Kijevas: stabilumas ar posūkis atgal?

Viktoras Janukovičius savo daugumą vadina antikrizine koalicija AFP nuotrauka

Nežinomybės ir užsitęsusios valdžios krizės debesys Ukrainoje lyg ir išsisklaidė. Prezidentas Viktoras Juščenka po ilgų derybų, trukusių ištisomis valandomis, pagaliau perdavė vykdomosios valdžios skeptrą kitam Viktorui – buvusiam savo pagrindiniam politiniam priešui „oranžinės“ revoliucijos metu, Rusijos statutiniu laikomam V.Janukovičiui. Pastarasis vadinamas stambiųjų pramonininkų Donecko klano atstovu. To Donecko klano galva yra didžiausias ir įtakingiausias Ukrainos oligarchas Rinatas Achmetovas, kuris laikomas faktišku Ukrainos šeimininku. Tuo metu, kai 2002-2004 metais V.Janukovičius jau buvo Ukrainos premjeru prezidentaujant Leonidui Kučmai, už 800 mln. dolerių buvo parduotas Ukrainos metalurgijos gigantas – metalurgijos kombinatas „Krivorožstal“ konsorciumui, kuriame tvarkosi tas pats oligarchas R.Achmetovas, dabar jau ir V.Janukovičiaus Regionų partijos deputatas Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje, ir buvusio prezidento L.Kučmos žentas Viktoras Pinčukas. Beje, nugalėjus „oranžiniams“, prezidento V.Juščenkos iniciatyva pernai „Krivorožstal“ kombinatas buvo nacionalizuotas ir per pakartotinį privatizavimą parduotas už 4,8 mlrd. dolerių. Skirtumas milžiniškas! Todėl suprantama, kad Donecko klanas ir jo didžiausias oligarchas negalėjo atleisti V.Juščenkai už tokius dalykus. Be to, V.Janukovičiui vėl tapus premjeru, Ukrainos spauda nedviprasmiškai rašo, kad visus reikalus naujojoje Ukrainos vyriausybėje tvarkys ne premjeras, o R.Achmetovas.

Tiesa, pasirašytame dokumente, pavadintame Universalu, kurį, be Regionų partijos, komunistų ir socialistų, pasirašė ir prezidentinės „Mūsų Ukrainos“ partijos lyderiai, teigiama, jog Ukraina ir toliau sieks narystės ES ir Pasaulio prekybos organizacijoje. Tačiau dėl narystės NATO Universale teigiama, kad šiuo klausimu ateityje bus surengtas referendumas. Rusijos žiniasklaida džiūgauja, jog bendroje vadinamosios didžiosios koalicijos deklaracijoje nėra nė žodžio apie tai, kad valstybinė kalba Ukrainoje yra tiktai ukrainiečių. Tai vertinama kaip žingsnis į tai, jog netrukus ir rusų kalba bus paskelbta antrąja valstybine kalba, ko reikalauja V.Janukovičiaus rusakalbiai gerbėjai bei surusėję Rytų Ukrainos ukrainiečiai. Rusijos ir prorusiška Ukrainos žiniasklaida tuoj po kovą vykusių parlamento rinkimų kėlė didelį triukšmą, kad esą Ukrainoje rusų mokyklų skaičius sumažėjo du su puse karto, o per pusantrų metų nuo „oranžinės“ revoliucijos buvo uždaryta 650 rusų mokyklų. Dabar iš 20 tūkst. mokyklų Ukrainoje rusų mokyklų yra 1,5 tūkstančio. Vadinamųjų rusakalbių reikalavimai įteisinti rusų kalbą antrąja valstybine kalba neapsiriboja vien tiktai protestais. Vietinės Rytų Ukrainos regionų valdžios sprendimais, rusų kalba, kaip lygiavertė su ukrainiečių, įvesta Donecko, Lugansko, Nikolajevo ir Charkovo srityjse, taip pat ir Dnepropetrovsko, Donecko, Lugansko, Nikolajevo ir Sevastopolio miestuose. O ir pats V.Janukovičius silpnai kalba ukrainietiškai. Jis savo daugumą vadina antikrizine koalicija. Dargi nelaukdamas oficialaus patvirtinimo premjeru, V.Janukovičius sudarė vyriausybę, kurioje pagrindinėms ministerijoms vadovaus vadinamieji „Donbaso karaliai“. Parlamento komitetams taip pat vadovaus stambūs verslininkai ir bankininkai. Tiesa, prezidentui V.Juščenkai pavyko išsiderėti, jog užsienio reikalų ir gynybos ministrų postai būtų palikti provakarietiškai nusiteikusiems „Mūsų Ukrainos“ atstovams. Tačiau kas gali garantuoti, kad V.Janukovičius ir perbėgėlis socialistas Oleksandras Morozas, už „oranžinių“ išdavystę tapęs Aukščiausiosios Rados pirmininku, laikysis to pasirašyto Universalo.

Tad dabar V.Janukovičiaus šalininkams ir Rytų Ukrainos oligarchams džiaugiantis, jog nuo šiol Ukraina vėl sugrįžo prie tradicinės amžinos draugystės su Rusija, naivokai atrodo kai kurių Vakarų laikraščių politologų samprotavimai, kad esą V.Janukovičius vadovaus vos ne panašiai kaip Vokietijos socialdemokratų ir krikščionių demokratų koalicija, o jis pats „pasiaukojo“ ir jau yra nebe tas aklas Kremliaus įrankis. Esą tai rodo faktas, jog kovo mėnesį vykusiuose Aukščiausiosios Rados rinkimuose V.Janukovičius jau nesinaudojo Kremliaus politinių technologų paslaugomis, o pasisamdė amerikiečių konsultantus. Tai naivus aiškinimas. Amerikoje pilna tokių, kurie už pinigus konsultuos patį velnią. Pakanka tik prisiminti, kad ir Lietuvoje V.Uspaskichą konsultavo vienas toks amerikiečių konsultantas Napolitanas.

Taigi „Mūsų Ukrainai“ prisijungus prie „antikrizinės“ koalicijos opozicijoje faktiškai liko tiktai Julijos Tymošenko blokas. Todėl dabar daugelis ukrainiečių netgi kaltina prezidentą V.Juščenką idealų išdavyste ir klausia: kodėl mes prieš pusantrų metų šalome maišuose? Kodėl protestavome prieš V.Janukovičiaus išrinkimą prezidentu, jeigu jis vėl sugrįžo valdžion? „Klausia, bet neranda atsakymo“, – pažymi žymus Kijevo politologas Viktoras Neboženko. Savaime suprantama, kad V.Janukovičius ir jo konsultantai ne tokie naivūs, jog įtikėtų galutine pergale. J.Tymošenko – rimta ir labai gudri politinė priešininkė. Todėl neatsitiktinai aukšti Regionų partijos strategai ir ideologai jau ėmė grasinti, kad baudžiamoji byla J.Tymošenko, kurią jai buvo iškėlusi Rusijos generalinė prokuratūra, bus atnaujinta. Vienas iš regionininkų taip ir pareiškė: „Juliją iškeps ant maskvietiško iešmo. Ir tas iešmas bus sukamas labai greitai, kad anglys neišblėstų, o pati Julija tų anglių nespėtų pavogti“.

Ar nusistovės deklaruojamas stabilumas Ukrainoje, niekas nesiima spręsti. Vilčių tam stabilumui ne per daugiausia. Sunku suvokti, kaip gali sutarti reformų šalininkai iš „Mūsų Ukrainos“ su regionininkais, jau nekalbant apie komunistus, kurių atstovai irgi yra vyriausybėje. Todėl visai galimas variantas, kurį prognozuoja įtakingas Londono „The Times“. Tai yra, kad visai netolimoje ateityje Ukrainą vėl gali sukaustyti valdžios paralyžius, nes abu Viktorai – prezidentas ir premjeras – temps šalį į skirtingas puses. Vienas – į Vakarus, kitas – į Rusiją. Kad V.Janukovičius temps į „trečiają Romą“, nekyla abejonių. Juk vos pasirašęs susitarimo deklaraciją, jis pareiškė, jog artimiausiu metu Ukraina vėl svarstys apie savo dalyvavimą vadinamojoje laisvosios prekybos zonoje, kurią kuria Rusija ir Baltarusija. Faktiškai V.Janukovičiaus žmonės užėmė svarbiausių ministerijų vadovų postus. Tai, kad užsienio reikalų ir gynybos ministrų kėdės paliktos V.Juščenkos žmonėms, dar nieko nereiškia. Turint absoliučią daugumą ministrų kabinete, tie du „Mūsų Ukrainos“ ministrai nieko negalės padaryti ir anksčiau ar vėliau bus priversti atsistatydinti.

Prezidentas V.Juščenka, aiškindamas tautai, kodėl jis sutiko, jog V.Janukovičius taptų premjeru, sakė, kad jo tikslas – pagaliau suvienyti ir sutaikyti abi Dnepro puses, t.y. Rytų ir Vakarų Ukrainą. Deja, tai sunkiai įmanoma. Yra dar vienas dalykas: ar išvis išliks Ukrainoje prezidento institucija. Arba gali būti pakeista konstitucija taip, kad prezidentas bus renkamas parlamente, o ne visuotiniuose rinkimuose. Tam turi pritarti trys ketvirtadaliai parlamentarų. Dabartinė regionininkų, komunistų ir socialistų koalicija tokios daugumos neturi. Bet Donecko ir Donbaso oligarchams nieko nereiškia išmesti keliolika milijonų dolerių ir nupirkti keliasdešimt deputatų. Todėl, anot politikos apžvalgininkų, gali atsitikti taip, kad V.Juščenka netrukus gali tapti tarsi legendinis Šekspyro karalius Lyras. Be valdžios, paliktas buvusių sąjungininkų. Užtat Rusijos imperininkai jau skelbia, jog neilgai trukus išsipildys jų didžiausia svajonė – didžiosios slavų valstybės, į kurią įeis Rusija, Baltarusija ir Ukraina, sukūrimas.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“