Dovana lietuviams
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
|
Kmygos viršelis
|
Laikraštyje XXI amžius dažnai randame Marijos
Remienės pavardę: skaitome jos pačios parašytus straipsnius, kitų
rašiniuose sužinome apie jos atliktus darbus. O pastarųjų metų svarbiausias
darbas knyga Lietuvių pėdsakai Amerikoje (autorė žurnalistė
Audronė Škiudaitė). Kodėl jos pavardė nepaminėta kaip bendraautorės?
Ir čia, kaip ir atlikus kitus unikalius darbus, ponia Marija stengiasi
likti nuošaly: Kam to reikia? man priekaištaujant sako. Juk
rašė Audronė, ji tiek sunkiai ir daug dirbo...
Tačiau vienąsyk netikėtai prasitarė: šią idėją
parašyti, ką lietuviai nuveikė Amerikoje, kokius paliko materialinius
bei dvasinius pėdsakus, ji brandinusi seniai ir vis ieškojusi žmogaus
idėjai realizuoti. O suradus autorę A.Škiudaitę, koks buvo sunkus
kelias renkant medžiagą: kiek nuskriejo laiškų į lietuviškas parapijas
Amerikoje, kiek telefonų skambučių prašant duomenų, kiek neištesėtų
pažadų, kelionių kas suskaičiuos ir kam to reikia. Paskui ši sukaupta
medžiaga iš užjūrių skriejo į Lietuvą... Koks sudėtingas knygos
išleidimas: Marija, pati tapusi mecenate, buvo lėšų rinkėja ir kaupėja.
Tik jos atkaklumo dėka buvo surinktos lėšas, ir A.Škiudaitės susisteminta
medžiaga išvydo pasaulį gimė knyga Lietuvių pėdsakai Amerikoje,
tačiau vėlgi Marijos kuklumas darbas įvardijamas kaip JAV lietuvių
bendruomenės Kultūros tarybos leidinys.
Drąsus knygos sumanytojos Marijos ir autorės Audronės
užmojis: toks platus laikotarpis nuo pirmųjų lietuvių, pasirodžiusių
Amerikos žemyne, iki šių dienų, nuo pirmosios lietuviškos parapijos
įsteigimo Hazletone, Pensilvanijoje, 1887 metais iki šių dienų nykstančių
ar sunykusių parapijų...
Didelė dalis mūsų tautos ne Lietuvoje. Autorė
teigia, kad lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių JAV yra apie
milijoną. Ir ši Lietuvos dalis, jos darbai išeivijoje, jos mažai
žinoma istorija be jų nebus išsami ir mūsų valstybės istorija.
Tad neatsitiktinai knygoje jaučiamas autorės troškimas, kad lietuviai
ne tik sužinotų ir deramai įvertintų tautiečių darbus, bet ir jais
didžiuotųsi.
Knygoje skaitytojas supažindinamas su visomis
trimis lietuvių emigrantų bangomis, atvykusiomis į Ameriką: pirmoji
banga XIX a. pabaiga XX a. pirmoji pusė vadinta ekonominiais
emigrantais. Antroji emigrantų banga, plūdusi į Ameriką po Antrojo
pasaulinio karo, tai politiniai emigrantai arba Vakarų tremtiniai.
Trečioji emigrantų banga Lietuvai atgavus nepriklausomybę tai
vėl ekonominiai emigrantai.
Knygoje plačiai nušviečiamos pirmosios emigracijos
priežastys, atvykimo keliai, sudėtingos kelionės sąlygos.
Sužinome, kada vienoje ar kitoje JAV valstijoje
pasirodė pirmieji lietuviai, kas juos vertė jungtis į draugijas,
steigti parapijas, statyti savas bažnyčias, parapijos namus, ieškoti
kunigų lietuvių, steigti mokyklas. Knygoje atskleidžiami ne tik
sudėtingi lietuvių ir lenkų santykiai, bet ir parodomi santykiai
tarp lietuvių: tikinčiųjų ir laisvamanių ir netgi pačių tikinčiųjų
parapijos komitetų ir dvasininkų, komitetų noras kontroliuoti
bažnytinį turtą ir nurodinėti klebonui. Tokie įtempti santykiai
sąlygojo dažną dvasininkų kaitą kai kuriose parapijose.
Autorė A.Škiudaitė priėjo prie išvados, kad katalikai
buvo organizuočiausia dalis: jie turėjo jungiantį centrą bažnyčią,
čia patys lavinosi, čia mokė savo vaikus ir bendravo su Lietuvos
valstybe kaip organizuota visuomenė. Kitų idėjų nešėjai savo darbų
neužfiksavo, o daugelis jų organizacijų, ypač kairiųjų, sužydėjusių
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, sunyko. Liko viena kita, dažniausiai
tautinė.
Medžiagos ieškotojai pavyko rasti parapijų jubiliejams
leistuose leidiniuose, tačiau daugelis jų prasideda žodžiais: Sunku
pasakyti, kada pirmieji lietuviai čia atvyko.
Pristatydama parapijų istorijas, autorė A.Škiudaitė,
remdamasi jų medžiaga, išryškina parapijų augimą, jų mažėjimą ir
žlugimą sunykimą, detalizuoja priežastis: stichines nelaimes
gaisrus, potvynius bei negailestingą laiką, naikinusius bažnyčias.
Tačiau kaip svarbiausią parapijų nykimo priežastį autorė nurodo
jų tuštėjimą senųjų lietuvių mirtis, mišrias jaunųjų šeimas ir
kėlimąsi į naujas, patogesnes, prabangesnes vietas.
A. Škiudaitė apgailestauja, kad svetimtaučiai
klebonai, pradėję valdyti parapijas į sąvartynus išmetė jubiliejinius
parapijų leidinius, kuriuose buvo pateikta parapijos istorija. Amerikoje
parapijų jubiliejams leisti leidiniai gali būti puikiu pavyzdžiu
ir pas mus didesniam domėjimuisi parapijų gyvenimu, bažnyčių istorijomis.
Autorė džiaugiasi, kad jai dar pavyko rasti pirmųjų
išeivių lietuvių gyvenimo pėdsakų, nes, kaip ji teigia, išeivijai
kenkia ne tik laikas, bet ir JAV tradicijos, skirtingos nuo europietiškųjų.
Praktiškieji amerikiečiai nesaugo savo istorinių paminklų ir nesirūpina
jų įamžinimu, todėl jau daug buvusių lietuvių bažnyčių, parapinių
mokyklų, lietuviškų klubų ir kitokių statinių ... jau nebėra...
Amerikiečiai nekenčia dulkių, griuvenų ir puvėsių. Ten greičiau
statoma, negu remontuojama.
Nagrinėdama įrašus antkapiniuose paminkluose autorė
praplečia tyrinėtojų pateiktas išvadas apie lietuvių emigrantų kilmės
vietą.
Knygoje sumaniai atskleidžiamas lietuvių kultūros
įnašas kitoms tautoms, lietuvius supusioms bendruomenėms: religiniai
ir tautiniai papročiai, šventės, įsteigtos mokyklos, nors jose jau
mokosi kitataučiai, sukaupti archyvai, institutuose ar universitetuose
įsteigti lituanistikos kursai sužinome apie lietuvių sumanumą, organizacinius
ir finansinius gebėjimus.
Dera pastebėti, kad darbe pateikiamos žinios apie
lietuvius nėra nuogos jos tarsi įvilktos į Amerikos istoriją,
jos geografiją, minimi ne tik svarbiausi istoriniai faktai, bet
ir asmenybės. Sužinome, kokios pramonės šakos vystėsi įvairiose
valstijose, kuriose apsigyveno atvykę lietuviai. Apie jų sunkų darbą
ir uždarbio dydį, apie vienų gebėjimą kaupti centą prie cento ir
prasigyventi, apie kitų nuskurdimą .
Rugpjūtį Čikagoje iškilmingomis šv. Mišiomis pradėti
Šv. Kazimiero seserų kongregacijos jubiliejiniai metai (100-mečio
jubiliejus bus švenčiamas 2007 metais). Tad labai džiugu, kad knygoje
apžvelgta ir šios vienuolijos istorija, jų veikla parapijų mokyklose.
Darbe minimos lietuviškose parapinėse pradinėse bei aukštesnėse
mokyklose dirbusios šv. Pranciškaus seserys, Nukryžiuotojo Jėzaus
seserys, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių
seserų kongregacijos vienuolės, kitų kongregacijų seserys.
Iš knygos sužinome apie Amerikoje veikusias radijo
laidas, leistus laikraščius, žurnalus, išeivių atsiliepimą į įvykius
Lietuvoje, tarkim, Kražių skerdynes ar Romo Kalantos susideginimą
1972 metais. Rašoma apie lietuvių gebėjimą įsitraukti į Amerikos
ekonominį, kultūrinį ir net politinį gyvenimą, užimti aukštus ir
atsakingus postus.
Paliečiama ir holokausto tema, jam skirtas muziejus
ir autorės įsitikinimas: Bet, be jokios abejonės, komunizmo aukų
muziejuje, jeigu jis toks kada nors bus, bus šiurpesnių vaizdų.
Nelieka nuošaly Lietuvos stojimo į NATO peripetijos, lietuvių pastangos
ir senatorių medžioklė.
Autorės negali nejaudinti ir išeivių sukauptų
turtų svarbių mūsų tautos istorijai archyvų likimas, ir ji taikliai
pastebi, kad viskas, kas padaryta, daugiau atskirų žmonių iniciatyva,
nėra valstybinės politikos.
Nemažai dėmesio skiriama lietuviams veikėjams,
lietuvių išleistiems darbams JAV (Bostono Lietuvių enciklopediją
autorė vadina Amerikos lietuvių inteligentų žygdarbiu), minimos
išeivių Lietuvai siunčiamos aukos: įdukrintoms mokykloms, ligoninėms
ir kt.
Darbo tikslas, kaip rašoma leidėjų žodyje, užfiksuoti
JAV lietuvių paliktus materialinius pėdsakus pastatytus ar įsigytus
pastatus, pastatytus paminklus, kryžius, įrengtas kapines, išleistas
knygas ir kitas materialias vertybes... nubrėžti tautiečių gyvenimo
naujame žemyne kontūrus. Autorė tikisi, kad knygos medžiaga pasinaudos
ateities tyrinėtojai rengdami išsamią mokslinę Amerikos išeivijos
istoriją.
Manau, atidus ir geranoriškas skaitytojas, skaitydamas
knygą ir grožėdamasis gausiomis iliustracijomis, negalės nepajusti
ir autorės didžiulės meilės savo darbui. O galimiems piktanoriškiems
kritikams jų visada atsiranda galima pasakyti: imk ir padaryk
geriau...
© 2006 XXI amžius
|