Dar viena demagogija Rusijos tema

Tarsi iš miego pabudome. Seniai visi kalbame, kad negerai daro Vakarai, pataikaudami Rusijai. Gerai yra gerbti ir mylėti, bet reikia ir padėti jai nugalėti jos trūkumus, kurie ir jai pačiai, ir pasauliui yra grėsmė. Reikia būti reikliems. Tegul Rusija paiso joje gyvenančių žmonių teisių. Tegul nenaikina čečėnų tautos, nors jau yra beveik sunaikinusi. Tegul neužsiima energetiniu šantažu. Tegul viso to nedaro – bus geriau jai ir pasauliui. Tegul neklastoja istorijos, bet ją pripažinusi atsiprašo buvusių skriaudžiamų valstybių ir pagal galimybes tegul imasi atlyginti joms padarytą žalą. Visa tai mes žinome ir visiems pasakome, kai tik pasitaiko proga. Vakarai taip pat žino, bet, skirtingai nuo mūsų, ieško progų nutylėti. Mes už tai juos peikiame, ir jie kartais pasitaiso. Jie net ne visada supyksta, kad juos peikiame. Gal mūsų paraginti, gal susigėdę kartais pakalba ir apie Rusijos žmonių teises, ir apie energetinį saugumą. Mums atrodo ir taip tikriausiai yra, kad jie per mažai kalba ir dar mažiau daro, todėl mes vėl juos raginame. Tas procesas vyksta visus 16 metų – nuo pat mūsų nepriklausomybės atkūrimo. Kai arčiau valdžios buvo Sąjūdis, vėliau Tėvynės sąjunga, buvo kalbama žymiai garsiau, gal todėl rezultatai buvo geresni.

Dabar apie pabudusiuosius ir kaip jie nori pristatyti šį seniai vykstantį procesą. Dapkaus vedamoje radijo laidoje „Dienos tema“ nustebina nauja išmintimi Šindeikis, šnekėdamas: Mes elgiamės ne taip, kad Vakarams patiktume. Mes įsivaizduojame, kad jiems patiksim, kritikuodami ir būdami reiklūs Rusijai. Vakarai visai nenusiteikę ko nors reikalauti iš Rusijos, nes ji yra galinga – ji jau skolas Vakarams yra atidavusi. O mes, atsilikėliai, vis dar kalbame apie jos blogumus – Vakarams nepatiksime. Tą patį Šindeikis parašė ir „Veido“ žurnale (Nr.35), apžvalgėlėje „Ko vertas karas su Kremliumi?“: Sėkmingai pavertusi savo energetinius išteklius tarptautine politika ir konkuruoti dėl jų privertusi ištisus pasaulio regionus Rusija sugebėjo užmerkti didžiųjų pasaulio demokratijų akis prieš tai, kas vyksta jos viduje. Toliau ragina: jeigu didieji užsimerkė, ir Lietuvai reikia tą patį padaryti, nes kitaip bus nepatenkinti didieji.

Toje pat apžvalgėlėje jis primena, kad šie jo svarstymai yra tęsinys šių metų vasarį Č.Laurinavičiaus diskutuoti siūlytu straipsniu pradėtos santykių su Rusija „pragmatizavimo“ serijos, kuri, jo nuomone, nevyksta pakankamu tempu.

Taip ir apverstas aukštyn kojomis gyvenimas. Mes seniai matome, kad Vakarai neleistinai Rusijai nuolaidžiauja. Tai mums nepatinka, ir jiems apie tai pasakome. Nemanome, kad jie mus girs už tai, kad Rusiją peikiame. Ne pagyrimų ar papeikimų mums reikia – mums, Rusijai ir Vakarams reikia, jog agresyvus kaimynas pasitaisytų ir pasauliui nebūtų pavojingas. Tiesa, kad mes esame ta artimiausioji pasaulio dalis, kuriai čia pat pavojus, bet kalbame ne vien dėl tos savo nelaimingos padėties. Yra politikoje ir moralė, kurios nepaisymas yra pasauliui grėsmė. Mažiems ir dideliems, visiems, kas tik gali, reikia apie tai kalbėti, nes agresoriaus glostymas dar nė vieno piktadario apetitų nesumažino ir jo nenuramino.

Kad neatrodytų per daug idealu ir visai be ryšio su praktika, pateikiu kelias paaiškinančias pastabas. Gali būti, kad ne Rusija sugebėjo užmerkti didžiųjų pasaulio demokratinių šalių akis, bet tos demokratijos norėjo, kad Rusija joms akis užmerktų. Tokiam reiškiniui paaiškinti prisiminkime globalizmą, o jeigu apie jį dar nežinojome – skaitykime Viliaus Bražėno straipsnius ir knygas. Paskaitę suprasime, kodėl jos nori, kad jų akys būtų užmerktos, kas iš to turi išeiti ir ar mums taip pat tos išeities verta norėti – tai anaiptol nėra kokie nors laikini ekonominiai interesai. Rusijos siekis yra tautų ir valstybių naikinimas ir pasaulinės valstybės kūrimas kurios nors iš diktatūrų pavyzdžiu. Todėl ir saugomos kaip šiltnamiuose diktatūros, – Kinija, Rusija, – o demokratijoms siūloma užsimerkti, dažnai pavaizduojant, kad tai yra jų ekonominis interesas.

Nors ir globalistai daro didelę įtaką pasauliui, bet jis yra nevienalytis – didžiosios demokratijos šalys globalistų įsakymus vykdo ir į pražūtį lekia ne visada su džiaugsmu. Pačios nedrįsdamos sakyti tiesos, dažnai džiaugiasi, kad yra drąsios mažosios šalys, kurios tą tiesą pasako. Prisimename Lietuvą pripažinusią Islandiją, kuri buvo drąsi, kai didžiosios šalys dar bijojo atsimerkti, bet gali būti, jog jos tyliai džiaugėsi mažosios poelgiu. Bus džiaugiamasi ir mažos Lietuvos principingumu net garsiai jos negiriant, o jeigu ji tik lapsės paskui užsimerkusias demokratijas, savo pareigos įspėti neatlikusi, tyliai arba garsiai ji bus pasmerkta. Jos padėtis kita negu Islandijos. Islandija buvo drąsi, nes toli nuo Rusijos, ryšiai su ja negausūs, ir nebuvo pavojaus, kad ją sunaikins už Lietuvos pripažinimą. Kitaip yra Lietuvai – ji yra labai arti ir ryšiai glaudūs, kalbėdama ar nekalbėdama ji greitai gali būti sunaikinta, o šansas jai išgyventi yra tik Rusijos keitimasis į gera. To keitimosi Lietuva turi siekti, protingai ir diplomatiškai kalbėdama ir ragindama Vakarus atsimerkti – tokia yra visų pripažįstama jos pareiga. Ne Vakarai piktinasi jos kalbėjimu, net ne Rusija, bet daugiausia Rusijos agentai pačioje Lietuvoje.

Protingai ir diplomatiškai – tai reikalinga sąlyga. Taip kalbėjo, kai turėjo kiek nors valdžios, Sąjūdis ir Tėvynės sąjunga. Kai dabartiniai ima kalbėti, būna panašu, kad daroma Rusijos užsakyta provokacija. Panašiai kaip toje pačioje apžvalgėlėje „Veide“ cituojamas A.Januškos Rusijai skelbiamas ekonominis karas pagrasinant, kad bus remontuojamas geležinkelis į Kaliningradą. Į tai Rusija atsako grėsmingais pareiškimais, ir kuriamas įspūdis, kad yra kalta Lietuva – vilką (arba mešką) paerzinęs ėriukas.

Politika Rusijos atžvilgiu yra nuosekli ir jos tikrai laikėsi Sąjūdis ir Tėvynės sąjunga; dabartiniai bent išoriškai visai jos neapleidžia, o tai yra siekiant Rusijos pagerėjimo Lietuvos atžvilgiu. Tokia yra gyvybinė būtinybė Lietuvai. Tai, kad ne visiems Vakaruose patinka priekaištai dėl jų pataikavimo Rusijai, nėra jokia dabartinių liberalių politologų išrasta naujiena. Šitai visada buvo žinoma, kaip ir tai, kad minėti priekaištai patinka tiems, kurie nenori pasaulio pražūties.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2006 „XXI amžius“