Komunizmo nusikaltimus būtina pasmerkti

Eugenijus Stancikas,

laisvės kovų dalyvis

Man su kitais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariais teko garbė dalyvauti 2006 m. birželio 8 d. Briuselyje vykusioje Europos Parlamento tarptautinėje konferencijoje „Europos istorijos susivienijimas“, kurios pagrindinis tikslas – supažindinti Europos Parlamento narius ir plačiąją visuomenę su tais neseniai prie Europos Sąjungos prisijungusių šalių istorijos faktais, kurie iki šiol yra mažai žinomi Vakaruose arba nutylimi kaip nepatogūs Antrojo pasaulinio karo sąjungininkei Rusijai (buvusiai SSRS). Konferencijos iniciatorė buvo Europos liaudies partijos taryba, kuri dar 2005 m. birželio 28 d. priimtoje rezoliucijoje „Dėl 65-ųjų Baltijos valstybių okupacijos metinių“ apgailestavo, kad „dėl 1940 m. neteisėtos okupacijos brutuali jėga visiškai sunaikino Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybines struktūras bei pilietines visuomenes“ ir pabrėžė, kad „geriausias būdas Rusijos Federacijai susitaikyti ir visiškai normalizuoti santykius tarp Rusijos Federacijos ir Europos Sąjungos narių Estijos, Latvijos ir Lietuvos ir visos Europos Sąjungos yra pripažinti istorinę tiesą“. Konferencijoje dalyvavo delegacijos iš Estijos, Latvijos, kitų Rytų Europos valstybių, nemažai Europos Sąjungos šalių spaudos darbuotojų.

Konferenciją atidarė Baltijos Europos integrupės pirmininkas Chritopher Beazley, kuris pažymėjo, kad Baltijos šalių istorija yra visos Europos istorijos dalis ir nebus darnaus sutarimo tarp Europos Sąjungos šalių, jeigu ir toliau bus ignoruojami ypač skaudūs šių šalių praeities istoriniai faktai. Europos Sąjunga palaiko gerus santykius su dabartine Rusija, tačiau negali nutylėti ir paneigti kai kurių itin žiaurių šios šalies veiksmų praeityje, todėl į šią Europos Sąjungos konferenciją susirinko nemažai žymių visuomenės veikėjų, kurie ir kalbės apie dar iki šiol nutylimus istorinius faktus.

Po to sveikinimo žodį taręs ELP-ED grupės pirmininkas Hans Gert Poettering padėkojo prof. V.Landsbergiui ir kitiems europarlamentarams už šios konferencijos parengimą. Jis pareiškė, jog vokiečiams pavyko nuodugniai ištirti savo tautos praeitį ir pasmerkti daug blogio atnešusį nacistinį siaubą, todėl būtina šiandien išnagrinėti ir paskelbti visas komunistinio režimo praeityje įvykdytas piktadarybes. H.G.Poettering nuomone, būtina, kad ir Rusija išnagrinėtų savo praeities klaidas, susijusias su komunistinio režimo nusikaltimais, kaip tai buvo padaryta Vokietijoje. Savo kalbos pabaigoje H.G.Poettering pasidžiaugė tuo faktu, kad dabar trys Baltijos valstybės, atkūrusios savo nepriklausomybę, yra kartu su kitomis valstybėmis Europos Sąjungoje, ir šį faktą įvardijo kaip šių laikų stebuklą.

Savo pranešime Latvijos atstovė, buvusi Latvijos Respublikos užsienio reikalų ministrė, Sandra Kalnietė pažymėjo, kad Baltijos valstybėms Antrasis pasaulinis karas nesibaigė 1945 metais, o tęsėsi iki to laiko, kol sovietinė armija pasitraukė iš šių valstybių. Nacistinio režimo padariniai jau seniai nagrinėjami ir vis dar atrandama naujų jo siaubingos veiklos faktų, todėl Vakarų europiečiai turi žinoti viską ir apie tuos nusikaltimus, kuriuos vykdė komunistinis režimas. Vakarų europiečiai komunistų veiklos padarinių dar iki šių dienų neįsisąmonino. Kaip pavyzdį pranešėja nurodė prancūzų komunistus, kurie ir dabar dar yra įsitikinę, jog SSRS nebuvo koncentracijos stovyklų, nebuvo masiškai žudomi režimui neįtinkantys žmonės. Vakarų Europoje vis dar populiarūs Stalino atvaizdai, sovietinė atributika, nors nacistinė atributika jau seniai pasmerkta ir uždrausta. S.Kalnietė sakė, kad Vakarų europiečiai turėtų suprasti, jog SSRS pergalė Antrajame pasauliniame kare reiškė baisaus komunistinio režimo įsigalėjimą Rytų Europoje, nuo kurio labai nukentėjo mažos Baltijos šalys, netekusios milijonų žmonių. Pranešėja nurodė, kad komunistinio režimo aukomis nuo 1917 metų iki režimo pabaigos tapo 74 milijonai žmonių, kai tuo tarpu nacistinio režimo aukos – 56 mln.žmonių. Todėl komunistinis režimas, kaip ir nacistinis, turi būti visuotinai pasmerktas. Toks ir yra, S.Kalnietės nuomone, šios konferencijos tikslas.

Konferencijoje pranešimą padarė ir Estijos parlamento ( Rūgikogu) narys Martas Laaras. Apžvelgęs sovietinės okupacijos padarinius Baltijos valstybėms pranešėjas ypač akcentavo tą faktą, kad šie padariniai nebuvo žinomi ir plačiau suvokti Vakarų Europoje, čia net vyravo nuomonė, jog Vakarų demokratijos gali kai ko pasimokyti iš sovietinės santvarkos. Tai rodo, kad nebuvo tiksliau įvertinta režimo už geležinės uždangos grėsmė žmonėms ir net atskiroms tautoms.

Į Vakarus prasiskverbusi informacija apie režimo piktadarybes Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotose šalyse dažnai buvo vertinama tik kaip priešiška Rusijai informacija, ir tai tęsiasi iki šių dienų. Estijos atstovas pabrėžė, kad pagaliau būtina sakyti teisybę, nes tik sakant teisybę žlugo komunizmas. Pirmasis iš Vakarų valstybių vadovų, kuris atvirai pasakė tiesą apie sovietinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje, buvo JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Pranešėjo nuomone, Rusijai būtina ištirti ir įvertinti savo komunistinę praeitį ir pasmerkti komunistinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Tai turi atlikti ir Europos Parlamentas. Turėtų būti kuriami atitinkami muziejai, kuriuose būtų parodyta komunizmo padaryta žala žmonijai, taip pat reikėtų skatinti kurti meninius filmus, rašyti literatūros kūrinius, kurie padėtų žmonėms geriau suvokti sovietinio totalitarinio režimo skaudžias pasekmes. Būtina pasmerkti ir visai uždrausti komunistinę simboliką. Negalima garbinti atvaizdų tironų, pasmerkusių mirčiai milijonus žmonių.

Panašia tema kalbėjęs JAV Viskonsino universiteto profesorius Alfredas Erichas Sennas pažymėjo, jog Vakarų pasaulis apie komunizmo nusikaltimus Sovietų Sąjungoje sužinojo tik po to, kai šiek tiek prasivėrė geležinė uždanga (o Baltijos valstybėse tik po 1960 metų iki to laiko šios valstybės buvo visapusiškai izoliuotos nuo Vakarų.) Profesorius papasakojo, kaip jauni JAV mokslininkai stengėsi daugiau sužinoti apie žmonių gyvenimą sovietų imperijoje. Jam irgi teko keletą kartų lankytis šioje totalitarinėje valstybėje ir per kiekvieną apsilankymą jis specialiųjų tarnybų būdavo griežtai įspėjamas apie neigiamus padarinius tuo atveju, jeigu paskelbs visą tiesą apie tai, ką jam teko patirti SSRS. Kaip sakė A.E. Sennas, jam buvo labai įdomu stebėti vykusius pokyčius Lietuvoje nuo 1960-ųjų iki 1990 metų, ypač Sąjūdžio veiklą ir pavergtos tautos nacionalinį atgimimą, nepriklausomybės atkūrimą.

Europarlamentaras Tunne Kelam, pradėjęs pokalbį apie nacių ir sovietų totalitarizmo politinius, istorinius ir teisinius aspektus, pabrėžė, kad abiejų diktatūrų vadovai, šių dienų akimis žiūrint, buvo teroristai, kurie terorizavo ne tik kitokią nuomonę turinčius žmones, bet ir jiems neįtikusius bendražygius. Jis nurodė, jog svarbiausias okupantų tikslas Baltijos valstybėse buvo nuslopinti net ir mažiausią jų gyventojų pasipriešinimą, rezistenciją. Tam buvo naudojamos žiauriausios priemonės: tremtys, areštai, žudynės. Šiandien būtina išaiškinti ir nustatyti šių diktatūrų teroro kainą, jų padarytą moralinę ir materialinę žalą žmonijai.

Pranešėjas iš Anglijos Exeterio universiteto profesorius Richard Overy pastebėjo, kad noras palyginti sovietų ir nacių diktatūras yra tikras iššūkis Vakarų visuomenei, nes ji gerai žino Hitlerio ir nacizmo nusikaltimus, tuo tarpu beveik nieko nežino apie Stalino ir komunistų nusikaltimus ir vis dar jaučia sovietų diktatūrai nemaža sentimentų bei mano, kad bet koks šių totalinių santvarkų lyginimas yra nepriimtinas.

Profesoriaus nuomone, Rytų Europa tapo dviejų utopinių (nacistinės ir komunistinės) santvarkų eksperimentų auka. Šie eksperimentai buvo labai panašūs. Biologinė utopija buvo rasistinės Vokietijos imperijos, kuri turėjo dominuoti Europoje, kūrimas. Sovietinės imperijos utopija – sociologinė, kuri buvo paremta XIX amžiuje sukurta komunizmo utopija. Ši utopija buvo negailestinga visiems, kurie nenorėjo jos pripažinti ir jai tarnauti. Šie abu eksperimentai reiškė atskirų tautų kultūrinį ir net fizinį sunaikinimą. „Su apgailestavimu tenka pripažinti, – sakė profesorius, – kad šių totalitarinių valstybių visuomenė, deja, rėmė šias diktatūras, nes buvo dedamos didžiausios pastangos kontroliuoti paprastų piliečių privatų gyvenimą ir negailestingai anuliuoti bet kokią skirtingą diktatūrai nuomonę. Iš čia kilo nacistinių ir komunistinių partijų agresyvumas. Be to, šios diktatūros turėjo ir šizofrenišką prigimtį, tad normalūs žmonės nuo jų labai kentėjo. Jie turėjo per prievartą prisitaikyti prie baisių gyvenimo sąlygų, jei norėjo išlikti fiziškai. Kadangi abi šios diktatūros gimė Europoje, todėl būtina gerai išsiaiškinti jų šaltinius ir terpę, kurioje jos galėjo egzistuoti“.

Šiltai konferencijos dalyvių sutiktas europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis savo kalbą paskyrė Baltijos valstybių okupacijos ir prievartinės inkorporacijos į SSRS klausimams. „Tai buvo šių tautų valios išprievartavimas, - pasakė profesorius, - ir tai jau buvo viešai pasakyta 1990 metais“. Pranešėjas pabrėžė, kad Baltijos tautų sovietinės okupacijos dar nesuvokė Vakarų visuomenė, todėl būtina dar daug dirbti nušviečiant šių okupacijų eigą ir padarinius. Būtina pabrėžti, kad šios okupacijos buvo tiesiogiai susijusios su sovietinės imperijos plėtimu ir okupuotose teritorijose gyvenančių žmonių norai okupantams nieko nereiškė. „1990 metais mes ir pasakėme, kad esame ne kokia nors Rusijos teritorija, o tauta“, – sakė V.Landsbergis.

Savo kalboje profesorius taip pat priminė, kad, SSRS komunistų partijos veikėjo Suslovo nuomone, Lietuva turėjo likti be lietuvių, reiškiančių tautines pretenzijas. Panašūs įvykiai dabar vyksta Čečėnijoje.

„Būtina prisiminti, - kalbėjo V. Landsbergis, - kad Antrojo pasaulinio karo nusikaltimai buvo rengiami abiem diktatoriams – Hitleriui ir Stalinui – susitarus, kartu švenčiant pergalę prieš Lenkiją. Kad Lietuva buvo okupuota, liudija tas faktas, jog 1940 metais prie jos sienų buvo sukaupta milžiniška jėga: apie 200 tūkst. karių, per 1000 tankų ir šarvuočių, 100 lėktuvų, 2000 vienetų artilerijos. Ir ši jėga, paskelbus ultimatumą, įsiveržė į Lietuvą. Rusijos teisė buvo taikoma tuoj pat, net neįkūrus marionetinės valdžios struktūrų. Buvo sulaužytos visos iki tol galiojusios Lietuvos ir SSRS sutartys, nors Lietuva tam nedavė jokio preteksto. Lietuvos nepriklausomybės deklaracija 1990 metais reiškė ne agresiją Rusijos atžvilgiu, o neteisėtai okupuotos valstybės atkūrimą“.

Lietuvoje gerai žinoma Sorbonos universiteto moderniosios istorijos profesorė Francoise Thom savo pranešime pareiškė, kad komunizmo, kaip ir fašizmo, nusikaltimai turi būti įvertinti tiek moraliniu, tiek ir kitais požymiais, todėl ji labai sveikina Europos Tarybos parlamentinėje sesijoje priimtą rezoliuciją, kurioje ryžtingai smerkiami komunistinių režimų vykdyti represiniai žmogaus teisių pažeidimai. Ji pažymėjo, kad šiai rezoliucijai pasipriešino Rusija, kuri teigia, jog negalima lyginti nacių diktatūros su komunizmu, laimėjusiu Antrąjį pasaulinį karą. Rezoliucija buvo įvertinta kaip smūgis Rusijai. „Tačiau ar fašizmo pasmerkimas buvo smūgis Vokietijai?“ - klausė pranešėja F.Thom ir sakė, jog tokia Rusijos reakcija rodo, kad šioje valstybėje visokiomis priemonėmis bandoma dangstyti komunistinio režimo nusikaltimus, o komunizmas traktuojamas kaip priemonė apginti Rusiją nuo vidaus ir išorės priešų. Apie tai būtina plačiai kalbėti.

Vėliau pasisakęs europarlamentaras Gunaf Hokmark pastebėjo, kad kažkada Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga buvo suvokiami kaip du paraleliniai pasauliai ir rodėsi, kad šios erdvės niekada nesusieis. Paskutinių metų įvykiai rodo, jog tai jau įvyko ir todėl būtina atvirai įvertinti visą bendrą Europos istoriją.

Su dideliu susidomėjimu buvo išklausyta Rusijos „Memorialo“ prezidento Sergejaus Kovaliovo kalba. Jis pareiškė nesutinkąs su nuomone, kad Vakarai nežinojo, kas vyksta 1/6 pasaulio dalyje. Vakarai tiesiog visapusiškai palaikė valdžios režimą SSRS. Čia vykstančios represijos buvo laikomos kova su politine opozicija, kuri trukdo įgyvendinti teisingą santvarką. Į Sovietų Sąjungą atvykę užsieniečiai buvo supažindinami tik su tais žmonėmis, kurie mylėjo diktatorių Staliną ir buvo lojalūs komunistinei valdžiai. Ir tokia nuomonė vėliau buvo platinama Vakarų Europoje. Tai buvo SSRS specialiųjų tarnybų darbo pasekmė, kurios tikslas buvo per užsienio žurnalistus įteigti, kad visos aštrios problemos Sovietų Sąjungoje yra sėkmingai sprendžiamos žmonių labui. Tačiau dabar būtina parodyti visą tiesą ir galutinai pasmerkti komunizmą.

S.Kovaliovas sakė, kad negali nepriminti Vakarų visuomenei, jog Antrąjį pasaulinį karą pradėjo du totalitariniai režimai, siekdami pasidalyti tarpusavyje Europos valstybes, o Vakarai net nesvarstydami atidavė Stalinui pusę Europos ir SSRS suteikė veto teisę SNO. Šia teise Rusija naudojasi ir šiandien. „Perestrojkos“ metu net atrodė, kad Rusijoje lyg ir žlugo totalitarinė komunistinė ideologija, tačiau tai ilgainiui nepasitvirtino. Dabar turime tą faktą, kad Rusiją valdo ir pagrindinius postus šioje valstybėje užima buvusios ginkluoto komunistų partijos padalinio (KGB) darbuotojai. Tai pagrindinė šalį valdanti jėga, o įvairios partijos tik aptarnauja šią jėgą. Šalis turi demokratišką Konstituciją, tačiau ji nevykdoma. Nėra valdžių atskyrimo, o Rusijos Valstybės Dūma vykdo Kremliaus nurodymus. Šalies pavadinimas – Rusijos Federacija, S.Kovaliovo nuomone, - neatitinka tikrovės, nes iš tikrųjų čia nėra jokios federacijos. Apie čia vykstančius žmogaus teisių pažeidimus akivaizdžiai liudija įvykiai Čečėnijoje - joje veikia baudėjų mirties eskadronai. Vakarų valstybių vadovai tariasi esą bejėgiai sustabdyti valdžios savivalę ir represijas, bet jie tai galėtų padaryti. „Raginimai nekelti visų opių klausimų, kad nepablogėtų Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai, – kalbėjo S.Kovaliovas, - yra labai neteisingi, nes jei nematysime to, kas vyksta Rusijoje, nepasakysime visos tiesos, tai visi mūsų pokalbiai neturės realios prasmės“.

Konferencijos pabaigoje vėl kalbėjęs Baltijos Europos integrupės pirmininkas Christopher Beazley apibendrino konferencijoje pasisakiusiųjų mintis kaip labai vertingas ateičiai vertinant istoriniu aspektu totalitarinių ir komunistinių režimų sukeltus padarinius Europoje.

Konferencijoje dalyvavusių buvusių sovietmečio politinių kalinių nuomone, šis renginys gerai pasitarnavo iškeliant komunizmo įvykdytus nusikaltimus ir yra svarus indėlis į šio totalitarinio režimo visuotinį pasmerkimą ateityje.

© 2006 „XXI amžius“