Demagogija prisidengus
Maskvos valstybiniame universitete paskaitą tema
Rusijos interesai posovietinėje erdvėje 2020 metais skaitė Rusijos
prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis
valdybos viršininkas Modestas Kolerovas. Būtina pažymėti, kad M.Kolerovas
dabar yra pats įtakingiausias Kremliaus valdininkas, kurio oficialūs
ir anoniminiai pareiškimai apie Rusijos politiką artimajame užsienyje
bemat tampa oficialia Kremliaus politika ir nedelsiant pradedama
vykdyti. Taigi bet koks viešas M.Kolerovo pareiškimas vertinamas
kaip Rusijos prezidento ir vyriausybės programinė nuostata, ypač
Rusijos politikoje kaimyninių šalių atžvilgiu. Patikimi šaltiniai
praneša, kad M.Kolerovas ir kuruoja tą politiką prezidento V.Putino
administracijoje. Tai nepalyginti gudresnis ir agresyvesnis veikėjas,
kur kas pavojingesnis nei koks kitas imperininkas, pvz., Žirinovskis,
Alksnis ar Rusijos sostinės meras Lužkovas. Kalbėdamas Maskvos universiteto
studentams M.Kolerovas pareiškė: Mes nežinome, kas mus supa. Ir
paaiškino, jog Rusija šiandien dar painiojasi įvairiuose vertinimuose
ir dargi nepajėgia suformuluoti apibrėžimo, kas gi yra tie tėvynainiai.
O tėvynainiai, pasak M.Kolerovo, tai nebūtinai rusai, gyvenantys
artimajame užsienyje, o visi tie, kurie myli Rusiją ir pasitiki
bei sieja savo likimą su ja. Kitaip tariant, visi tie artimojo
užsienio buvę kolaborantai, jų vaikai ir vaikaičiai, kurie, nepaisant
jų tautybės, nemato savo gyvenimo be Maskvos rimbo ir meduolio.
M.Kolerovas nusišnekėjo iki to, jog tvirtino, kad iš visų buvusių
sovietinių respublikų tiktai Rusijoje visos nacijos ir tautos gali
jaustis laisvai. Mes pati laisviausia šalis, vienintelė federacinė
valstybė posovietinėje erdvėje, kurioje užtikrinamos visų nacionalinių
mažumų teisės ir laisvės. Tuo tarpu nė vienoje buvusios SSRS respublikoje
nėra jokio federalizmo,o jų režimai yra etnokratiniai, todėl tie
režimai nutolę nuo savo liaudies daugiau, nei buvo sovietiniais
laikais, išdėstė M.Kolerovas. Bet svarbiausia, ką jau ne kartą
akcentavo šis V.Putino politikos artimajame užsienyje strategas,
dabar yra kaip paversti Ukrainą federacine valstybe. Kitaip tariant
suskaldyti ją į gabalus. Mažiausiai į tris prorusišką rusakalbę
Rytų Ukrainą, nacionalistinę Vakarų Ukrainą ir Krymą. M.Kolerovas
reikšmingai priminė, jog tai yra vienintelė išeitis siekiant išlaikyti
Ukrainos teritorinį vientisumą, nes dabar Ukrainos subyrėjimas,
pasak M.Kolerovo, akivaizdus.
Šio naujojo Kremliaus ideologo, jau pavadinto
Suslovu antruoju, samprotavimai perdėm demagogiški, jog nežinia,
ar sveiko proto žmogus, ypač gyvenantis paniekinamai vadinamame
artimajame užsienyje, galėtų jais patikėti ar bent jau diskutuoti.
Jie skirti tiktai labiausiai politiškai neišprususiems bei naivių
Vakarų žmonėms. Taip pat kelti ir kurstyti nepasitikėjimą antirusiškais
politikais buvusiose sovietinėse kolonijose. Pirmiausia puolimo
objektu pasirinktas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis,
kuris bando priešintis ne tik Rusijos penktosios kolonos Gruzijoje
veiklai, bet ir kiek galėdamas siekia savo šalies narystės euroatlantinėse
struktūrose. Vakarai teigia M.Kolerovas, kuriantys marionetinius
režimus ir sanitarinius kordonus aplink Rusiją, nesuinteresuoti
tuo, kad tie režimai būtų stabilūs. Priešingai, kuriama nestabilumo
juosta, ką rodo situacija Gruzijoje, kur dar labiau antirusiškai
nusiteikusi opozicija vis aktyviau siekia nuversti M.Saakašvilį
ir ne be ES ir JAV pagalbos. Tai jau net demagogika pavadinti negalima.
Ir M.Kolerovas, ir kiti V.Putino artimiausios aplinkos Kremliaus
pareigūnai pastaruoju metu ėmė skelbti, jog šiuo metu pagrindinis
Rusijos nacionalinis interesas yra Rusijos piliečių ir tėvynainių
gynimas ne tik tokiose pasiskelbusiose respublikose kaip Padniestrė,
Abchazija ar Pietų Osetija, bet ir kaimyninėse šalyse, kurios pripažintos
visame pasaulyje. Tai, žinoma, pirmiausia liečia Baltijos valstybes,
Gruziją, Ukrainą. Todėl, kaip aiškina naujieji imperijos atkūrimo
šaukliai, Rusija tiesiog priversta įsikišti į konfliktus, vykstančius
jos pasienyje. Bet svarbiausia, kad imta trimituoti, jog tas kišimasis
vyksta remiantis tarptautine teise ir pirmiausia primenant neseniai
įvykusį referendumą Juodkalnijoje dėl apsisprendimo tapti nepriklausoma
valstybe bei galimą dar vienos buvusios Jugoslavijos teritorijos
Kosovo nepriklausomybės pripažinimą.
Tuo pačiu vykdomas ne tik propagandinis apdorojimas,
bet ir realūs veiksmai. Štai Padniestrės respublikos valdžia paskelbė,
kad gyventojai aktyviai rengiasi rugsėjo 17 dieną įvyksiančiam referendumui.
Padniestrės gyventojai jame turės atsakyti į du klausimus: Ar jūs
palaikote Padniestrės nepriklausomybės kursą ir jos laisvą prisijungimą
prie Rusijos? ir Ar laikote galimu atsisakyti Padniestrės nepriklausomybės
ir įsijungimo į Moldovos Respubliką?
Kišiniovas nedelsiant pareiškė, kad tokio referendumo
rezultatų nepripažins jokiomis aplinkybėmis. Tokios pat pozicijos
laikosi tarptautinės organizacijos, konkrečiai, Europos Saugumo
ir Bendradarbiavimo Organizacija. Na, o to referendumo rezultatai
iš anksto puikiai žinomi. Padniestrės prezidento Igorio Smirnovo
siekį prisijungti prie Rusijos palaikys dauguma. Štai Padniestrės
parlamento vadovas Jevgenijus Ševčiukas pareiškė, jog tuoj po
referendumo Padniestrė oficialiai kreipsis į Rusiją, prašydama tapti
asocijuota Rusijos Federacijos nare. Pasak J.Ševčiuko, Padniestrė
tokiu atveju išliks nepriklausoma, o tiktai atiduos Maskvai dalį
savo suvereniteto.
Taigi V.Putino ir M.Kolerovo planai vykdomi. Ir
gana sparčiai. Tai nieko gera nežada ir Lietuvai, kurios naujasis
užsienio reikalų ministras vos ne pagrindine valstybės užsienio
politikos kryptimi skelbia draugystę su Maskva ir netgi su Minsku.
Negi ambasadoriaudamas Baltarusijoje ministras jau visiškai pritapo
prie lukašenkininkų?
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|