Taikdariai be įgaliojimų

Praėjusią savaitę Briuselyje įvyko ES valstybių užsienio reikalų ministrų pasitarimas dėl Jungtinių Tautų taikdarių pajėgų siuntimo į Libaną. Į susitikimą atvyko ir pats JT generalinis sekretorius Kofis Ananas neva paaiškinti, ką gi veiks, kokias užduotis vykdys Libane JT pajėgų (UNIFIL) kontingentas. O tokių klausimų – daugybė. Tuo labiau kad pusę to nematomo kontingento sudarys Azijos šalių karių pajėgos. Net ir tų, kurios iki šiol nepripažįsta Izraelio, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimo. „Esu įsitikinęs, kad ES, priimdama įsipareigojimus dėl taikdarių, pademonstruos solidarumą su Libano liaudimi“, – kalbėjo į Briuselį atvykęs JT generalinis sekretorius. Bet nepaaiškino, kuo čia dėtas Libanas. Juk per daugiau kaip mėnesį trukusius ginkluotus Izraelio ir „Hizbollah“ grupuotės susirėmimus Libano armijos kariai neiššovė nė vieno šūvio. Tad kalbos apie solidarumą su Libano liaudimi – tik tuščias plepėjimas, visiškai neatspindintis reikalo esmės. Juk JT pajėgos Libane jau buvo ir iki Izraelio konflikto su „Hizbollah“. Bet „mėlynieji šalmai“ absoliučiai nieko nedarė, o tik pasyviai stebėjo, kaip „Hizbollah“ ginkluojasi iš Sirijos ir Irano plūstančiais daugiausia sovietinės gamybos ir rusiškais ginklais. Tuo tarpu apie „Hizbollah“ grupuotės nuginklavimą nei Kofis Ananas, nei Libano armijos vadovai net neužsimena. Todėl visai nesuprantama, kam tos Jungtinių Tautų pajėgos reikalingos. Bet ir jų dislokavimas sukelia Damasko nepasitenkinimą. Sirijos užsienio reikalų ministras Validas Muolemas jau įspėjo, kad jo šalis visiškai uždarys sieną su Libanu, jeigu JT taikdariai atsiras prie Sirijos sienos.

Gal 15 tūkstančių JT taikdarių ir bus sukrapštyta. Bet, daugelio nuomone, tai bus tik nereikalingas pinigų švaistymas, nes pagrindiniam dalykui – bent kiek pagerinti įtemptą padėtį Artimuosiuose Rytuose – niekuo nepadės. Gal todėl Vašingtonas ir atsisako siųsti savo karius į Libaną. JAV priešininkai Europoje tai aiškina tuo, jog JAV pernelyg įklimpo Irake ir Afganistane, todėl nebenori dar labiau įklimpti. Savo ruožtu Izraelio vyriausybė po nepavykusio mėginimo bent jau smogti skaudų smūgį „Hizbollah“ susiduria su vis didesniu savo visuomenės nepasitenkinimu. Vis daugėja reikalavimų, kad atsistatydintų premjeras Olmertas. Žydų nepasitenkinimą suprasti nesunku. Izraelio visuomenė neįpratusi prie savo valstybės nesėkmių, ypač kovojant su ją supančiomis priešiškomis jėgomis. Netenka abejoti, jog, siekdama reabilituotis visuomenės akyse, Izraelio vyriausybė nedvejodama reaguos į bet kokius musulmonų ekstremistų išpuolius ne tik Gazos sektoriuje, bet ir iš Libano teritorijos. Kaip reaguotų JT taikdariai į tuos išpuolius ir Izraelio atsaką, visiškai neaišku. Nes ir iki šiol nežinoma, koks bus tų taikos palaikymo pajėgų statusas, jų teisės ir ką iš viso jos ten darys. Todėl vargu ar pagrįstos ES pirmininkaujančios Suomijos užsienio reikalų ministro viltys, kad JT „žydrieji šalmai“ Libane bus dislokuoti jau artimiausiomis dienomis. Kitas dalykas, kas vadovaus toms JT pajėgoms. Prancūzija vis dar neatsisako tokių ambicijų. Tačiau Italijos ministras pirmininkas Romanas Prodis, pažadėjęs pasiųsti į Libaną iki trijų tūkstančių italų karių, pareiškė, jog JAV prezidentas Džordžas Bušas pritarė, kad toms pajėgoms vadovautų italai.

Iš viso Jungtinių Tautų vaidmuo Artimųjų Rytų ir panašiuose konfliktuose darosi vis abejotinesnis. Atrodo, kad teisūs tie, kurie JT ėmė lyginti su prieškario Tautų Sąjunga ir jos veikla Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Be to, JT generalinis sekretorius K.Ananas pernelyg sureikšmina savo vaidmenį vadovaujant Jungtinių Tautų Organizacijai.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“