Būsimųjų karų scenarijai

Kas ketverius metus JAV gynybos ministerija skelbia apžvalgą apie JAV ginkluotųjų pajėgų tikslus ateinantiems metams. Paskutinėje šiais metais paskelbtoje apžvalgoje skelbiama, kad pirmiausia Pentagonas rengiasi karui su tarptautiniu terorizmu, kuris gali užsitęsti dešimt metų ir daugiau.

Šiandien labai sunku spręsti, kokių rezultatų pasiekta kovoje su teroru, į kurią įtraukta daug pasaulio valstybių. Viena to neaiškumo priežasčių – tikslių pergalės ir pralaimėjimo kriterijų nebuvimas. Kaip teigia amerikiečių tyrimo centras „Heritage Foundation“, prasidėjusiame globaliniame kare su teroru sunaikinta ir areštuota 75 proc. „Al Qaedos“ lyderių, kurių pavardės buvo žinomos dar iki 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų JAV. 2004 metais informacijos agentūra „Associated Press“ paskelbė pavardes naujosios kartos „Al Qaedos“ vadeivų, kurie vykdė operacijas Europoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Iki 2006-ųjų buvo sunaikinti penki iš dvylikos tų vadeivų. Tarp jų – Irake žuvęs Ar Zarkavis, Šiaurės Afrikos radikaliųjų islamistų lyderis Nabilis Sachrauris, nukautas Alžyro karių, turkų teroristas Habibas Aletašas, organizavęs bombų sprogdinimus Stambule, žuvo Irake. Saudo Arabijos specialiosios pajėgos nukovė du garsius teroristus Abdulazizą Al Mukriną ir Abdulkurimą Medžadį. Taigi „Al Qaeda“ patyrė nemažų nuostolių.

Amerikos kariniai apžvalgininkai Danielis Bendžaminas ir Stivenas Saimonas parašė knygą „Būsimoji ataka: žlugęs karas su teroru ir teisinga strategija“, sukėlusią didelį susidomėjimą. Autoriai įrodinėja, kad JAV pralaimi kovą su teroristais dėl prezidento Dž.Bušo administracijos klaidų. Esą įsiveržimas į Iraką, autorių nuomone, sukėlė musulmonų pasaulio jaunimo įsitraukimą į radikaliausias teroristų organizacijas ir taip smarkiai papildė teroristų legioną. Kitas amerikiečių analitikas Valdis Krebsas paskelbė savo tyrimus, pavadintus „Teroristinio tinklo atskleidimas“. Juose autorius vaizduoja 19-os „Al Qaedos“ teroristų, įvykdžiusių 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktus, gyvenimą. Kaip pasirodė, šios grupuotės nariai mažai bendravo tarpusavyje, o jų „operatyvinę grupę“ rengė gana gausi „administratorių“ grupė, kurioje formalaus lyderio nebuvo, kaip nebuvo ir griežtų ryšių tarp vadovų bei pavaldinių. V.Krebsas pažymi, jog įsiskverbti į tokią struktūrą pašaliniam labai sunku. Vieno teroristų lyderio areštas ar nužudymas nereiškia visos struktūros paralyžiaus. Daugelis amerikiečių analitikų, tokių kaip RAND tyrimų centro analitikas Briusas Hofmanas, siūlo pakeisti sąvoką „globalinis karas prieš terorą“ į „globalinę antipartizaninę operacija“, nes anksčiau buvo manoma, kad kare su teroristais armija nedalyvauja, o palieka tą funkciją specialiosioms tarnyboms ir policijai. Tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis daugelio šalių ginkluotosios pajėgos buvo įtrauktos į kovą su terorizmu, todėl valstybių armijos paprasčiausiai bus priverstos kariauti ir išmokti reguliariajai kariuomenei nebūdingų uždavinių.

Įdomu, kad buvęs JAV Jungtinio štabų komiteto vadovo pavaduotojas atsargos generolas majoras Robertas Skeilsas, užsiimantis karinių doktrinų klausimais, neseniai kariniame žurnale „Armed Fource Journal“ paskelbė straipsnį, kuriame pateikė buvusių karų analizę, savotišką gradaciją. Pirmąjį pasaulinį karą generolas pavadino „chemikų karu“. Mat tame kare didelės reikšmės turėjo naujų sprogstamųjų medžiagų išradimai bei nuodingųjų dujų panaudojimas. Antrasis pasaulinis karas – tai „fizikų karas“. Fizikai sukūrė branduolinį ginklą, lokatorius, radijo ryšių sistemas ir t.t. „Fizikų karas“, užleido vietą „programuotojų karui“, kurie sugebėjo sujungti karinių dalinių ir kovines sistemas į vieną visumą, sukūrė ir ištobulino naujus informacijos gavimo ir jos apdorojimo būdus.

Ketvirtasis pasaulinis karas, generolo R.Skeilso įsitikinimu, jau bus „sociologų karas“. Armijos privalės išmokti veikti ne įvairiose šalyse, o įvairiose visuomenėse. Kariniai laimėjimai bus vertinami ne užimtų teritorijų kontrole, o pergalėmis psichologinėje ir kultūrinėje srityse. Tokie dalykai kaip savitarpio supratimas ir antipatijos tampa būsimojo karo ginklais.

Iš tiesų po paskutiniųjų įvykių Artimuosiuose Rytuose ir Izraelio bei „Hizbollah“ mūšių Libane, aiškiai matyti, kad abi pusės labai daug dėmesio skyrė psichologiniam-propagandiniam poveikiui. Reikia pripažinti, kad šį propagandinį karą laimėjo „Hizbollah“. „Dievo partija“ sugebėjo įteigti pasaulio visuomenei, kad Izraelio aviacija, bombarduodama Libano objektus, sunaikino daug taikių gyventojų. Ypač buvo akcentuojama, kad žuvo nemažai vaikų. Be to, „Hizbollah“ sugebėjo pasirodyti kaip labiausiai besirūpinanti paprastų libaniečių reikalais, demonstratyviai dalijo netekusiems būstų žmonėms pluoštus dolerių. Ir kodėl gi nedalyti, jeigu Teherano režimas „Hizbollah“ dosniai duoda ne tik raketų, bet ir pinigų. Todėl daugelis ekspertų sutinka su generolo R.Skeilso išvadomis, kad vienas svarbiausių būsimų karinių konfliktų ar karų elementų bus psichologinis visuomenės apdorojimas.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“