Nelinksmi scenarijai
Petras KATINAS
Prisidengiant gedimais magistraliniame naftotiekyje
nutrūko žaliavos tiekimas Mažeikių naftai. Maskva neigia, kad
naftos tiekimas nutrauktas politiniais motyvais, kerštaujant už
tai, kad Mažeikių įmonę nuspręsta parduoti Lenkijos koncernui PKN
Orlen. Dar nežinia, kaip Lenkijos koncernui pavyks susitarti su
Rusijos naftos tiekėjais. PKN Orlen vadovai slepia, su kokiu Rusijos
naftos tiekėju deramasi. Premjeras G.Kirkilas ragina nedramatizuoti
padėties, nes, pasak jo, kai tiktai lenkų koncernas susitars su
rusų naftos tiekėjais, nafta Družbos vamzdynu vėl tekės į Mažeikius.
Tuo tarpu ekonomikos ekspertas, buvęs premjeras A.Abišala neatmeta
galimybės, jog tariama avarija naftotiekyje gali būti tiktai pretekstas
šantažuoti Lietuvą. Padėtis įtartina dar ir todėl, jog kaip tik
tomis dienomis, kai vamzdyne neva įvyko avarija, Maskvos arbitražo
teismas paskelbė naftos koncerno Jukos bankrotą. A.Brazausko,
o dabar ir G.Kirkilo patarėjas Saulius Spėčius sakė manąs, kad jau
pasirašytos Mažeikių naftos pardavimo sutartys atitinka Jukos
kreditorių ir pačios bendrovės interesus, todėl nematąs realaus
pagrindo nutraukti jų vykdymo. Tačiau žinoma Rusijos prezidento
V.Putino paskelbta oficiali politika, jog ekonomika, pirmiausia
naftos ir dujų tiekimas bei manipuliacijos tiekimu, yra politinio
spaudimo priemonė, ypač verčiant kaimynus vykdyti Maskvos valią.
Tą puikiausiai žino ir iš Rusijos draugų sudaryta naujoji G.Kirkilo
Vyriausybė. Žino, tačiau dedasi neįžiūrinti jokių Maskvos intrigų.
Juk po tariamos avarijos naftotiekyje Družba naftos tiekimas nenutrūko
tuo pačiu vamzdynu gaunančiai žaliavą Baltarusijos naftos perdirbimo
įmonei. Kalbos, kad, Rusijos gamtosaugos institucijų reikalavimu,
naftotiekiui reikalingas ilgas, vos ne iki metų užtrunkantis remontas,
tėra dar vienas blefas. Nuo kada gi Kremlius ėmė kreipti dėmesį
į tokius niekus, kaip aplinkos apsauga ar gamtosauga? Jeigu jau
sugebėjo paversti kloakomis savo didžiausias upes ir ežerus, netgi
jūras.
Tikėtis, kad ES ir Vakarai apskritai imsis rimtų
žygių dėl Rusijos kaimynų ir visos Europos energetinės nepriklausomybės,
labai maža vilčių. Štai Anglijos leiboristų dienraščio Guardian
politikos apžvalgininkas Džonatanas Fridmanas tvirtina, kad jau
sudarytas slaptas sandoris, kurį pasiūlė prezidentas V.Putinas.
To sandorio esmė tokia: Vakarai neprieštarauja jo vykdomam demokratijos
užgniaužimui Rusijoje ir galutinai atriša V.Putinui rankas susidorojant
su Čečėnijos laisvės kovotojais. Mainais už stabilų naftos ir dujų
tiekimą. Žinoma, tas stabilus tiekimas pirmiausia skirtas tokioms
šalims, kaip Vokietija ir Italija. Baltijos valstybėms tas stabilus
tiekimas nėra garantuotas, nes Kremlius net nebando slėpti, kad
šios šalys yra Rusijos įtakos zonoje. Ir Briuselyje tam iš esmės
tylomis pritariama. Štai neseniai dauguma didžiausių Rusijos dienraščių
paskelbė Masačiusetso Ektono universiteto filosofijos daktaro Kirilo
Pankratovo straipsnį, išspausdintą Amerikos žurnale The Exile.
Straipsnis pavadintas: Amerika: tavo laikas baigėsi. Jame rašoma,
kad Rusija tampa vos ne pasaulio lydere, todėl turi teisę tvarkytis
savo viduje ir kaimynystėje kaip ir pridera tokio rango valstybei.
O ką jau kalbėti apie Rusijos politikus, netgi
oficialius Kremliaus asmenis, kurie visą buvusios Sovietų Sąjungos
teritoriją laiko tik laikinai nutrūkusia nuo Maskvos pavadžio. Sprendžiant
iš Kremliaus veiksmų bei deklaracijų, prieš Pribaltiką nebus imtasi
(kol kas) panašių veiksmų, kokių imamasi prieš didžiausiu Rusijos
priešu paskelbtą Gruziją, atplėšiant nuo jos teritorijas ir organizuojant
ginkluotą maištą Pankisio tarpeklio teritorijoje. Tačiau yra ir
kitų būdų.
Pavyzdžiui, didelė glaudžių Lietuvos santykių
su Maskva šalininkė K.Prunskienė įgauna vis didesnį svorį naujojoje
Lietuvos Vyriausybėje, o į užsienio reikalų ministro ir jo pavaduotojų
postus stumiami jos žmonės. Jau pirmieji naujojo užsienio reikalų
ministro P.Vaitiekūno pareiškimai, skelbiantys, jog svarbiausia
vystyti gerus ir draugiškus santykius su kaimynais, t.y. su Maskva
ir Minsku, labai daug ką pasako. O Kremlius tuos draugiškus santykius
supranta tik kaip besąlygišką jo užmačių vykdymą. Juk kažkada, dargi
prieš iš anksto suplanuotą Lietuvos okupaciją 1940 metais, Maskva
Lietuvos valstybę deklaravo esant labai draugiška Rusijai šalimi.
Viena aišku: iš istorinio patyrimo akivaizdu, kad Maskva niekada
neatsisakys savo imperinių ambicijų, nepaisant jokio demonstruojamo
draugiškumo ar pataikavimo. Iš visų Rusijos kaimynų tą kol kas
geriausiai suprato dabartinė Lenkijos valdžia, kuri nė kiek nesidrovėdama
apie tai drąsiai kalba visose tarptautinėse institucijose. Tuo tarpu
mūsų Užsienio reikalų ministerijos valdininkai, diplomatinis korpusas
lemena kažką apie gerą kaimynystę. Tiktai vienas mūsų europarlamentaras
profesorius Vytautas Landsbergis išdrįsta nuolat priminti apie tai,
kad Rusijos imperinė grėsmė niekur nedingo ir vis didėja. Užtat
Rusijos ir Lietuvos rusų spaudoje jis nuolat užsipuolamas kaip užkietėjęs
rusofobas ir Amerikos pakalikas. Pagaliau ko galima tikėtis iš
premjero G.Kirkilo vyriausiojo patarėjo, o faktiškai komunistinės
nomenklatūros prižiūrėtojo J.Bernatonio, kuris, jau atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę, vietoje Komunisto pradėjusiame eiti Politikos
žurnale džiūgavo, kad Čekoslovakijos komunistai, aklai vykdę Maskvos
nurodymus, žlugus komunistiniam režimui nesudėjo ginklų. Beje, tuos
audringus trejus metus filosofijos mokslų kandidatas J.Bernatonis
dirbo Čekoslovakijoje. Kuo jis ten užsiiminėjo, galima nujausti.
Taigi dabartinis vyriausiasis Premjero patarėjas tada rašė: Todėl
16 proc. balsų už ČKP kandidatus rinkimuose vertinčiau kaip moralinę
pergalę. Tai suprantama: tokioje šalyje, kur kas dešimtas gyventojas
formaliai ar neformaliai buvo komunistas (o dauguma ir tebėra),
antikomunistinės idėjos gali būti populiarios tik iš pradžių. Susilaukė
pritarimo komunistų rinkimų šūkis Nėra demokratijos be pliuralizmo,
nėra pliuralizmo be ČKP. (...) Esu įsitikinęs, kad kairiųjų ateitis
Čekoslovakijoje garantuota (Politika. 1990 m. rugsėjo 1-10 d.,
Nr. 13). Akivaizdu, kad ir po 16 metų J.Bernatonio meilė ne tiek
komunistams, kiek Maskvai apskritai nė kiek nesumažėjo. Deja, ne
tik jo vieno. Ir tiems mylėtojams visiškai nesvarbu matant, kad
geras didysis kaimynas nenurims, kol nebus atstatyta istorinė
klaida Mažeikių įmonės perdavimas Rusijai. Ir visai neturi reikšmės
kokiam rusų koncernui Transneft, Lukoil ar Gazprom ši
įmonė atiteks. Juk visi šie koncernai tiktai klusnūs Kremliaus
valios vykdytojai. Joks rusų oligarchas be komandos iš Kremliaus
nepajudins nė piršto. Todėl raminančios premjero G.Kirkilo ir jo
aplinkos kalbos, kad nereikia dramatizuoti padėties, tėra įprasti
užkalbėjimai. Dar mūsų nepriklausomybės atkūrimo pradžioje rusų
poetas Josifas Brodskis rašė: Lietuviai, būkite atkaklūs! Bet
kurgi tas mūsų atkaklumas dabar?
© 2006 XXI amžius
|