„Trečiosios Romos“ pamokymai ir apetitai

Petras KATINAS

Šiomis dienomis Rusijos laikraštis „Moskovskije novosti“ paskelbė politikos analitiko I.Anisimovo straipsnį „Rusijos valstybingumo kodas“. Jo paantraštėje pabrėžiama, jog kad ir ką kurtum Rusijoje, ji vis tiek pasiliks imperija. Tuo pasakyta labai daug. Pats straipsnio autorius pripažįsta: „Sovietų valdžios periodas 1917-1989 metais, kaip ir krizinis periodas Rusijoje 1605-1677-aisiais, prasidėjo didžiulėmis sumaištimis („velikaja smuta“). Liaudis vieningai ir džiaugsmingai prisiekinėjo ištikimybę katalikui Lžedimitrijui I, atvykusiam į Maskvą ant balto žirgo, kaip ir ateistams „socialdemokratams“, atvykusiems į Petrogradą užplombuotame vokiškame traukinio vagone. Vladimiras Uljanovas ir Vasilijus Šuiskis valdė neilgai – po penkerius metus. Tačiau tą jų valdymą lydėjo pilietiniai karai, išdavikiškos intervencijos, kurios vos nesibaigė Rusijos katastrofa. Todėl teisus buvo žinomas rusų mąstytojas Aleksandras Zinovjevas, teigęs, „kad ir kokias pertvarkas ir permainas Rusijoje darytum, ji vis tiek bus imperija“. Pabaigai cituojami vieno Stačiatikių Bažnyčios Pskovo Eleazaro vienuolyno igumeno Filofejaus žodžiai: „Maskva yra trečioji Roma ir ketvirtajai niekada nebūti. Štai jums ir nacionalinė idėja artėjančių globalinių permainų laikotarpyje“.

Tad kokias gi artėjančias globalines permainas įžiūri ir propaguoja dabartiniai Rusijos imperininkai? Pradedant pačiu Rusijos prezidentu V.Putinu, baigiant šimtais politikos analitikų, jau nekalbant apie Rusijos Valstybės Dūmos, tapusios reakcingiausių imperinių jėgų tribūna. Pasak vieno jų, artėja metas, kai dvigalvis bizantiškas Rusijos erelis, pavaizduotas dabartiniame jos herbe, pagaliau apglėbs savo sparnais ir nagais visus imperijos pakraščius ir vėl atkurs tūkstantmetę stačiatikinę imperiją. Tai, žinoma, galima vadinti vaizdingomis metaforomis, bet dabartinė Kremliaus politika, ypač kaimynų atžvilgiu, aiškiai rodo, kad tas dvigalvis erelis jau išgalando savo nagus ir snapus. Pakanka tiktai pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Konstantino Kosačiovo paskutinįjį pareiškimą apie Rusijos santykius su Europos Sąjunga. Susitikime su didele grupe užsienio žurnalistų K.Kosačiovas pirmiausia grubiai užsipuolė Baltijos valstybes ir Lenkiją, kurios, skirtingai nei visos kitos ES narės, kelia Rusijai daugiausia problemų. Ypač neigiamai jis vertino tariamus Lietuvos diplomatijos veiksmus, kurie esą su kolegomis iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos maišo Maskvai visas kortas Briuselyje. Priešingai, jis ypač pagyrė Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją ir Italiją, netgi pagrindinę JAV sąjungininkę Europoje Didžiąją Britaniją, su kuriomis Maskvai darbuotis yra vos ne didelis malonumas. Pasirodo, Baltijos valstybės pasiekė, jog gegužės 25 dieną numatytas pasirašyti Rusijos ir ES susitarimas dėl supaprastinto vizų režimo nebuvo pasirašytas. Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas taip pat fariziejiškai apgailestavo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys labai nuvylė Maskvą, jog tapusios ES narėmis nesistengė padėti Rusijai ir jos santykiuose su ES, priešinosi jų gerinimui ir t.t.

Aišku, K.Kosačiovas, pasinaudodamas proga, kad jo postringavimų klausosi daug Vakarų žurnalistų, išdėstė dabar nuolat propaguojamą Kremliaus poziciją, kad jokios Baltijos šalių okupacijos nei 1940-aisiais, nei vėlesniais metais nebuvo. Dar daugiau, jis asmeniškai pažadėjo dalyvauti perrašant istorijos vadovėlius Baltijos valstybių mokykloms... Ši dar viena antilietuviška ir antibaltiška Kremliaus ataka netgi prabudino iš snaudulio Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, praleidžiančią tokius pareiškimus negirdomis arba, geriausiu atveju, kalbant, jog į tai neverta kreipti dėmesio, nes tai yra tik vieno ar kito Rusijos politiko asmeninė nuomonė, o ne oficiali Kremliaus politika. Šįkart Lietuvos URM paskelbė pranešimą spaudai, kuriame švelniai pabaramas tas pats imperininkas K.Kosačiovas, primenant jam, kad meluoti ir šmeižti yra negražu. Pareiškime spaudai primenama, jog ne kas kitas, o Lietuva vienintelė iš ES valstybių kėlė klausimą, kad Kaliningrado anklavo gyventojams išliktų dabartinis vizų režimas su ES šalimis ir nebūtų apsunkintos Rusijos piliečių kelionės pirmiausia į kaimynines ES valstybes. Bet nežinia kodėl tame mūsų URM pareiškime spaudai pabrėžiama, kad gerbia tą patį K.Kosačiovą kaip žinomą Rusijos politiką. Tik neaišku, už kokius nuopelnus jis nusipelnė tokios pagarbos.

Kai dėl Kremliaus vykdomos politikos Lietuvos atžvilgiu, ypač pačios ES viduje, tai ją pakankamai atskleidė nuolatinis Lietuvos reikalų specialistas V.Olžyčius, visur, kur tiktai įmanoma, skelbiantis savo straipsnius, kaip blogai ir nedėkingai elgiasi Lietuva su labai geranoriškai jos atžvilgiu nusiteikusia Rusija. Pasirodo, tai erzina ne tik Maskvą, bet ir Briuselį. Esą didžiąsias ES valstybes labai nervina Lietuvos elgesys siekiant kuo greičiau pakliūti į Šengeno zoną. V.Olžyčius pabrėžia: „Europos Sąjunga mėgsta darbščiuosius ir kukliuosius, o ne daug kalbančius ir reiškiančius savo pretenzijas. Briuselyje viešpatauja kitokia atmosfera, kurios Lietuvos vadovai dažnai nesupranta. Briuselis nemėgsta išsišokėlių ir todėl jį erzina Lietuvos pretenzijos tapti „regiono lydere“. V.Olžyčius, kaip ir kiti Lietuvos kritikai, ir šį kartą nepraleido progos priminti Prancūzijos prezidento Žako Širako žodžius, pasakytus ES naujokėms, taip pat ir Lietuvai, kad joms geriau patylėti, kol Paryžius ir Berlynas, Madridas ir Roma derins savo reikalus ir planus su Maskva. Lietuva taip pat užsipuolama, kad ji besąlygiškai palaikė JAV dėl karinės operacijos Irake, kas, anot V.Olžyčiaus, labai šokiravo ES senbuves.

Tai, žinoma, ne vien Lietuvos reikalų „specialisto ir žinovo“ V.Olžyčiaus samprotavimai. Tokių ir panašių nuomonių apie Lietuvą ir kitas ES naujokes galima išgirsti Paryžiuje, Berlyne ar Madride. Reziumuojant juos, atrodo, geriausiai pasireiškė Rusijos informacijos agentūra „Regnum.ru“: „Galų gale Rusijai svarbu ne tiek Lietuvos ar panašių šalių narystė eurozonoje ar Šengeno erdvėje, kiek jų užsienio politikos nuostatos bei jų pateikimo tonas. Tarkim, Prancūzija, Vokietija ar Ispanija jau seniai yra tų zonų narės, bet tai jokiu būdu nedaro įtakos jų draugiškiems santykiams su Rusija. Jos nekelia jokių pretenzijų, nesistengia mūsų mokyti ar auklėti. Europos Sąjungos naujokams tas nepaprastas mandagumo ir geros kaimynystės mokslas sunkiai sekasi. Dargi tada, kai ES naujokių politikai stengiasi būti europiečiais, o ne kokiais nors Rytų „prižiūrėtojais“. Ką darys su tokiu palikimu naujasis Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas – didelis klausimas ne tik Lietuvos užsienio politikos veikėjams, bet ir jos pačios komfortui įsiliejant į euro zoną ar Šengeno erdvę“. Kitaip tariant, kad ir kiek mūsų atviri ar slapti Maskvos mylėtojai pataikautų Rusijai, kad ir kiek deklaruotų savo ištikimybę, Kremliaus politikos gairės jau nubrėžtos. Jos darosi vis griežtesnės ir bekompromisės. Spendžiant iš „tikrų Rusijos draugų“ Briuselyje pozicijos, ryškėja tendencija, kad vėl galime likti vienui vieni. Kaip ir lemtingais 1939-1940 metais.

Kodėl gi Maskva nebesiskaito su grubiausiomis politinio ir ekonominio spaudimo priemonėmis Lietuvai? Atrodo, Lietuva yra NATO narė, pavojaus atveju – apgins. Beje, Kremliaus planus ir viltis neseniai atskleidė žinomas Rusijos veikėjas, labai artimas V.Putino administracijai, politikos ekspertas Sergejus Karaganovas ir jo kolega Postindustrinės visuomenės tyrimų centro mokslinis vadovas Vladislavas Inozemcevas kalbėdami apie Ukrainos galimybę tapti NATO nare. Jie atvirai džiaugėsi, jog netrukus iš NATO pasitrauks Prancūzija, Vokietija ir Italija, o Aljanse liks tiktai Rytų ir Centrinės Europos pokomunistinės šalys. Tuo ir vadovaujamasi „derinant stygas“ su ES senbuvėmis.

Dabar, kai visą Lietuvą sukrėtė buvusio aukšto Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno paslaptinga mirtis Bresto „Inturisto“ viešbutyje, iškyla daugybė klausimų. Pirmiausia tai klausimai ne Baltarusijos KGB, o Lietuvos VSD vadovams ir aukščiausiajai valdžiai. Kodėl gi didelis Lietuvos patriotas, nepriekaištingos reputacijos pareigūnas išgrūstas į Baltarusiją dirbti trečiaeiliu ar dar mažesnės reikšmės diplomatu į Lietuvos konsulatą Gardine? Juk niekam ne paslaptis, kad V.Pociūnas turėjo daugybę medžiagos apie Rusijos veiklą siekiant kontroliuoti visą Lietuvos energetikos sistemą, konkrečiai, „Mažeikių naftą“. Kaip tik tuo metu, kai vyko neaiškūs mūsų prorusiškos valdžios manevrai dėl „Mažeikių naftos“, V.Pociūnas ir buvo pasiųstas į Gardiną. Žinant, kad labai įtakingi Lietuvos politikai ir energetikai yra glaudžiai susiję su Rusija, kyla gana įtartinų minčių. Negalima pamiršti ir to, kad V.Pociūnas tyrė nušalintojo R.Pakso ir jo finansinio rėmėjo I.Borisovo veiklą ir tos veiklos sąsajas. Neatsitiktinai pasirodė pranešimų, kad po R.Pakso nušalinimo V.Pociūnas ir jo šeimos nariai susilaukė rimtų grasinimų. Kitas dalykas, negi tokio rango VSD pareigūnai, neslepiantys savo patriotinių požiūrių ir įsitikinimų, tampa nebereikalingi? Kam jie kliudo, aišku kiekvienam, ne tik vien prof. V.Landsbergiui. O žinant valdančiųjų sąsajas su Rusija, tai kas gali paneigti, kad šis žmogus tapo labai neparankus ne tiek mūsų kaimynų specialiosioms tarnyboms, bet ir Lietuvos prorusiškam „elitui“. Neaiškus ir teisėsaugos pareigūnų teiginys, kad V.Pociūno mirties aplinkybės gali būti ištirtos ne mažiau kaip po kelių savaičių ar net mėnesių. Per tą laiką skandalas nutils, visuomenei bus pamėtėtas kitas koks nors nežymus skandalėlis, kad ir apie apsivogusį ar apsimelavusį „elito“ klerką, ir viskas paskęs migloje. Be to, aišku ir tai, kad pastaruoju metu Baltarusijoje A.Lukašenkos režimas puola „priešiškų“ valstybių diplomatus. Neseniai iš Baltarusijos buvo išsiųsti Čekijos ir Lenkijos diplomatai, Gardine žiauriai sumuštas Lenkijos vicekonsulas, kuris po kelių savaičių mirė. Latvijos ambasados antrasis sekretorius buvo apkaltintas pornografijos platinimu.

Vis dėlto V.Pociūno žūties klausimas kur kas sudėtingesnis.

© 2006 „XXI amžius“