Garsinanti Lietuvą Europoje

Aurelija Goris-Norienė (antra iš kairės) tarp kitų PLB sekretoriato narių

Rugpjūčio pradžioje tris dienas Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seimo I rūmų plenarinių posėdžių salėje, posėdžiavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XII seimas. Apie tai rašoma gana plačiai. Į šį periodiškai kas treji metai vykstantį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) seimą susirinko per 140 delegatų iš 35 pasaulio šalių. Priminsime, kad naująja PLB Valdybos pirmininke išrinkta Amerikoje gyvenanti advokatė Regina Narušienė.

Šiandien siūlome interviu su viena iš PLB seimo delegačių Aurelija GORIS-NORIENE. Ji anksčiau gyveno Kauno rajone, o prieš vienuolika metų įsikūrė Belgijoje, Antverpeno mieste, jau antrą kartą iš eilės pirmininkauja šios šalies lietuvių bendruomenei.

Kaip apskritai vertinate viso Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą?

Jeigu palyginčiau įspūdžius iš mano dalyvavimo XI ir XII seimuose, tai jie būtų labai skirtingi. Lygiai taip pat skirtingai vertinčiau ir PLB pirmininkų suvažiavimus. Labai gerai, kad PLB veikia, nepaprastai naudinga susitikti ir apsikeisti nuomonėms, gauti ir dalytis nauja informacija.

PLB veikla apima, labai daug aspektų ir sričių. Apie kiekvieną sritį turiu labai skirtingą nuomonę. PLB seimuose mes bandom atrasti kokį nors bendrą konsensusą, priimti bendras rezoliucijas, kurios tiktų tiek Europos, tiek Amerikos bei Pietų Amerikos, tiek Rytų šalių lietuvių bendruomenėms. Pačios bendruomenės yra labai skirtingos, todėl kai tenka „pasiūti kelnes skirtingų dydžių žmonėms“, tai išeina labai keistos „kelnės“. Todėl, manyčiau, tos rezoliucijos kartais nėra visoms bendruomenėms tinkamos ir vienodai geros. Nes sąlygos, kuriomis mes dirbame atskiruose pasaulio kraštuose, yra labai skirtingos. Kartais atsitinka taip, kad bendrai priimtos rezoliucijos netgi stabdo atskirų bendruomenių veiklą, o ne vien tik padeda.

Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininke tapau 2001-aisiais, šias atsakingas pareigas perėmusi iš Dariaus Oliškevičiaus. 2003 metais savo bendruomenei atstovavau XI seime,Vilniuje. Man tai buvo pirmasis seimas. Prieš ketverius metus Druskininkuose dalyvavau PLB pirmininkų suvažiavime. Džiugina tai, kad lietuvių bendruomenės susikūrė Čekijoje ir netgi Japonijoje.

Ilgiausiai Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininke dirbo Stasė Baltus – apie trisdešimt metų.

Nėra labai tiksliai žinoma data, kada įkurta Belgijos lietuvių bendruomenė, tačiau manome, jog tai įvyko 1946 arba 1947 metais, o galbūt šių dvejų metų sankryžoje. Taigi kitas metais švęsime savo bendruomenės, kurią įkūrė vienas išeivijos lietuvis kunigas, gyvavimo šešiasdešimtmetį.

Žmonės iš Lietuvos išvyksta masiškai. Kiek tautiečių oficialiai galima priskaičiuoti Belgijoje? Keliomis kalbomis kalbama Jūsų šalyje?

Belgijoje lietuvių gyvena visai nedaug – apie penkis šimtus. Iš jų didžioji dalis yra arba diplomatai, arba Europos Sąjungos funkcionieriai. O lietuvių, kurie nuolat oficialiai gyvena Belgijoje, yra truputį daugiau nei šimtas. Iš tų pačių yra dalis dar po Antrojo pasaulinio karo išlikusių lietuvių. Nelegalų Belgijoje yra labai mažai, nes griežti šalies įstatymai jiems užkerta kelią ieškantis darbo.

Yra trys oficialios valstybinės kalbos: didžioji flamandų, kuria kalba apie šeši milijonai žmonių, keturi milijonai prancūzakalbių, taip pat apie keli šimtai tūkstančių vokiškai kalbančių žmonių. Gyventojai čia išpažįsta katalikų tikėjimą.

Belgijos sostinė Briuselis yra tarptautinė bendruomenė, todėl čia galima išgirsti ir kitų tautų kalbas, pavyzdžiui, anglų, lenkų ar rusų.

Nuo mažens išėjote savotišką gyvenimo mokyklą. Papasakokite apie save plačiau: kur gimėte, augote, mokėtės? Kokie vėjai nupūtė į šią šalį? Ar tikrai esate laiminga svetur?

Gimiau ir augau Garliavoje. 1988 metais baigiau Garliavos 1-ąją vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Kauno medicinos universitetą. 1994-aisiais baigiau pirminę rezidentūrą ir dirbau Kėdainiuose.

1995 metų vasarą išvykau į Belgiją slaugyti sunkiai sergančią dar nė metukų neturinčią mergytę. Grįžau į Lietuvą tų pačių metų rudenį, todėl pavėlavau laikyti egzaminus ir negalėjau pradėti antrinės rezidentūros.

1996 metų vasarį vėl išvykau į Belgiją ir apsistojau toje pačioje šeimoje, nes mano pagalbos reikėjo dar vienam sunkiai sergančiam vaikui. Vėliau ištekėjau ir iš tos šeimos išėjau. Pasinėriau į flamandų kalbos gilinimąsi. Dar po metų tęsiau mokslus Antverpeno universiteto Medicinos fakultete. Pradėjau nuo penkto kurso ir dar mokiausi trejetą metų. Viskas klojosi puikiai ir dabar esu kvalifikuota šeimos arba bendrosios praktikos gydytoja. Labai myliu savo darbą, vertinu šiltus ryšius su žmonėmis, kurie prasideda nuo mažuliuko paciento iki žilo senelio.

Prieš porą metų įkūriau savo kliniką. Kartą per savaitę su vyru lankome pramoginių šokių klubą, kas labai praverčia visuomeniniam gyvenime.

Ko palinkėtumėte Lietuvai ir jos žmonėms?

Labiausiai norėčiau palinkėti vienybės ir optimizmo, nes šiuo metu to labiausiai reikia.

Dėkoju už malonų ir šiltą pokalbį. Linkiu Jums neišsenkančios energijos medikės darbe ir ištvermės darbuojantis Belgijos bendruomenėje.

Kalbėjosi Zita OSTERIENĖ

© 2006 „XXI amžius“