Pchenjanas ir Maskva – į vieną dūdą

Kremlius senu papročiu vis dar tebedraugauja su Šiaurės Korėja ir jos diktatoriumi Kim Čen Iru. O anas atsidėkodamas paleido savo balistines raketas į Rusijos teritorinius vandenis. Ir Maskva nepakėlė jokio triukšmo, nepasiuntė netgi protesto notos. Tegul paišdykauja draugas Kimas. Svarbu, kad nuolat grūmoja užmėtyti atominėmis raketomis Ameriką.

Tą Maskvos ir Pchenjano draugystę bene geriausiai įvertino žinoma Rusijos žmogaus teisių gynėja, vis dar daug nervų sugadinanti Kremliui, Valerija Novodvorskaja. Ji pareiškė: „Totalitariniai režimai niekada nebūna niekam dėkingi. Aš nesuvokiu, kodėl mes priimame Kim Čen Irą ir leidžiame jo šarvuotam traukiniui bastytis po mūsų teritoriją. Pagaliau kodėl gi mes draugaujame su „Hamas“, kaip kažkada draugavome ir bučiavomės su Afrikos vadais ir vadukais žmogėdromis, ilgus metus šelpėme didžiuliais pinigais Fidelį Kastro. Šiaurės Korėjos režimą jau seniai reikėjo pašalinti. Gaila, kad JAV niekaip neprisirengia to padaryti“.

Kaip žinoma, visas pasaulis sunerimęs stebėjo Šiaurės Korėjos raketų bandymus. Kelios jų nukrito ir Rusijos teritorinių vandenų zonoje. Tai buvo ne atsitiktinis, o masinis raketų paleidimas. Kaip pripažino Rusijos armijos generalinio štabo viršininkas J.Balujevskis, buvo paleista dešimt raketų. Amerikiečių kariškių duomenimis, buvo paleistos artimojo nuotolio (iki 500 km), vidutinio (700-800 km) ir tolimojo nuotolio (iki 6000 km) raketos. JAV bemat reagavo į šį Pchenjano akibrokštą, nes Šiaurės Korėjos raketos galėjo pasiekti ne tik Aliaską, bet ir vakarinius JAV krantus.

Tačiau, anot Rusijos karinio apžvalgininko Vladimiro Svarcievičiaus, kai JAV, Japonija ir kitos šalys, taip pat tų valstybių karinės žinybos bemat reagavo į tokius provokacinius Pchenjano veiksmus, Rusijos kariškiai išlaikė olimpinę ramybę. Generolai linkčiojo galvomis į URM pusę. Esą tegul diplomatai suka galvas, kaip reaguoti ir kodėl draugas Kim Čen Iras net nesiteikė įspėti Rusijos apie raketų paleidimą, nors tai privalo padaryti mažiausiai prieš tris dienas, kaip numatyta.

Jeigu Japonija tuo laiku nuplukdė savo laivus į naują zoną, tai Rusijos Ramiojo vandenyno karo laivyne netgi nebuvo paskelbta kovinė parengtis. Kaip pareiškė Rusijos karinio jūrų laivyno vadas admirolas V.Masorinas, jūreiviai neturi jokių duomenų, kiek raketų (o jų buvo trys) nukrito į Rusijos vandenis jos ekonominėje zonoje. Kariniai ekspertai tvirtina, kad Rusijos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos pajėgos nieko nedarė, nes Rusijos gynybos ministerija nenumato jokio pavojaus iš tos pusės. Tiesa, nė viena Šiaurės Korėjos raketa nepataikė į Rusijos objektą. Tačiau, be abejonės, nukritusios raketos padarė ekologinę žalą. Mat Šiaurės Korėjos raketos buvo užpildytos nepaprastai nuodingu kuru – heptilu, kuris palieka pėdsakus floroje ir faunoje net 500 metų. Lieka neišaiškintas ir kitas klausimas: ar gali Kim Čen Iro raketos pasiekti Rusijos teritoriją? Kariniai specialistai tvirtina, kad gali be jokio vargo, jeigu jų nenumuš priešraketinės gynybos sistemos. Naujų Šiaurės Korėjos raketų „Nodon“ ir „Tepchodon-2“, aišku, negalima lyginti su išgirtomis rusiškomis raketomis „Topol M“ ar „Vojevoda“, tačiau iki Uralo jos gali nulėkti be vargo. Faktiškai tai yra senos sovietinės operatyvinės taktinės raketos R-17 (skridimo nuotolis – 300 km, kovinės galvutės svoris – 1 tona). Kita Pchenjano režimo reklamuojama tarpkontinentinė balistinė raketa „Nodon – 1“, kurios paleidimą iki šiol transliuoja Šiaurės Korėjos televizija po keliolika kartų per dieną, kur kas didesnė ir galingesnė.

Už Rusijos oro ir kosminį saugumą Tolimuosiuose Rytuose, pasirodo, atsako tiktai viena radiolokacinė stotis „Dnepr“, esanti Irkutsko srityje. Tai pati seniausia raketinio įspėjimo sistema, pradėjusi veikti dar 1976 metais, o jos veikimo nuotolis – 1700 km. Specialistai tvirtina, kad ši stotis „mato“ tik nedidelę Šiaurės-Rytų Kinijos teritorijos dalį, o Šiaurės Korėjos raketų paleidimo aptikti negali.

Visos kitos Rusijos radiolokacinės stotys yra europinėje Rusijos teritorijoje. Jų pagrindinis uždavinys – apginti Maskvą nuo užpuolimo iš šiaurės vakarų pusės. Nežinia, kokį pavojų iš tos pusės mato Rusijos generolai. Pavyzdžiui, pati naujausia ir moderniausia Rusijos radiolokacinė stotis „Voronež“ atidaryta netoli Sankt Peterburgo, kaip skelbia Rusijos generalinio štabo atstovai, stebėti raketų paleidimus Švedijoje ir Norvegijoje.

Todėl karo apžvalgininkas V.Svarcievičius rašo: „O gal pramiegoję Šiaurės Korėjos raketų startą mūsų generolai prisimins Matiasą Rustą, kuris su „Sesnos“ lėktuvėliu nusileido Maskvos Raudonojoje aikštėje ir vienu ypu nuplėšė antpečius ne tik nuo kelių dešimčių Rusijos generolų, bet ir nuo paties tuometinio gynybos ministro. Bet M.Rustas tebuvo niekam pavojaus nesukėlęs oro chuliganas, o raketos, dargi be branduolinių užtaisų, pernelyg pavojingos, kad jas būtų galima palikti visiškai be jokios kontrolės“.

Atsakydamas į pasipylusią kritiką dėl visiško abejingumo ir nereagavimo į Pchenjano raketinius eksperimentus, Rusijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas K.Kosačiovas išdėstė: „Mūsų santykiai su Šiaurės Korėja pagrįsti tarpusavio pagarbos principais. Sankcijos prieš Šiaurės Korėją visai nereikalingos, nes ji nepažeidė tarptautinės teisės normų. Korėjos liaudies demokratinė respublika (taip iki šiol Kremliaus politikai vadina šią didžiuliu koncentracijos lageriu tapusią šalį) turi teisę kurti ir bandyti savo raketinį ginklą“.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“