Melo ir paslapčių skraiste prisidengus
Sovietai Lietuvos okupaciją vadino savanorišku
įsijungimu. Taip jie pasaulį mulkino, ir čia jokia paslaptis. Blogiau,
kai mulkinimui uždedama paslapties skraistė, o užsienio žvalgybų
kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus apgaubiamas melo šydu, parodomas
iškreiptai, kaip lietuvių nesugebėjimai ar klaidos. Vienas verslo
laikraštis pasišovė įminti didžiąsias Lietuvos verslo paslaptis
po nepriklausomybės atkūrimo. Tik kartais neaišku, ko siekiama:
įminti, atskleisti ar dar daugiau supainioti, nes, pateikus paaiškinimus
apie įvykius, redakcija daugelį dalykų sušvelnino arba išbraukė,
kad liktų pusiau nežinomybėje.
Beveik visos didžiosios Lietuvos verslo paslaptys
susijusios su energetika. Dažnai tai ne paslaptys, o sąmoningi nutylėjimai
ar iškraipymai dėl nesuvokimo ir siaurų politinių, netgi kitai valstybei
naudingų priežasčių. Pateiksiu kelis pavyzdžius.
Kai prieš dešimtmetį buvo plačiai svarstoma, ką
daryti su Mažeikių nafta, dalis dešiniųjų ieškojo tikrų investuotojų
iš Vakarų, o prorusiškai nusiteikę valdininkai buvo pasiryžę atiduoti
ją už simbolinį litą, kaip nustekentą ir naudos neduodantį objektą.
1999 metų vasarą Lietuvos Seimo plenariniame posėdyje žinoma seimūnė
paklausė Lukoil Baltija direktoriaus Ivano Paleičiko , kiek jų
firma žada investuoti, jei nupirks, nes Lietuvai reikės pagerinti
benzino kokybę, kad jį pirktų Vakarų Europa. Nieko, atsakė I.
Paleičikas, - mes neketiname eksportuoti į Vakarus, tieksime į Rytus.
Tada net didžiausi Rytų mylėtojai Seimo salėje nuščiuvo; juk tuo
metu atsiskaitymas su Rusija vyko barteriu ir tik keliolika procentų
pinigais.
Kai kam iš Seimo senbuvių net 2006 metais lieka
neaiškus JAV verslininko Juozo Kazicko vaidmuo. Jo ir kitų patriotų
dėka 1999 metų rudenį į Lietuvą atėjo JAV kompanija Williams,
nors po 1999-ųjų pavasario žvalgytuvių buvo nutarusi neinvestuoti,
kai pamatė, kad Mažeikių nafta yra vagių rankose. Sutiko imtis
atkurti griaunamą ir vagiamą įmonę, bet pareikalavo angliško teisyno
ir valstybės garantijų (įstatymo). Jas gavo, ir ačiū Dievui.
Dabar Mažeikių nafta kasmet Lietuvos iždą papildo
milijardais litų, kurie atsiranda ne dėl to, kad rusai geriau ar
blogiau tiekia naftą (ją galima įsivežti per Būtingę), bet kad Lietuva
pagaliau turi didelę benzino rinką Vakaruose - Didžiojoje Britanijoje,
Prancūzijoje ir kitur. Ta rinka atsirado po 1999 metų atėjus JAV
kompanijai Williams, British Petroleum distribucijos bei JAV
technologijų dėka. Mažeikiuose turime beveik amerikoniško tipo gilaus
naftos krekingo (destiliavimo) procesą, kai iš tonos juodojo aukso
išspaudžiama vos ne trečdaliu daugiau nei 1990 metais aukštos kokybės
ir europinio standarto benzino. Tokių gamyklų Rytuose nėra, o Vakarų
Europoje tik kelios.
JAV kompanija į Lietuvą atnešė tikrą rinkos ekonomiką,
o ne prichvatizacijos atmainą. Tačiau spaudimas prieš Williams
tęsėsi: Brazauskas kalbėjo apie nuostolius, tarsi nežinotų apie
naujas rinkas, žurnalistai už rusų dolerius rašė šmeižiančius straipsnius.
Nors JAV kompanija turėjo trečdalį, vėliau ketvirtadalį akcijų,
dėl visų bėdų buvo kaltinami tik ji, nes visa tiesa jau buvo paversta
paslaptimi. Darbo partijai ši ,,paslaptis nesuprantama iki šiol,
ją vis naudoja savo propagandai prieš konservatorius. Mąstantis
pilietis atskiria pelus nuo grūdų, nors kartais sumaišo prijungimą
su prisijungimu. Williams pardavė savo dalį (26 proc.) Rusijos
bendrovei, bet akcijos jau buvo susietos su Vakarų bankais. Jeigu
būtų ne taip, ar čia veržtųsi lenkų PKN Orlen? Tarp kitko, Mažeikių
kompleksas, jo milžiniška apyvarta labai naudinga ne tik Lietuvai,
bet ir naftos tiekėjams rusams kaip nuolatinis valiutos mokėtojas.
Mažeikių nafta iš vienos tonos naftos gauna daugiau pinigų nei
kitos perdirbimo įmonės.
Kalbant apie naftos perdirbimą ir benzino pardavimą,
būtina paminėti Būtingės terminalą. Terminalo vietos parinkimo ir
statybos istorija verta nuotykių romano. Kalbėta, kad terminalo
nereikėjo, kad jis tarnaus tik rusams, kad mums užtektų per vamzdį
gaunamos rusų naftos. Kas vyksta šiuo metu? Prie Būtingės per savaitę
švartuojasi 1-2 tanklaiviai (dažnai su rusų nafta), Mažeikių gamykla
dirba, nors vamzdį tie patys geradariai Rytuose užsuko. Turime tiekimo
alternatyvą, nes atkūrę nepriklausomybę buvome drąsesni, o ir rezervininkai
bijojo garsiau prasižioti, jų pogrindis kaupė milijonus Kėdainiuose
ir spaudė bei šantažavo iš Ignalinos.
Kitas atvejis - elektros linija iš Lietuvos į
Vakarus. Tai ne kokia nors mįslė ir paslaptis, bet negarbinga politika.
Kad šios linijos nėra tik politinės valios stoka, nesupratimas,
nenoras ir baimė dirbti savarankiškai be Rusijos, nacionalinio saugumo
ir valstybingumo pamynimas, o gal net neapykanta valstybei už svetimus
sidabrinius. Pagrindinė techninė kliūtis - elektros dažnis. Europoje
jis visur 50 herzų (Hz), bet dažnio reguliavimas Europoje, o dabar
ir pas mūsų kaimynus Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, decentralizuotas,
o Rusijos erdvėje centralizuotas. Toks išliko Lietuvoje, kur dažnį
reguliuoja Volgos hidroelektrinių kaskada. Kai buvo sukurta Baltijos
elektros žiedo tyrimo programa ir tarptautiniu lygiu (18 firmų iš
11 valstybių) pradėta tartis dėl elektros linijų statybos, dar 1997
metais Rusija kategoriškai pasisakė prieš kintamosios srovės jungtį,
kalbėjo tik apie nuolatinės srovės liniją Maskva Berlynas. Eksministras
V.Babilius 1999 metais buvo paspartinęs problemos sprendimą, Lietuvos
vardu laikraštyje Financial Times paskelbdamas konkurso linijai
statyti sąlygas. Kopenhagos konferencijoje teko patirti Vakarų specialistų
pagyvėjimą ir net jų pagarbą Lietuvos pozicijai. Bet atėjo kairieji,
laimėję rinkimus, prasidėjo nauji mulkinimai ir vėl kalti kaimynai...
Rusijai naudingą sistemą (asinchroninę jungtį) Lietuvos energetikos
strategijoje įtvirtino tada dar A.Paulausko vadovaujamas Seimas
(šį žingsnį politiškai prilyginčiau KGB archyvų uždarymui).
Jeigu brausimės dar giliau į paslaptį Baltijos
valstybių perėjimas prie europinio dažnio standarto Rusijai kainuotų
apie milijardą dolerių. Argi ne pigiau paskatinti įtakingus politikus
ir toliau žaisti paslaptis? Dabar mūsų energetikos veikėjai (gal
verslininkai) kalba apie kabelines nuolatinės srovės jungtis su
Švedija, Suomija. Po tokių žingsnių liksime Kaliningrado įkaitu,
o ne ES dalimi. Bet ar tai atitinka Lietuvos nacionalinius lūkesčius?
Kol energetikos klausimus Seime kuruos Ekonomikos, o ne Nacionalinio
saugumo komitetas, energetika bus mįslė, pseudoekonomikos pasakomis
dengianti rimtus valstybės reikalus.
Ignalinoje elektrinės vadovybė lietuviškai nesusikalba
su Vyriausybe, nors Lietuva su JAV ir ES valstybėmis bei Japonija
investavo šimtus milijonų litų naujai moderniai įrangai, skirtai
atominės elektrinės saugumui žymiai pagerinti, kad nebūtų antrojo
Černobylio. Net rusų akademikai stebisi įdiegtais patobulinimais,
o Lietuvos spaudai ir net vadams - dar viena mįslė ir paslaptis
žmonėms mulkinti.
Atskirą istoriją turi Kauno šiluminės elektrinės
pardavimas rusų Gazprom. Savo dalį jau gavusieji net miesto taryboje
aiškino, kad rusai Kaune išplės elektros gamybą ir ją eksportuos
į Kaliningradą, kad dėl to atpigs šiluma. Visa tai tik paistalai.
Nepadėjo nei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos piketai prie
savivaldybės, nei dorų specialistų kreipimasis į valdžią, nei tuometiniam
merui pateikta konfidenciali informacija apie elektrinės statybą
Karaliaučiuje. Apspangusius nuo tariamos palaimos Kauno politikus
užvaldė Vasiukų vizija, todėl jiems nesinorėjo žinoti apie tai,
kad Gazprom yra ir bus tik dujų, bet ne elektros tiekėjas. Gyvenimas
tai patvirtino, o dujų tiekėjų vadukų pasikeitimas išsklaidys pigios
šilumos svajones. Taigi melo kojos trumpos. Dažnai valdžia ir spauda
per dalinę informaciją sukuria tokį jovalą, kuris paprastą pilietį
varo į neviltį. Baugina tai, ko nepažįsti ir nežinai. Nesuprantant,
nežinant ar pasikliaunant nepatriotine ir neprofesionalia spauda
atsiranda politinės paslaptys ir minklės su prielaidomis. Energijos
gamyba gerokai skiriasi nuo sūrių spaudimo ar veršelių auginimo.
Todėl kuriami energetikos mitai, naudingi nesąžiningiems politikams
žmonėms bauginti, esą ką darysime be Rusijos dujų, naftos iš Rytų
ar be Ignalinos atominės elektrinės. Gal prisimenate garsų buvusio
sekretoriaus, vėliau Prezidento posakį: Kas pasakys, kaip galėtume
gyventi be Rusijos, tam duosiu Nobelio premiją... Pasaulyje, kur
žmonių lengvai neapmulkinsi, Nobelio premijas skiria komitetas,
bet ne koks vienas partijos sekretorius.
Arimantas DRAGŪNEVIČIUS
© 2006 XXI amžius
|