Debesys Rytuose nesisklaido
Petras KATINAS
Įdomu panagrinėti paskutiniųjų savaičių ir dienų
Rusijos spaudos publikacijų, kuriose nagrinėjami Lietuvos reikalai
ir jos santykiai su buvusiu didžiuoju broliu, antraštes. Štai
tiktai pora iš jų: Mažeikiai be vamzdžio, Kaliningradas be
tranzito? (Utro. ru, autorius A.Milovravovas), Kas atskyrė Rusiją
nuo Rusijos (Argumenty i fakty, autorė J.Tutina). Pastaroji autorė
savo straipsnyje iškart pateikia tradicinį apgailestavimą: Prieš
15 metų buvusios sesės, sąjunginės respublikos, viena po kitos paskelbė
apie savo išėjimą iš SSRS sudėties. Šalis subyrėjo, o Kaliningrado
sritis tapo atriekta rieke nuo didžiosios Rusijos. J.Tutina rašo,
jog valdžia paskutiniaisiais metais daro daug žygių, kad garantuotų
nenutraukiamą, bevizį ir pigų susisiekimą su Kaliningradu. Bet esą
vežimas beveik nepajudėjo iš vietos. Ir tai, pasirodo, vyksta tiktai
dėl draugiškų kaimyninių valstybių trukdymų. Aišku, primenama,
kad Lietuva neva pagrasino pradėti geležinkelio linijos, einančios
į Kaliningradą, remontą. Pasirodo, tai būtų atsakymas į lietuvių
įsivaizduojamą naftos žaliavos blokadą. Kodėl įsivaizduojamą?
Juk net į Lietuvą atvykęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas D.Hastertas,
aukšti ES pareigūnai ėmė rimtai domėtis tuo Rusijos vykdomu energetiniu
šantažu. Kitas dalykas, Rusijos apžvalgininkai, ypač tie, kurie
papūgiškai kartoja Kremliaus poziciją, teigdami, kad kaliningradiečiams
susisiekimas geležinkeliu su didžiąja žeme yra vienintelis prieinamas
būdas. Bilieto kaina 1,4 tūkst. rublių. Kelionės laikas 23 valandos.
Tačiau piktinamasi, kad keleiviai privalo turėti užsienio pasą ir
pirkti bilietą prieš 30 valandų, kad lietuviai spėtų keleiviui įforminti
laikiną pravažiavimo dokumentą.
Bet kuo čia dėta Lietuva? Juk visai neseniai Kremlius
gyrėsi, kad aviabendrovė Kaliningrado avialinijos jau 2002 metais
nusipirko (už Rusijos biudžeto pinigus) pačius šiuolaikiškiausius
amerikietiškus Boing 737 lainerius. Ir dabar Kaliningrado avialinijos
pagal tokių aukštos klasės keleivinių lėktuvų skaičių užima pirmą
vietą Rusijoje. Tad skraidykite sau į valias! Tuo labiau kad dar
visai neseniai Maskva tikino, kad bilieto kaina tame lėktuve iki
Maskvos tekainuos tik 950 rublių. Bet šiandien toks bilietas kainuoja
daugiau kaip 6000 rublių. Ir todėl kaliningradiečiai savo aviakompanijos
lėktuvais skrenda ne į Maskvą, o į Barseloną, Nicą, Kopenhagą. Ir
ne vien todėl, kad skrendant į Europą bilietai kur kas pigesni.
Tiesa, tarp Kaliningrado ir Sankt Peterburgo kursuoja
keltas Georgas Otsas. Kelionė juo trunka 36 valandas. Bet pakliūti
į keltą ne taip jau lengva. Jeigu nespėjote į reisą, teks laukti
tris paras. Be to, pats pigiausias bilietas keturvietėje kajutėje
2242 rubliai į vieną pusę. Tiesa, V.Putinas labai išpūtė propagandinį
burbulą, jog atidaryta keltų linija Baltijskas-Ust Luga. Tačiau
kol kas keltais keliami ne žmonės, o tiktai kroviniai. Todėl ir
nežinia, kodėl reikia kaltinti Lietuvą, o nugirstas užuominas apie
geležinkelio remontą vertinti vos ne kaip agresijos aktą.
Neverta net minėti tokių Rusijos politikų, kaip
V.Žirinovskis, V.Alksnis, D.Rogozinas ir panašių, isteriškų svaičiojimų.
Tai jau seniai tapo jų duona kasdienine. Tačiau kitų aukštų Maskvos
politikų tonas, nors ir ne toks agresyvus, išreiškia lygiai tokias
pačias dabartinės Kremliaus politikos nuostatas. Štai Rusijos Valstybės
Dūmos Ekonomikos politikos komiteto pirmininkas Valerijus Draganovas
akcentavo, kad Lietuvos politikų samprotavimai nieko nereiškia ir
nelemia. Pasak jo, Lietuva pasirašiusi ne tik dvišalius susitarimus
su Rusija, bet ir tokias kaip Susisiekimo žemėlapis ESRusija.
Todėl esu įsitikinęs, kad Lietuvos politikai naudoja tik neprotingą
retoriką, sakė V.Draganovas.
Aišku, Maskvą labai nervina galima Mažeikių naftos
netektis. Štai ką rašo jau minėtas A.Milovzorovas: Bet dabartinėje
situacijoje Vilniui ir PKN Orlen liūdniausia tai, kad Rusijos
pusė negali, o greičiausiai nenori kalbėti apie remontuojamo naftotiekio
ateities perspektyvą. Aišku, kaip vystysis įvykiai toliau didelis
klausimas. Tuo tarpu Rusijos Transneft vadovas Semionas Vainštokas
pasisakė kur kas aiškiau. Jo žodžiais tariant, Transneft gali
iš viso atsisakyti naftotiekio Družba naudojimo, nes jis jau veikia
nuo 1964 metų ir yra visiškai susidėvėjęs. Tiesa, iškilus šiam klausimui
Europos žiniasklaidoje, Transneft vadovai jau sušvelnino toną
ir pareiškė, kad kai tiktai bus gauti sugedusio naftotiekio ekspertizės
rezultatai, tada ir bus nuspręsta, ką daryti toliau. Blogiausiu
atveju, anot S.Vainštoko, būtų galima statyti naują 140 kilometrų
naftotiekio Družba atkarpą.
Yra dar vienas dalykas, vienaip ar kitaip susijęs
ne tik su tuo nelemtu naftotiekiu, bet ir apskritai su energetiniais
reikalais. Jau kitais metais turėtų būti pasirašyta nauja ES ir
Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutartis. Briuselyje vis
dažniau kalbama, kad naujojoje sutartyje energetikai, t.y. naftos
ir dujų tiekimui į ES šalis, žinoma, ir į Lietuvą, turėtų būti skirtas
kur kas didesnis dėmesys. Todėl tai girdėdama Maskva jau net pačių
aukščiausių valdžios pareigūnų lūpomis ėmė skelbti, kad Rusijai
Europos energetinė rinka jau nebeįdomi. Kitaip tariant, per maža.
Pasirodo, kur kas svarbiau Rusijos energetinius resursus nukreipti
ne tik į Aziją, bet ir į Ameriką. Esą ten vyksta sparti ekonominė
plėtra, o Europos ekonomika vos juda. Taigi užsimota šantažuoti
ne tiktai Lietuvą ar kitas buvusias seses, bet ir visą Europą.
Juk ne be reikalo V.Putino draugužiui buvusiam Vokietijos kancleriui
Gerhardui Šrioderiui Gazprom moka milijoninį atlyginimą.
Taigi naujoji Rusijos ekspansija vargu ar gali
kam nors kelti abejonių. Tai pripažino netgi mūsų socialdemokratas
europarlamentaras Justas Paleckis, neseniai dalyvavęs Maskvoje vykusioje
F.Ebreto fondo tarptautinėje konferencijoje. Jis pažymėjo, jog iš
daugelio šioje konferencijoje kalbėjusių Rusijos politikų ir politologų
lūpų skambėjo nedviprasmiški samprotavimai, jog energetika tai
valdžia. Tiesa, Maskvos politikos formuotojai aiškina, kad ne jie
pirmieji tai suprato. Tą dalyką pirmiausia įsisąmonino amerikiečiai
dar šaltojo karo laikais, tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai
paskelbė naftinguosius Artimuosius Rytus savo išteklių zona. Todėl
esą Rusija, nors ir pavėluotai, seka JAV pėdomis. Taigi pakankamai
aišku, kad energetinis Maskvos spaudimas tiktai didės. Rusija siekia
absoliučios Lietuvos energetikos kontrolės, nors ir dabar ji kontroliuoja
per 70 proc. Lietuvos energetikos. Teikia vilčių, kad tokias Rusijos
tendencijas pastebėjo įtakingas socdemas A.Brazauskas, pragmatiku
besivadinantis J.Paleckis. Ko ne ko, o jo neapkaltinsi rusofobija,
kaip europarlamentaro prof. V.Landsbergio. Užtat Kremliaus giesmeles
ėmė giedoti valstietis ūkio ministras V.Navickas. Kaip pažymėjo
vienas žinomas politikos apžvalgininkas, toks jau tų Kremliaus sekamų
ir jo mylėtojų kartojamų pasakų bruožas: tos pasakos sekamos nuolat,
bet ir pernelyg nesistengiant, kad kas nors jomis patikėtų.
Esant šitokiai padėčiai, ypač rengiantis pasirašyti
naują ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį, Lietuvos
užsienio reikalų ministerijai ir diplomatiniam korpusui būtina dėti
visas pastangas, kad toje sutartyje būtų užfiksuoti ir mūsų šalies
nacionaliniai interesai bei apsauga nuo Rusijos energetinio šantažo.
Deja, matant, kokie asmenys pluša mūsų ambasadose ir kaip vyksta
jų rotacija, tikėtis aktyvios veiklos Lietuvos valstybės labui,
švelniai tariant, vilčių ne per daugiausia. Pagaliau niekas nepaneigė,
kad mūsų Užsienio reikalų ministerijoje savo, tiksliau, Rusijos
koncerno, vadinasi, ir Kremliaus, reikalus tvarko Gazprom vietininkas
Lietuvoje Dujotekanos vadovas. Ir ne jis vienas. Pakanka tik paminėti
Rusijoje tūnantį buvusį ūkio ministrą ar jo įpėdinį, paliktą šioje
ministerijoje. Ir tokių įpėdinių yra daugiau negu reikia.
Nežinia, kodėl Lietuvos vidaus reikalų ministras
R.Šukys piktinasi, kad naujųjų ES šalių nelabai trokštama bemat
priimti į Šengeno zoną. Po Suomijos mieste Tamperėje įvykusio neformalaus
ES šalių vidaus ir teisingumo ministrų susitikimo beveik neliko
abejonių, kad Šengeno plėtra bus atidėta. Europos Komisijos viceprezidentas
Frenkas Frėtinis tai aiškina techninėmis problemomis. Aišku, Lietuvos
piliečiams įsiliejimas į 25 šalių laisvų kelionių erdvę yra labai
svarbus. Tačiau senoji Europa bijo ne tiek naujokių piliečių, kiek
per tų naujokių sienas galimai užplūsiančių nepageidaujamų žmonių
iš Rusijos ir NVS. Kitas dalykas, ES Šengeno programai finansuoti
2004 metais kartu su Lietuvos lėšomis skyrė 202 mln. litų. Tačiau
iš tų lėšų, pasak europarlamentarės dr. Laimos Andrikienės, iki
šių metų vidurio pagal sudarytas sutartis buvo panaudota tik apie
10 proc. tais metais skirtų lėšų. 2005 m. Šengeno programai skirta
276,8 mln. litų, tačiau pasirašyta sutarčių vos už 6,3 mln. litų.
Per trejus metus Valstybės sienos apsaugos tarnyba turėjo panaudoti
409 mln. litų, tačiau iki šiol neįgyvendintas nė vienas iš vadinamųjų
didžiųjų projektų. O išorinės sienos apsauga Europos Sąjungai rūpi
labiausiai. Taigi kaltinti ES kažkokia diskriminacija vargu ar teisinga.
Jeigu toks neatsakingas požiūris į išorinės sienos apsaugą tęsis
ir toliau, tai gali nutikti kaip ir euro įvedino atveju. Būsime
įvertinti kaip neatitinkantys reikalavimų ir kitų svarbių kriterijų
ir dar keliems metams palikti už borto.
Ir išvis keistai skamba mūsų vidaus reikalų ministro
pasipiktinimas dėl nepriėmimo į Šengeno zoną. Juk daugiau nei akibrokštu
atrodo faktas, kad tarp Lietuvos ir Latvijos sienos pasienio kontrolė
primena vos ne blokadą. Tad ministrui vertėtų patylėti,turint galvoje
po keliolika valandų užtrunkantį Lietuvos-Latvijos sienos kirtimą.
© 2006 XXI amžius
|