičiuoti didžiulės socialinės atskirties tarp kelių procentų turtuolių ir daugumos likusių. Lietuvoje ši atskirtis – nepaprastai didžiulė ir nuolat auga, kaip ir kerojanti korupcija. O šie gėdingi reiškiniai, nors ir klesti ypač pokomunistinėje Rytų Europoje, bet Lietuvoje jie ypač ryškūs, pirmiausia todėl, kad mūsų politinio ir ekonominio „elito“ ryšiai su Rusija, kurioje nepaprastai išaugo socialinė nelygybė ir sustiprėjo oligarchija, ypač glaudūs.

Svarbiausia, jog pastarojo meto Lietuvos užsienio politika, „elitui“ besiriejant dėl valdžios, yra tarsi podukros vietoje. Juk jau kurį laiką užsienio reikalų ministras A.Valionis ir visa URM buvo nei pakarta, nei paleista. Niekas nežinojo, kaip tos valdžios dalybos baigsis. Ir visa tai vyko artėjant gana svarbiam įvykiui – Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikimui Sankt Peterburge. Ar mūsų diplomatai dėjo kokias nors pastangas, kad Didžiojo septyneto arba bent vieno iš jų vadovai bandytų priminti aštuntajam išsišokėliui Rusijos prezidentui V.Putinui apie jo vykdomą politiką kaimynų, t.y. ir Lietuvos, atžvilgiu? Ir ne tik dėl energetinio šantažo. Pagaliau pareikalauti iš Kremliaus valdovo pasiaiškinti, ką reiškia V.Putino propaguojama ypatinga rusiška demokratija. Tos „demokratijos“ požymiai dar kartą atsiskleidė Aštuoneto susitikimo išvakarėse, kai keli šimtai opozicijos veikėjų gavo nurodymą išvykti iš Sankt Peterburgo arba buvo pašaukti kariniams mokymams, o keliasdešimt be ceremonijų areštuoti nepateikus jokio konkretaus kaltinimo. Visa tai rodo, jog mūsų didysis kaimynas ėmė elgtis labai panašiai, kaip ir sovietiniais laikais. Tai nieko gera nežada. Todėl mūsų diplomatai privalėjo dėti visas įmanomas pastangas priminti didžiųjų demokratinių šalių vadovams apie tokius dalykus. Tuo labiau kad Lietuva priklauso tai pačiai Bendrijai, kaip ir V.Putino svečiai iš Berlyno, Paryžiaus ir Romos. Jau nekalbant apie Vašingtoną. Bet argi tas jiems galvoje?!

Keisčiausia, kad, matydami ES institucijų vertinimus, naujosios Vyriausybės formuotojai su pačiu Prezidentu lopo tą patį nomenklatūrinį švarką, kuris beveik niekuo nesiskiria nuo A.Brazausko –V.Uspaskicho rusiško frenčiaus. Na, o Prezidento, tiesiogiai atsakingo už Lietuvos užsienio politiką, vaidmuo išties švelniai tariant gana įdomus. Dabar Vilniuje plačiai kalbama, jog Prezidentas ketina teikti Seimui patvirtinti ambasadoriumi JAV buvusį savo patarėją, atsistatydinusį dėl įsipainiojimo Turniškių skandale, E.Bagdoną! Tai kurgi čia moralė, apie kurią mėgsta kalbėti V.Adamkus? Nemanau, kad, E.Bagdono paskyrimo atveju, Vašingtonas nežino šio asmens „nuopelnų“. Pagaliau kur ne kur, o Vašingtone Lietuvai turi atstovauti ne tik nepriekaištingos reputacijos žmogus, bet ir gabus diplomatas. Taigi klausimų kur kas daugiau nei atsakymų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija