Legionieriai
Petras KATINAS
Kalbėsime ne apie garsųjį prancūzų užsienio legioną
ir legionierius, o apie vietinius Rusijos penktosios kolonos atvirus
ir užsimaskavusius agentus. Ir tai pastebi kiekvienas, kuris dar
įstengia matyti ir mąstyti, kurių dar visiškai nenupilietino ir
nenužmogino galinga ir gausiai finansuojama propagandinė mašina.
Štai Kovo 11-osios Akto signataras prof. Bronislovas Genzelis (kažkodėl
vis dar neišmestas iš Socialdemokratų partijos) neseniai savaitraštyje
Atgimimas bandė analizuoti, kas gi Lietuvoje yra tie įtakos agentai,
siekiantys paversti Lietuvą jeigu ne kolonija, tai satelitine valstybe.
Valstybė, valdoma įtakos agentų, tampa palydove. Įtakos politikos
agentai sunkiai juridiškai apčiuopiami. Jie nerašo jokio pasižadėjimo
bendradarbiauti, tiesiogiai negauna jokio atlygio, tačiau per kitus
įtakos agentus sudaromos sąlygos jiems kilti karjeros laiptais,
su jais susijusioms firmoms gauti palankius užsakymus ir panašiai.
Profesorius pažymėjo dar vieną labai svarbų dalyką, jog neretai
apie įtakos agentus tie, kuriems reikia, turi kompromituojančios
medžiagos. Jie gal tiesiogiai ir nešantažuojami, tačiau pats įtakos
agentas puikiai žino apie tokios medžiagos buvimą ir galimybę ją
paviešinti. Matyt, tai ir yra svarbiausia priežastis, dėl kurios
nomenklatūrinė Seimo dauguma devyniais užraktais ir uždarė Lietuvos
archyvus. Keista, kad Prezidentas faktiškai neprieštaravo tokiam
komunistinės ir naujosios nomenklatūros žingsniui. Todėl nereikia
pernelyg piktintis, kai ima sklisti kalbos, jog ir šalies vadovas
esą turėjęs sąsajų su kuo nereikia. Be to, argi atsitiktinai Maskvoje
tūnantis V.Uspaskichas siunčia signalus, kad netrukus paskelbsiąs
knygą, kurioje pateiks daugybę kompromituojančios medžiagos apie
aukščiausius Lietuvos pareigūnus. Ir visiškai nereikėtų tuo stebėtis
daugumą Lietuvos politinių partijų įkūrę asmenys nė per nago
juodymą nedalyvavo jokioje priešokupacinėje kovoje, ir savo partijas
(tiksliau, grupuotes) jie panaudoja aukštiems valstybiniams postams
užimti.Todėl ta medžiaga per nešvarius pinigus ateinantiems į valdžią
turėtų būtų labai nemaloni. Tuo labiau kad savivaldybių rinkimai
čia pat. Vargu ar atsitiktinai socialliberalų lyderis, buvęs Seimo
Pirmininkas pradėjo keistus žaidimėlius su darbiečiais apie kažkokio
centro bloko kūrimą. Kas ne kas, o buvęs generalinis prokuroras,
pats atvedęs rusų suvirintoją valdžion, puikiai žino, su kuo turi
reikalą. O V.Uspaskicho knygą parašyti bus kam. Dargi nepriekaištinga
lietuvių kalba. Ir jeigu reikės labai sparčiais tempais. Prisiminkime,
kai viena tokia superaktyvi moteriškaitė per keliolika dienų parašė
ir išspausdino knygą prieš amerikiečių kompaniją Williams. (Kiek
pinigų už tą nešvarų darbą žurnalistė gavo, niekada nebuvo pranešama
valstybinė paslaptis.) Kitas dalykas, tokio kompromato gali
susilaukti bet kuris iš buvusios ir esamos koalicijos. Netgi pats
A.Brazauskas. Tiktai viena partnerė K.Prunskienė gali būti rami.
Pirmiausia todėl, kad liaupsių iš Maskvos šiai valstietei netrūksta.
Kaip ir naujajam jos protežė užsienio reikalų ministrui P.Vaitiekūnui,
kurį ji pati įvertino kaip kvalifikuočiausią, aukščiausio lygio
diplomatą profesionalą, strategiškai mąstantį ir t.t. Tas strateginis
mąstymas pirmiausia pasireiškia tuo, kad ministras iškart, vos gavęs
portfelį, ėmė nuolankiai linkčioti Maskvos ir Minsko pusėn. Netgi
primygtinai ragino ES šalių kolegas palankiai atsižvelgti į visus
Rusijos pageidavimus. Taigi ministras bemat sureagavo į Rusijos
Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko Konstantino
Kosačiovo viešai išreikštą nepasitenkinimą, jog Baltijos šalys trukdo
Rusijai jos derybose su ES dėl vizų režimo supaprastinimo Rusijos
piliečiams. Argi galite pateikti nors vieną atvejį, kai Baltijos
šalys žengė vos milimetrinį žingsnį, kad būtų pasirašytas toks dokumentas
tarp Rusijos ir ES? piktinosi K.Kosačiovas. Kitas Rusijos pareigūnas,
užsienio reikalų viceministras Vladimiras Titovas didžiuliame interviu
Interfakso agentūros specialiajam korespondentui visą dėmesį skyrė
tranzitui į Kaliningradą. Lietuvoje pasigirdus kalboms, jog dėl
naftos tiekimo nutraukimo naftotiekiu Družba į Mažeikių naftą
galimas geležinkelio Kaliningrado kryptimi remontas, V.Titovas pareiškė:
Pasigirdusios kai kurių oficialių Lietuvos politikų užuominos apie
galimą geležinkelio politinį remontą ne tiktai nepagrįstos, bet
ir provokacinės. Tokių idėjų autoriai privalo suvokti, kad panašūs
grasinimai gali sukelti pačias rimčiausias pasekmes Lietuvos ir
Rusijos santykiuose. Rusijos URM viceministras taip pat akcentavo,
jog ministerijos ir paties prezidento V.Putino iniciatyva pradėtas
aktyvus darbas dėl tranzitinės priklausomybės panaikinimo.
Tai, kad dabartinė Kremliaus valdžia Kaliningrado
anklavą laiko labai svarbiu, pirmiausia rodo triukšmas, kilęs po
to, kai aukšti Lietuvos pareigūnai užsiminė apie galimą geležinkelio
linijos, einančios į Kaliningradą, remontą. Taip pat pradėta kalbėti,
jog tokiu atveju gali būti apribotas tranzitas per Lietuvos teritoriją,
taip pat ir karinis tranzitas. Štai dėl užuominų apie karinio tranzito
galimą apribojimą ir kilo didžiausias Maskvos nepasitenkinimas.
Pirmiausia paties Rusijos prezidento V.Putino atvykimas į Kaliningrado
sritį, minint Kenigsbergo-Karaliaučiaus, pavadinto Kaliningradu,
ir šios srities įkūrimo 60-ąsias metines, rodo, kad Kaliningrado
klausimas Rusijai labai svarbus. Nors iškilmėms buvo rengiamasi
jau iš anksto, tačiau nebuvo skelbiama, kad jose dalyvaus V.Putinas.
Tuo labiau kad Rusijos prezidentas simboliškai atidavė Baltijsko
geležinkelio keltų perkėlą ir kompleksą Ust-Luge (Sankt Peterburgas)
Baltijskas. Nors tai buvo tik bandomasis jo reisas, tačiau keltu
atplukdyti ne liaudies ūkio kroviniai, o keli tūkstančiai kariškių
ir karinė technika bei ginklai. Buvo akcentuojama, kad tai tie kariniai
kroviniai, kurių geležinkeliu nepraleidžia Lietuva. V.Putinas taip
pat aplankė naujai pastatytą Kristaus Išganytojo katedrą Kaliningrade,
kuri iškilo šalia Lenino paminklo... Keltų linija turėtų visu pajėgumu
pradėti veikti dar mažiausiai po poros metų. Ypač pabrėžiama, kad
geležinkelio tranzitas per Lietuvos teritoriją nebeturės esminės
reikšmės.
Beje, Kaliningrade buvo užsiminta ir apie Lietuvą,
ne tik dėl tranzito reikalų. Rusijos Stačiatikių cerkvės patriarchas
Aleksijus II netgi priminė, kad Kaliningrado tikintieji ilgus metus
važinėdavo melstis į Lietuvoje veikusias ir tebeveikiančias stačiatikių
cerkves.
Įdomu, jog V.Putinas Kaliningrado gubernatorių
Georgijų Bosą priėmė kelte, pavadintame SSRS partinės nomenklatūros
numylėtinio estų dailininko Georgo Otso vardu. Tai irgi savotiškas
simbolis ir priminimas.
Po Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio ir didelės
lenkų valstybinės delegacijos apsilankymo Vilniuje, minint Lietuvos
ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 13-ąsias metines, iš
Maskvos pasipylė gana piktoki ir dviprasmiški komentarai. Pirmiausia
pabrėžiama, kad Lietuva ir Lenkija yra strateginės regiono partnerės,
sudarydamos politinį aljansą. Viena, jas jungia nepalankus požiūris
į kaimyninę Rusiją. Jų niekaip negalima pavadinti draugiškomis Rusijai
valstybėmis. Šis junginys tapo dar ryškesnis, kai Lenkijos prezidentu
tapo dešinysis L.Kačynskis. Antra, abi šalys įeina į proamerikietišką
bloką Europos Sąjungoje kartu su kai kuriomis kitomis ES naujokėmis,
skelbia didžiuliame straipsnyje Lenkija ir Lietuva: draugai ar
konkurentai? Rusijos informacijos agentūra Regnum. Tačiau daugiausia
dėmesio komentaruose apie Lenkijos prezidento vizitą į Lietuvą skiriama
abiejų šalių pastangoms bent kiek atsiriboti nuo energetinės Rusijos
priklausomybės. Taip pat tam, kad Lenkijos naftos koncernui PKN
Orlen atiteks Mažeikių nafta. Cituojami Lenkijos prezidento žodžiai,
jog Lenkija tvirtai nusprendė neparduoti Mažeikių įmonės jokiai
kitai kompanijai. Kremlius neslepia susierzinimo, jog L.Kačynskis
ir V.Adamkus svarstė klausimą dėl dujų tiekimo iš Azerbaidžano per
dujotiekį, einantį draugiškų Amerikai šalių teritorijomis Azerbaidžano,
Gruzijos, Turkijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Rumunijos. Lenkijos
laikraštis Rzeczpospolita teigia, kad JAV už tai, jog Lenkijos
teritorijoje bus įkurta amerikiečių priešraketinės gynybos sistema,
suteiks mažiausiai penkis milijardus dolerių tam magistraliniam
dujotiekiui tiesti.
Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačynskis šiomis
dienomis vykusio vizito į Vašingtoną metu neslėpė, kad jo oficialaus
lankymosi pagrindinis tikslas kiek galima sumažinti priklausomybę
nuo Rusijos energetinių resursų. Beje, tokio dujotiekio tiekimą
į Lenkiją ir kitas ES šalis palaiko galingos JAV kompanijos: Texaco
ir Chevron. O čia dar naujasis Ukrainos premjeras V.Janukovičius
šiomis dienomis Lenkijoje įvykusiame tarptautiniame forume iškėlė
pasiūlymą nutiesti naftotiekį Odesa-Polockas, kurio atšaka būtų
nutiesta ir į Lietuvą. Tai irgi labai nepatinka Maskvai. Net imta
kalbėti, kad V.Janukovičius nepateisino į jį dėtų Kremliaus vilčių.
Šioje situacijoje, kai Lietuvos ir Lenkijos strateginė
partnerystė vis labiau ryškėja, neramina ne tik Rusijos, bet ir
Lietuvos net demokratinėje spaudoje pasirodančios publikacijos,
jog pasitikėti Lenkija negalima: ji esą vykdo neišmanėlišką antieuropietišką
politiką, prezidentas L.Kačynskis ir jo aplinka esą nusiteikusi
prieš ES, jis pats esą yra labai nepopuliarus (pamirštama, kad
lyginti vieną ar kelias kadencijas dirbusius prezidentus su tik
keletą mėnesių dirbančiu prezidentu nelabai korektiška). Taip pat
įrodinėjama, kad Lenkija faktiškai blokuoja ne tik elektros tilto,
bet ir Via Baltica, ir europietiškų vėžių geležinkelio Rail Baltica,
sujungiančio Varšuvą, Kauną, Rygą ir Taliną, statybą. Teigiama,
kad Varšuva visai nenori, kad Lietuvai atsivertų platesnės galimybės
glaudžiau įsilieti į Vakarų Europą. Su tuo iš dalies galima sutikti.
Jeigu Via Baltica statyba per Lenkijos teritoriją dar šiaip taip
juda vėžlio žingsniu, tai Rail Baltica nejuda nė iš vietos. Belieka
tikėtis, kad Varšuva vykdys Vilniuje duotus pažadus. Na, o eskaluojamos
problemėlės, iškylančios Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, kaip
žemės Vilniaus krašte grąžinimas, pavardžių rašymas dokumentuose,
švietimo reikalai nėra esminės. Esant gerai valiai, jas galima išspręsti
be didelio vargo. Ir, žinoma, tuščių ambicijų, kurių netrūksta.
Pagaliau geras ženklas Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime
Vilniuje, jog buvo akcentuojamos abiejų mūsų šalių istorinės sąsajos.
Juk ir Adomas Mickevičius, ir Nobelio premijos laureatas Česlavas
Milošas savo tėvyne laikė Lietuvą.
Šiaip ar taip, strateginė Lenkijos ir Lietuvos
partnerystė labai svarbi. Tuo labiau kad Lenkija yra didelė valstybė
ir net atviri ar slapti Rusijos draugai senojoje Europoje nori
nenori privalo skaitytis su Varšuva.
© 2006 XXI amžius
|