IZRAELIO - „Hizbollah“ KONFLIKTAS IŠ ARČIAU

Libano kariai AFP nuotrauka

Po porą dienų trukusių humanitarinių paliaubų tarp Libano ir Izraelio ir toliau aidi sprogimai, pokši šūvių salvės, be tikslo ir prasmės gęsta gyvybės. Spaudžiamas Jungtinių Tautų bei tarptautinės bendruomenės, Izraelio premjeras kalba apie galimas paliaubas, po kurių aršaus konflikto išvarginti žmonės turėtų mokintis gyventi iš naujo, galėtų grįžti į paliktus namus ir atstatinėti visa, kas nepataisomai sugriauta. Nors Izraelis įsitikinęs, jog galutiniam ugnies nutraukimui jam prireiks mažiausiai dviejų savaičių, Jungtinės Tautos ragina jį skelbti paliaubas kur kas anksčiau, nes kiekviena delsimo akimirka gresia nevaldomu partizaninio karo protrūkiu, atnešiančiu tūkstančius aukų ir ilgam nutolinsiančiu bent sąlyginai į regioną grįžusios taikos viziją. Kasdien pasiekiančios žinios apie oro raketų antpuolius, ginkluotus Izraelio ir „Hizbollah“ karių susirėmimus, kraupią Kanos miesto statistiką, kuomet iš šešiasdešimties žuvusiųjų daugiau nei trisdešimties būta vaikų, tarsi kruvinu šydu uždengia pačią šių įvykių genezę.

Nuo ko visa tai prasidėjo? Konflikto pradžia laikomas momentas, kuomet „Hizbollah“ paskelbė apie nelaisvėn paimtus du Izraelio karius ir mainais į juos reikalavo laisvės saviesiems kovotojams. Be abejonės, įkaitų paėmimas buvo pakankamai didelis lašas Izraelio taurėje, tačiau ne toks sodrus, kad būtų nulėmęs itin dramatiškus vėlesnius geopolitinius valstybės vadovų sprendimus. Karštuoju konflikto pradžios tašku laikytina liepos 13-oji, kuomet „Hizbollah“ raketos pasiekė trečią pagal dydį Izraelio Haifos miestą. Maža to, Izraelio žvalgybininkų duomenimis ir pačių „Hizbollah“ kovotojų teigimu, pastarieji turėjo raketų, galėjusių pasiekti ir patį Tel Avivą. Kaip žinia, bene gausiausia žydų populiacija susitelkusi nuo Tel Avivo iki Jaruzalės ir nuo Tel Avivo iki Haifos, todėl, smogdamas į šiaurinę pačios Izraelio širdies dalį, „Hizbollah“ režimas įvykdė įžūlų išpuolį prieš šiaurinę Izraelio sieną.

Taigi, dviejų kareivių paėmimas nelaisvėn buvo labiau simboliškas iššūkis Izraeliui, tačiau į pačią šalies širdį nutaikytos raketos prabilo apie rimtą grėsmę, reikalaujančią skubaus atsako.

Kas verčia „Hizbollah“ imtis tokių drastiškų ir kraujo praliejimą neišvengiamai sąlygojančių veiksmų? Atsakant į šį klausimą, svarbu atsigręžti į patį Izraelio valstybės įkūrimo faktą, kuriam priešinosi bene visi arabiškieji kraštai. Labai mažai jų parėmė ir didžiausios Izraelio „rakšties“- Palestinos siekį tapti atskira valstybe. Visų pirma, musulmoniškieji kraštai į Izraelį žvelgė kaip į vakariečių, o dar konkrečiau, britų, dirbtinai po Pirmojo pasaulinio karo sukurtą darinį. Antra vertus, minėdami Osmanų imperijos, vėliau perkrikštytos Sirijos vardu, didybę, arabai dabartinę Izraelio teritoriją, kaip ir Siriją, Jordaniją, Libaną buvo linkę laikyti teisėta imperijos dalimi, kurią po Pirmojo pasaulinio karo atplėšė Prancūzija ir Didžioji Britanija. Trečiąjį požiūrį nulėmė panarabiškos iš Egipto atskilusios Gamal Abdel Nasero idėjos, besiorientuojančios į vieningą visų arabiškų tautų valstybę, kurios prieigose nebuvo vietos žydams. Iškilusi kaip Chomeinio revoliucijos Irane padarinys, „Hizbollah“ atstovavo radikalioms šiitų religinės bendruomenės idėjoms ir ėmė nuosekliai vykdyti Irano ir Sirijos politiką Izraelio atžvilgiu.

Daugeliui mūsų kyla klausimas, kodėl būtent dabar, kaip matome, amžinai Izraeliui priešiškas „Hizbollah“ režimas, ėmėsi tokių agresyvių veiksmų? Tą galima susieti su keliais Artimųjų Rytų politikos arenoje įvykusiais virsmais. Visų pirma, taip „Hizbollah“ suskubo išsikovoti vietą Palestinoje, kuri šiuo metu skęsta gilioje politinėje krizėje. Po to, kai Palestinoje rinkimus laimėjo teroristinei „Hamas“ grupuotei lojali vyriausybė, šalyje įsivyravo politinis destabilizavimas. Stiprėjant religiniams sunitų sluoksniams, kovojantiems už Palestinos nepriklausomybę, „Hizbollah“ nusprendė, jog dabar pats laikas įsikišti ir užsiimti stiprią poziciją. Vietos politika akivaizdžiai pakrikusi, todėl tinkamesnės progos iš Palestinos „bokštelio“ atstovauti Sirijos ir Libano interesus „Hizbollah“ režimui gali ir nebepasitaikyti. Antra, Libane atsirado veiksmų laisvė, kuomet iš šios šalies pasitraukė Sirijos kariniai daliniai. Galima drąsiai teigti, jog, pasišalindama iš Libano, Sirija ne tik uždegė žalią šviesą „Hizbollah“ kovotojams, bet ir įmantriai pademonstravo pasauliui, jog be jos įsikišimo teritorijoje įsivyrausiąs chaosas. Trečia, „Hizbollah“ veiksmai ir kėslai susilaukė ideologinio palaikymo iš Irano, karingai nusiteikusių šiitų bei kitų radikalių islamistų grupuočių. Kaip žinia, Irano Žvalgybos ir saugumo ministerija pasižymi glaudžiais, ilgesnių tyrinėjimų vertais santykiais su „Hizbollah“ režimu, kuris, kaip klasikinė kovos ir pasipriešinimo organizacija susikūrė tam, jog islamistinės Ajatolos Chomeinio revoliucijos vardu skleistų radikalias idėjas tarp šiitų bendruomenės Libane.

Šiandien, aktyviai atakuodamas Libane įsitvirtinusius „Hizbollah“ kovotojus, Izraelis pasirinko vieną iš kelių konflikto pradžioje galimų išeities taškų. JAV strateginių tyrimų korporacijos Stratfor politikos analitikas Džordžas Frydmanas vienu iš sprendimo būdų įvardijo diplomatiją. Ne paslaptis, jog „Hizbollah“ veiksmai tarp daugelio arabiškųjų šalių, tarp jų ir Libano bei Saudo Arabijos, buvo įvertinti neigiamai, todėl pačioje pradžioje buvo galima pasinaudoti tuometiniu Prancūzijos pasiūlymu: išreikalauti paimtų nelaisvėn karių paleidimo, paskelbti ugnies nutraukimą ir regione įtvirtinti tarptautinę stebėjimo komandą. Deja, Izraelis pastarąjį variantą atmetė be ilgesnių svarstymų, argumentuodamas tuo, kad jis nepasitikįs tarptautinių taikdarių kompetencija, nes esą tai neapsaugos jo piliečių nuo rimtos, „Hizbollah“ keliamos, grėsmės. Kaip pavyzdį šalies vadovai pateikė 1967-ųjų liepos taikos regione palaikymo operacijas, kuomet nepasitarusios su Izraeliu Jungtinės Tautos, Egipto vyriausybės prašymu, iš Sinajaus pusiasalio atšaukė taikdarių būrius.

Apeidamas diplomatijos taikymo galimybę, Izraelis pradėjo oro antpuolius. Pasaulinėje praktikoje oro atakos lemia dvi tikėtinas tolesnių įvykių fabulas: konfliktuojančių šalių susitarimą arba, pamato sausumos antpuoliams paruošimą. Pirmuoju atveju itin gerai iliustruoja Kosovo pavyzdys, kuomet kelioms dešimtims karinių oro raketų perskrodus šalies oro erdvę, Jugoslavijos valdžia atsisakė kontrolės Kosovo provincijoje. Antruoju atveju galime prisiminti karinės operacijos „Audra Dykumoje“ eigą, kai oro antpuoliai čia buvo tik tinkamų sąlygų sausumos operacijoms parengimas. Kuo toliau, tuo labiau tampa aišku, jog politinio susitarimo šiame konflikte Izraeliui pasiekti nepavyks. Į Prancūzijos, Italijos, netgi Irano ministrų pirmininkų raginimus nutraukti ugnį ir ieškoti taikaus susitarimo, Izraelio premjeras Ehudas Olmertas atsakė pateikdamas būtinų tokiam susitarimui reikalavimų sąrašą, kuriame buvo reikalaujama paleisti į nelaisvę paimtuosius Izraelio karius, nutraukti raketines atakas prieš Izraelį ir Izraelio - Libano pasienyje dislokuoti Libano karius. Kitaip nei paprasti ir aiškūs pirmieji du reikalavimai, trečiasis reiškia, jog savo pasienyje Izraelis nenori matyti tartptautinių pajėgų, nes netiki jų nešališkumu. Tačiau, net ir išgujus kovingai nusiteikusius „Hizbollah“ ekstremistus iš Pietų Libano, o teritoriją savo žinion perėmus Libano kariuomenei, Izraelis negali būti tikras, jog „Hizbollah“ nesugrįš - nepasitikėdamas nei vienais, nei kitais, jis sąmoningai neieško konsensuso. Šiuo atveju, netgi labai tikėtina, jog politinis ir diplomatinis susitarimas ne tik negarantuotų „Hizbollah“ keliamos grėsmės panaikinimo, bet ir tarptautinės teisės barjerais apsunkintų tolimesnius būtinus Izraelio veiksmus. Todėl seka logiška išvada, jog, nelaukdamas, kol jo planams anksčiau laiko sukliudys Jungtinių Tautų nustatytos priverstinės paliaubos, Izraelis pasirinko „Audros Dykumoje“ variantą ir ėmė triuškinti „Hizbollah“ režimą sausumos operacijomis. Po ilgų dvejonių ir derybų, Izraelio saugumo kabinete, vadovaujamame šalies premjero E. Olmerto, buvo nuspręsta nesileisti gilyn į Libano pietus. „Hizbollah“ tikėjosi įtraukti Izraelį kuo giliau į Libano teritoriją, kur galėtų suduoti keletą skaudžių smūgių priešininko sausumos artilerijai.

Vaizdas po dvidienių praėjusios savaitės humanitarinių paliaubų padėties tiek oro, tiek sausumos karo arenose, galima sakyti, nepakito: konflikto šalių raketos zvimbia viena kitos adresu, nė viena iš šalių negali pasigirti ryškiu kariniu pranašumu ar besikeičiančia jėgų pusiausvyra. Kasdienine juodąja statistika Libane tampa žuvusiųjų civilių kūnų skaičiavimas. Ir, nors Izraelio žinybos praneša esą civiliai buvo įspėti palikti pulti ketinamą zoną, tarptautinių televizijos korespondentų užfiksuoti vaizdai, kuriuose matyti dešimtys po griuvėsiais palaidotų žmonių kūnų, iškyla tarsi nebylus priekaištas dėl galingųjų pasaulio valstybių delsimo veikti. Ryžto įsikišti stokoja tiek Jungtinės Tautos, tiek pagrindinė jų biudžeto finansuotoja - milžinė JAV. Izraelyje keletą kartų viešėjusi JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais, regis, tik „puse lūpų“ užsiminė apie tarptautines priemones kruvinam ir beprasmiškam konfliktui spręsti.

Tuo tarpu „Hizbollah“ dar kartą pabrėžė neketinanti pasiduoti. Pažvelgus iš jos pozicijų matyti, jog Izraelio oro antpuoliai gerokai suardė operacinę „Hizbollah“ infrastruktūrą, tačiau, tuo pat metu, grupuotei pavyko tai, ko nėra pasisekę padaryti nė vienam arabų pasipriešinimo judėjimui - ji atsilaikė prieš Izraelio sausumos ir oro antpuolius. Tai sukėlė prieštaringus jausmus islamiškajame pasaulyje ir pradėjo gana neigiamus procesus. Anksčiau, kaip jau minėta, konflikto pradžioje, sunitiškosios valstybės, kaip, antai, Saudo Arabija suskubo pasmerkti „Hizbollah“ už tai, kad ši įvėlė Libaną į karą, tačiau tai, jog „Hizbollah“ sėkmingai atlaikė Izraelio atakas, gerokai pakoregavo politines realijas. Gebėjimas pasipriešinti, net ir tokia kaina, kuri yra mokama dabar, buvo strateginis islamistų kovotojų uždavinys ir tai, kad jis įgyvendintas be priekaištų, tik privertė musulmoniškuosius „Hizbollah“ oponentus nulenkti galvą prieš grupuotės kovotojus. Prieš tai smerkę ekstremistų veiksmus, dabar daugelis arabiškųjų šalių yra priverstos juos remti.

Turbūt nenustebtume, jog paliaubų paskelbimo dėl tam tikrų priežasčių „Hizbollah“ laukia nors ir tuoj pat. Deja, ne dėl to, kad kare nukentėjo itin daug niekuo dėtų žmonių, nuniokoti ištisi miestai ir gyvenvietės, o dėl savų, strateginių kėslų. Karą nutraukus šiandien, Izraelis negalėtų pasigirti jokiais ženklesniais savo antpuolių rezultatais. Netgi ir paskelbus ugnies nutraukimą, „Hizbollah“ tebeturėtų raketų Izraeliui pulti, o pastarojo rankos Pietų Libane būtų surištos. Tarp Izraelio gynybos pajėgų ir „Hizbollah“ stotų tarptautinės taikos palaikymo pajėgos.

Izraelis savo ruožtu jaučiasi nepasiekęs nė vieno iš užsibrėžtų tikslų, gal todėl šalies premjeras artimiausioje ateityje nenori skelbti paliaubų. Bene didžiausia savo netektimi Izraelis laiko tai, jog regione nuo 1956-ųjų vyravęs mitas apie tai, jog Izraelio gynybos pajėgos nenugalimos, balansuoja ties žlugimo riba. 1967-aisiais, sutriuškinęs Egipto pajėgas, Izraelis tartum pareiškė, jog bet kuri jam priešiška arabiškoji jėga būsianti pasmerkta tokiai pačiai baigčiai, kaip ir egiptiečių kariuomenė. Tačiau, tenka pripažinti, jog Izraelio žvalgyba gerokai neįvertino „Hizbollah“ galimybių ir vidinės organizacijos.

Vakarų politikos apžvalgininkai karą linkę vadinti „lengvai nuspėjamu, tekančiu įprastine vaga, be ypatingų strateginio siužeto posūkių“, tarytum jame nedalyvautų gyvi žmonės, kasdien nedužtų daugybė likimų ir nebūtų meldžiamasi, jog šis siaubas kuo greičiau liautųsi. Belieka tikėtis, jog tarptautinė bendruomenė netruks padėti konfrontuojančioms pusėms surasti išeitį iš aklavietės, kurioje jos abi kapstosi, ir konfliktas neperaugs į ilgametį, aršų partizaninį „Hizbollah“ kovotojų pasipriešinimą, apie kurį pastarosiomis dienomis vis dažniau prabylama kovotojų lūpomis.

Pagal užsienio politikos apžvalgininkų
pranešimus parengė
Justina Žeižytė

© 2006 „XXI amžius“