Nacionalizmo ir imperializmo šaukliai

Petras KATINAS

Vienas bičiulis, gyvenantis Sankt Peterburge, dažnai atsiunčia Rusijos žurnalų ir laikraščių, jeigu juose atvirai reiškiamos Sovietų Sąjungos ar „didžiosios“ Rusijos atkūrimo idėjos. Minėtas bičiulis ir mūsų Atgimimo metais, ir vėliau buvo ir išliko didelis Lietuvos draugas, anksčiau jis dirbo netgi buvusio Sankt Peterburgo mero pirmosios bangos demokrato velionio A.Sobčiako komandoje. Neseniai jis atsiuntė du storus literatūrinius žurnalus „Moskva“ ir „Naš sovremennik“, kurie dabar Rusijoje yra bene didžiausi imperijos atkūrimo propaguotojai ir nuolat aprauda imperijos žlugimą. Matant, kas vyksta Ukrainoje, netenka stebėtis, kad Kremlius pasirengęs jokiu būdu nepaleisti iš savo rankų ir Ukrainos.

Straipsniuose suplakama viskas. Ir senoji Rusijos istorija, ir naujoji. Plūstamas paskutiniais žodžiais B.Jelcinas, netgi Leninas, kurio „žydiška aplinka“ 1922-1924 metais suskirstydama Rusiją, t.y. Sovietų Sąjungą, į atskiras „sąjungines“ ir autonomines „respublikas“, esą sudavė skaudžiausią smūgį didžiajai rusų tautai. Štai ką rašo „Naš sovremennik“: „Mažai kas pastebėjo, kad N.Chruščiovas neteisėtai padovanojo Krymą Ukrainai. Bet nuo to viskas ir prasidėjo. O kai Belovežo girioje pagal tas Lenino-Chruščiovo nubrėžtas sienas ir buvo sudraskyta šalis, suveikė sulėtinto veikimo mina. Ši mina buvo pagaminta Rusijoje ir JAV. Nors Aleno Daleso agentūra, parengusi SSRS subyrėjimo planą, kaip tik ir rėmėsi 1922 metais nustatytomis „respublikų“ sienomis. Daleso planas numatė keturių blokų atsiradimą: 1. Pabaltijo respublikų sąjunga. 2. Baltarusija. 3. Ukraina su Krymu ir visu šiauriniu Juodosios jūros pajūriu. 4. Rumunija su Besarabija (Moldova). Vėliau šie blokai turėjo susijungti į Federaciją ir nustumti Rusiją už Uralo, atimant mūsų išėjimus į jūras“. Straipsnyje teigiama, kad „Pabaltijo“ ir Ukrainos „nacionalistų“ dar paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais vykdytas didžiosios Rusijos kalbos išstūmimas buvo Sovietų Sąjungos sunaikinimo plano dalis.

Apskritai verta pacituoti šio didžiulio straipsnio ištraukas vien todėl, kad suvoktum, jog imperijos atkūrimo propaganda toli pralenkė sustabarėjusius sovietinius propagandininkus. Tenka tiktai stebėtis, kaip įdomiai ir suktai suplakama, jog dėl Sovietų Sąjungos, tiksliau – nedalomos didžiosios Rusijos imperijos, žlugimo vienodai kalti ir komunistai, ir Rusijos demokratai. Aišku, žodis demokratai rašomi kabutėse. Tarp tokių griovėjų pirmiausia įvardijamas buvęs Rusijos prezidentas B.Jelcinas, taip pat M.Gorbačiovas, buvusieji – užsienio reikalų ministras E.Ševardnadzė, Ukrainos KP pirmasis sekretorius L.Kravčiukas, jo kolega iš Azerbaidžano G.Alijevas. O E.Ševardnadzė vadinamas netgi amerikiečių agentu, kuris esą padovanojo JAV žuvingiausius Rusijos teritorinius vandenis Beringo sąsiauryje. Bet labiausiai kliūva „beraščiu kukurūzininku“ pavadintam N.Chruščiovui už tai, kad jis padovanojo Ukrainai Krymą, pavadintą švenčiausia Rusijos žeme. Aišku, užsipuolami ir žydai, nors „Naš sovremennik“ tuos žydus, kurie, pasirodo, jau nuo 1917 metų kartu su Leninu griovė Rusijos imperiją, pirmiausia įteisindami „sąjungines“ respublikas, vadinami Sionu. Pasirodo, tas Sionas jau seniai kėsinasi į Krymą, ir dar Leninas jį buvo numatęs atiduoti… žydams. Įdomu, kad „Naš sovremennik“ skelbia turintis nepaneigiamų duomenų bei dokumentų, jog garsi bolševikė Zemliačka (Roza Rozenfeld) ir kitas bolševikų revoliucionierius Vengrijos žydas Bela Kunas 1920 metais sušaudė Kryme 60 tūkstančių Rusijos karininkų ir inteligentų, nedalyvavusių pilietiniame kare ir patikėjusių, kad bolševikai, „išvadavę“ Krymą, jiems nieko nedarys. Todėl esą jie ramiai laukė sovietų valdžios. Prisimenama ir tai, jog tų bolševikų – žydų nužudytųjų žmonių buvo pusantro karto daugiau nei visa Vrangelio armija, laivais palikusi Krymą.

„Churščiovo įvykdytas Krymo perdavimas Ukrainai tėra eilinis įvykis šioje beveik šimtmetį užsitęsusioje operacijoje, kaip ir Ukrainos įvykdytas Sevastopolio užgrobimas. Galutiniu tos operacijos aktu tikriausiai bus Krymo atidavimas Turkijai, turkų rankomis Krymo rusų gyventojų sunaikinimas ir išvijimas. Na, o vėliau, matyt, Sionas ir uždėjo ant Krymo savo letenas“. Nežinia, ko daugiau yra tokiuose samprotavimuose – psichinio apdujimo ar nežabotų imperinių ambicijų. O tai, kad Zemliačka-R.Rozenfeld ir B.Kunas Lenino įsakymu 1920 metais vykdė masines žudynes Kryme, nieko stebėtina. Bolševikai tai darė visoje buvusioje Rusijos imperijoje nuo pat 1917 metų. Tiktai nesuvokiama, kokiu būdu tos žudynės niekdarių vakariečių ir žydų Rusijos imperijos sunaikinimo „šėtoniško“ plano dalis.

Bet kol kas imperijos atkūrimo šaukliai ir ideologai, kaip, beje, ir pats Kremlius, atkuriant „šventąją ir didžiąją Rusiją“, siekia paklupdyti Ukrainą. Esą tik išsprendus Ukrainos problemą, t.y. prijungus ją prie Rusijos, bus išspręstas imperijos atkūrimo ar žlugimo klausimas. Kaip ragina „Naš sovremennik“, nuo to priklausys didžiosios Rusijos likimas. „Ar sugeba Ukraina užsidėti ir nešti ant savo pečių dabar Rusijos nešamą kryžių, tęsti šimtmečių tradicijas? Ar Ukrainos nacionalistai sugebės suprasti valdžią kaip didelę atsakomybę liaudžiai, o ne kaip visišką savivalę? Deja, ne! Jau pats kaprizingas reikalavimas nepaskelbti rusų kalbos valstybine rodo, kad šie žmonės visiškai nesuvokia laikotarpio keliamų reikalavimų. Juk šiuolaikinė rusų kalba – tai visų mūsų, rytinių slavų, turtas ir kūrybos vaisius. O ukrainiečių kalba (kurią „Naš sovremennik“ paniekinamai vadina „mova“), kurią įteisino Kijevas, – tai XVII amžiaus kalba, neturinti savyje visa to, ką per šimtmečius sukaupė rusų kalba. Ja (ukrainiečių kalba – P.K.) negalima išreikšti mokslinių ir kitų šiuolaikinių terminų. Sulaužę tradicijas, atsisakę rusiškos kalbos ir kultūros, ukrainiečių nacionalistai pastatė save į būsimųjų vergų statusą. Kieno vergų? Lenkų, vokiečių, amerikiečių? O gal net turkų, bet neišvengiamai – vergų. (…) Todėl mes jokiu būdu negalime atiduoti nei Krymo, nei Kurilų japonams. Mes privalome grąžinti į Rusijos glėbį visas žemes, kuriose gyvena rusai. Visi tie keliasdešimt milijonų rusų, kuriuos nuo Rusijos atplėšė proamerikietiška Jelcino vyriausybė, privalo būti sugrąžinti Rusijai ir priklausyti tik jai. Taip pat būtina peržiūrėti visą teritorinio padalijimo sistemą, sukurtą 1922-1924 metais, kaip sistemą, padariusią didelę žalą Rusijos vientisumui. Ir už tai privalome kovoti. Kovoti už išėjimą prie Baltijos ir Juodosios jūrų, už Krymą, dėl kurio padėjo savo galvas penki milijonai rusų karių, dvigubai daugiau nei dabar yra Krymo gyventojų! Paklauskime mintyse turkų karo veteranų, – Rumiancevo, Potiomkino, Juodosios jūros laivyno kūrėjo, - ar jie sutiktų su tuo, kad ir jų krauju gausiai aplaistyta žemė, kažkokio beraščio kukurūzininko, pažeidžiant visas teisines normas ir pagrindus, buvo padovanota kitai valstybei“.

Taigi „šventosios didžiosios Rusios“ atkūrimo projektų netrūksta ir jų įgyvendinimo reiškiniai vis labiau juntami Kremliaus politikoje. Ne teoriškai, o praktiškai. Vienas jų – vadinamoji Eurazijos ekonominė sąjunga, kaip atsvara ES. Į tą sąjungą, be Rusijos ir Baltarusijos, įeina Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekistanas ir Tadžikistanas. Stebėtojų statusą turi Ukraina, Armėnija ir Moldova. O naujojo Ukrainos premjero V.Janukovičiaus pirmasis vizitas į užsienį buvo į Sočį, kur glėbesčiavosi ir bučiavosi pagal seną sovietinių gensekų tradiciją su Rusijos prezidentu V.Putinu ir Baltarusijos „tėtušiu“ A.Lukašenka. Įdomiausia tai, kad Rusijos žurnalistai atakavo V.Janukovičių klausinėdami jo ne apie Eurazijos bloko kūrimo reikalus, o apie tai, kada jis įvykdys savo pažadą ir paskelbs rusų kalbą antrąja valstybine Ukrainos kalba. Sprendžiant iš V.Janukovičiaus atsakymų, to ilgai laukti neteks…

© 2006 „XXI amžius“