Lietuvos rekordai ir spėtinos jų priežastys

Pirmiausia pastebėkime, kad viešosios propagandos priemonės noriai skelbia Lietuvai priskiriamus blogus rekordus ir jais mėgaujasi. Tai yra tikslinga jų veikla, o jų skelbiamus rekordus galima būtų pavadinti juodaisiais. Tikriausiai yra ir kitokių rekordų, tik jie nebūtų juodi - apie tokius labiau linkstama tylėti, todėl jų nežinome. Čia kalbėsime apie tuos, kuriuos žinome, t.y. apie „juoduosius“ rekordus.

Daugiausia savižudybių Lietuvoje – tą jau girdime seniai ir įpratome dėl to sielotis. Dabar, po ES tyrimų, išgirstame ir daugiau ko bloga Lietuvoje. Daugiausia alkoholizmo. Daugiausia autoavarijų ir mirčių dėl avarijų. Daugiausia susižalojimų darbe ir iš jų liūto dalis – dėl alkoholizmo. Daugiausia emigravusių iš Lietuvos.

Laimei, gimstamumas dar ne mažiausias Lietuvoje, nes ją pralenkia kai kurios ES senbuvės. šioje srityje „juodo“ rekordo nepasiekėme, todėl apie tą rodiklį propaganda kukliai tyli.

Tad kokios priežastys, kad Lietuva pagal daugelį rodiklių yra viena paskutiniųjų Europos Sąjungoje?

Mums trūksta gyvenimo prasmės pajautimo. Prof. Vytautas Landsbergis tą gražiau ir sudėtingai yra pasakęs: Neatsparumas gyvenimo niekybei ir užmušta arba neišugdyta paskata bei gebėjimas džiaugtis gimstant gaunamomis begalinėmis dovanomis (citata iš „Baltosios anketos“, Bernardinai.lt). Suprasta ar nesuprasta, bet ji paskatina tikras ir dalines savižudybes. Kas yra tikra savižudybė, tą suprantame, tuo tarpu dalinių yra daug - bent viena iš jų yra alkoholizmas ir kitokia narkomanija: kaskart pasitraukiama iš gyvenimo, kai apsisvaiginama, kol pagaliau tampama visai netinkamiems gyvenimui.

Be meilės gyvenimas neprasmingas. Dievas ir Tėvynė – tai meilės šaltiniai, daug amžių saugoję ir maitinę ne tik lietuvių tautą – visas tautas, kurios tik jiems atsiverdavo. Nuo jų pasitraukus, prasideda visų rūšių susinaikinimas. Jis vienoks Vakaruose, kitoks - pas mus. Lietuviškasis yra labiau peikiamas, nes ne taip rafinuotas kaip vakariečių. Ten pasistengiama, kad vaikai visai negimtų ir nebūtų kam nei tikrai, nei iš dalies žudytis. Kurie jau gyvena dar buvusių „mažiau pažangių“ tėvų pagimdyti, tie stengiasi leisti gyvenimą savo malonumui ir jo pabaigoje „eutanazuotis“ – (nežinantiems šio termino prasmės, paaiškinu – tai reiškia be skausmo numirti).

Lietuvoje toks lygis dar nepasiektas, ir esame perspėjami dėl savo nerafinuotų pasitraukimų iš gyvenimo. Blogų mūsų rodiklių nereikėtų gerinti nelaimingųjų Vakarų pavyzdžiu, kur negimdoma vaikų, kad nebūtų nei kam gyventi, nei kam nuo gyvenimo bėgti. Verčiau juos gerinti kitaip – gyvenimu: gimdyti vaikus ir jau gimusius auklėti taip, kad gyventų. Ne malonumams gyventų, bet Dievui ir Tėvynei. Dievas yra gyvenimo šaltinis ir prasmė. Tėvynė yra Dievo duodama žmonėms kaip regimas meilės objektas, kurią mylintys gali ją gerinti ir globoti ir turi lengvai apčiuopiamą gyvenimo tikslą. Viskas duota, tik reikia naudotis taip, kad būtų pasiekiami ne juodi, bet džiuginantys rekordai.

Tikriausiai ir dabar tokių gerų rekordų netrūksta, bet, kaip minėjau, jie yra slepiami. Taigi yra juodas tikslas, kad blogų rekordų vis daugėtų. Kad didėtų nusivylimas ir kitoks nevisavertiškumas. Kad būtų bėgama iš ateities neturinčios Lietuvos ir į ją nesugrįžtama.

Ne šiandien ėmė veikti propaganda ir ne per metus savo juodą darbą padarė, kad jaunimas nemylėtų Dievo ir Tėvynės ir neturėtų ateities: šiandien ji yra net švelnesnė. Aršiausiai buvo niekinama Tėvynė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tada buvo Tėvynės, nepriklausomybės, tautiškumo niekinimo apogėjus. To reikėjo, kad būtų išblėsintas Lietuvą kūrusio Sąjūdžio pažadintas idealizmas. Reikėjo to ir siaurai politiškai, kad būtų išstumti iš valdžios patriotiškiausiai dirbusieji žmonės: pirmiausia Sąjūdis, po to Tėvynės sąjunga. Dėl savo galimybės valdyti visų rūšių komunistai mokė žmones niekinti Tėvynę. Blogio jau išmokusiems dabar pakalba ir apie patriotizmą, kaip jis čia „savaime“ išnyko arba gal net ir neatsirado. Užsitikrinę valdančiųjų padėtį, susitapatinę su valstybe, kartais valdantieji pareiškia norą, kad žmonės juos mylėtų. Todėl kartkartėmis prabyla patriotiškai – jiems tai jau leidžiama, nes tikima, kad poveikio nebus arba bus nežymus ir nekenksmingas. Mat juodas darbas jau padarytas – nebėra patriotiško jaunimo, kuris tik vienas gali veiksmingai mylėti Tėvynę.

Sakoma, kad jaunimas ne visai prarastas ir kad yra išimčių. Prof. V.Landsbergis džiaugiasi šį pavasarį vykusiu rašinių apie Tėvynę konkursu, kuriame dalyvavę moksleiviai rašė su meile ir brandžiai. Džiaugiamės ir besiveržiančiais į Sibiro tremties vietas ir ten kapus norinčiais tvarkyti jaunuoliais, kurių net Rusija neįsileidžia – per daug ją gąsdina jaunų lietuvių patriotizmas, ir ji tai vadina politika. Kelionė į Sibirą jaunimui gal būtų tik patrauklus nuotykis ir romantika, bet vis tiek gerai, kad tas nuotykis yra patriotine tema. Jeigu daugės Dievą ir Tėvynę mylinčių žmonių, jokia propaganda negalės paslėpti ir visai nejuodų rekordų, kurių neabejotinai daugės.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2006 „XXI amžius“