Kai Lietuvos akmenys šaukia

Jei šie tylės, akmenys šauks.
Iš Evangelijos

Vilius Bražėnas

Lietuvą ir lietuvių tautą ištikusios baisiųjų 1940 ir 1941 metų tragedijos atrodė dar baisiau, nes jos ištiko žaviu Lietuvos birželio metu. Kur kitur pasaulyje rastume tokius birželius! Tačiau birželis netapo istoriniu mėnesiu dėl savo grožio. Jį tokį padarė ultimatinė pirmoji sovietų okupacija ir pirmieji, tautoje gilią žaizdą palikę, mirtį sėję trėmimai.

Be dviejų minėtųjų siaubingų įvykių, birželis iškėlė ir tautos savigarbos bei laisvės meilės didvyriškas apraiškas. 1941-ųjų birželis istorijon įsiveržė progą pajutusios tautos sukilimu ir karo sąlygomis nepaprastos drąsos pareikalavusiu Nepriklausomybės paskelbimu. Be to, 1944 metų birželį patriotai apvainikavo vainiku Aukštaitijoje, kur, prieš antrosios okupacijos durtuvams įsmingant Lietuvos žemėn, kilo idėja ir susiformavo lyg ir atkurta Lietuvos kariuomene tapusi Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR). Prie jos Žemaitijoje prisijungus (vos spėjusiam susiformuoti) Žemaičių pulkui, TAR prie Sedos 1944 m. spalio 7 d. pastojo kelią sovietų tankams, nors buvo palyginti beginklė. Tad Lietuvos birželis įrašytas istorijon.

Ateities kartos mus kaltins tautinės pareigos neatlikimu, jeigu dabar, minėdami 1940-ųjų ir 1941-ųjų metų skriaudas, ašaras ir kraują bei kitų birželių ryžtą ir drąsą, bandysime ilsėtis ant senų skausmų erškėčių ir drąsos laurų vainikų.

Savo kova prieš tironiją pagarsėjęs antikomunistas amerikietis istorikas Robertas Velčas (Robert Welch) jau 1956 metais pajuto, kur komunistai ir jų palydovai veda pasaulį. Todėl jis įspėjo, kad vis dar tęsiasi kova už tiesą ir laisvę: „Tikrai sąžiningam žmogui šiandien nėra nei poilsio, nei nirvanos“. Atseit negali būti to budistų skelbiamo malonios nebūties gyvenimo. Yra tik pareiga dalyvauti kovoje sąžiningųjų pusėje.

Tad svarbu ypač mums, ne tik pamačiusiems, bet ir pajutusiems pasaulinės vergovės siekiančių Rytų ir Vakarų sąmokslininkų veiklos padarinius. Todėl jeigu kas nors šiandien ilsisi ant praeities žygdarbių vainikų ir besitęsiančioje kovoje nėra tuo, kuo turėtų ir galėtų būti, niekiniais paverčia savo nors ir didžiausius praeities nuopelnus. Be to, toks buvęs didvyris išduoda savo žuvusius ir sužalotus buvusius bendražygius. Nes kiekvieno gyvo kovotojo pareiga – apkasuose užimti kritusio draugo vietą.

Šiandien kovojame vis besikeičiančiame kare ir besikeičiančiuose frontuose su įvairiai užsimaskuojančiu priešu. Dabar, atkūrus nepriklausomybę, kova vyksta naujais ginklais ir naujais šūkiais. Todėl turime iš savo vaidmenį atlikusio „gedulo ir vilties“ šūkio išmesti „vilties“ šūkį ir pakeisti jį „ryžto“ šūkiu.

Viltis atliko savo vaidmenį. Ji daugeliui padėjo ištverti kalėjimų ir tremties metus. Viltis grįžti gimtinėn, viltis sulaukti nepriklausomos Lietuvos palaikė kovotojų ginklu ir kitų rezistentų dvasią. Kai nesi savo tėvynės laisvas pilietis, kai nesi savo valstybės ir savo paties likimo teisėtas kalvis, tave palaiko viltis ir malda. Tačiau, kai politinė mūsų valstybės padėtis ir ateitis daug kuo priklauso nuo mūsų, galioja paraginimas: „Melskis, lyg visa priklausytų tik nuo Dievo, ir dirbk, lyg visa priklausytų tik nuo Tavęs“. Kovojusieji už nepriklausomybę jos ne vylėsi, o siekė. Tad ir dabar „viltis“ daug kam yra tik pasiteisinimas pasitraukti iš kovos už geresnę, laisvesnę, teisingesnę Lietuvą. Kaip ir lyg KGB nusamdytųjų teiginiai – „nieko negalima padaryti“.

Dabar „viltimi“ dangstosi politiniai ir visuomeniniai parazitai, kurie „viliasi“, kad kas nors kitas už juos pasirūpins tėvynės ir kitais reikalais, o jie „patriotiškai“ tik kritikuos jų veiklą, patys nepajudindami nė piršto Lietuvai pakylėti iš okupacinės klampynės.

Šių dienų kovoje, pagal savo išgales, gali dalyvauti visi tautiečiai – nuo moksleivių iki senolių. Ne tik gali, bet ir privalo. Mus šaukia partizanų kovų laukų akmenys. Į mus visus šaukia ir kovon kviečia tremtinių ešelonus palydėję geležinkelių bėgiai, genocido aukų kapai, šalyje pasklidę paminklai ir kryžiai, užslėptų ar pamirštų didvyrių kapų kupsteliai pamiškėse.

Net Vilniuje, eidamas vien Gedimino prospektu, ties Lukiškių aikšte, Aukų gatvėje, išgirsti pareigos kovoti šauksmą iš paminklo kiekvieno akmens. O KGB genocido rūmų sienos kiekvienas blokas iškaltas čia nužudytųjų vardais ir pavardėmis. Ir daugiausia – jaunų, jaunų, jaunų.

Tai šauksmas, šaukiantis vyrus ir moteris, o labiausiai – politinių kalinių ir tremtinių vaikus ir vaikaičius. Ir gal pasigirs balsas už juos, už akmenis, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas tinkamas paminklas žuvusiems kovoje už laisvę.

Negi tylėsime ir paliksime šaukti tik akmenims?

© 2006 „XXI amžius“