Ką primena moralinės rožės Baltųjų rūmų sodelyje
Pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo,
Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio kalba
Kuri ta svarbioji diena? Vieni sako Kovo 11-oji,
paskelbusi laisvę, kiti sako Sausio 13-oji, kai Kovo 11-osios
Lietuva buvo apginta ir išgelbėta. Dar sakoma rugsėjo 1-oji, nes
vidurnaktį į šią visais atžvilgiais gražią dieną prieš 13 metų draugiškai
išėjo paskutinis buvusios okupacinės kariuomenės dalinys; tai čia
ir Laisvės diena.
Vis dėlto jos trys labai svarbios veikiau
mums Lietuvoje, tartum pasaulio aplink nė nebūtų, o plačiuoju tarptautiniu
žvilgsniu yra vėl kitaip. Taigi ši diena rugsėjo 17-oji. Ji bus
minima naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje kaip atkurtos nepriklausomybės
pasaulinio įtvirtinimo diena. Tą sunku pakeisti ar kaip nors perrašyti.
Visos pasaulio valstybės, demokratinės ir nedemokratinės, pripažino
vieningu aktu, kad štai vėl yra Lietuvos valstybė.
Diena buvo įdomi, verta ir konkrečiai prisiminti,
kol dar galiu jums papasakoti. Priėmimo į Jungtines Tautas procedūra
ir formali, ir konkreti, su valstybės vizitine kortele, nes pirmąsyk
gautas lietuviškas žodis Generalinėje Asamblėjoje tai vyko po
pietų. Viską organizavęs ir nuolat informavęs abiejų Lietuvos Respublikų
atstovas Stasys Lozoraitis pranešė apie netikėtą JAV prezidento
pasiūlymą: norėtų susitikti su trijų Baltijos valstybių vadovais
dar prieš ceremoniją Jungtinėse Tautose. Išskyrė mus iš didesnės
grupės tą dieną priimamų valstybių. Ir, žinoma, jis nori pasveikinti
pirmas - buvo aišku. Taigi iš pat ryto siūloma skristi į Vašingtoną!
Baltieji rūmai, pokalbis, Rožių sodelis ir tuoj atgal į Niujorką,
nes reikia suspėti į Jungtines Tautas. Abejonių nekilo, kokios reikšmingos
mūsų valstybėms tos politinės ir moralinės rožės Baltųjų rūmų sodelyje.
Be abejo, ten priėmėm ir sveikinimą, ir patys padėkojom už dešimtmečius
trukusią lemiamą JAV paramą, taip pat asmeninę prezidento paramą
mūsų laisvei.
Generalinėje Asamblėjoje popiet sakiau savo parašytą
kalbą. Buvau įsisegęs štai šį Lietuvos rezistentų-partizanų ženklelį,
kurį gavau po Sausio 13-osios kaip išimtį, todėl ne kartą sakiau,
kad vertinu jį kaip aukščiausią apdovanojimą.
Mano kalbą filmavo, bet į Lietuvą netransliavo.
Per brangu ar panašiai, dėl to nesukau galvos. Toks buvo trečiasis
tos dienos įvykis. Parodė įrašą kitą dieną kažkokio komercinio filmo
intarpe, - taip man pasakojo. Berods nerodė nė šiomis dienomis.
Todėl leisiu sau truputį pacituoti, nes ir tada galvojau, ir dabar
apie aną įvykį, kad Jungtinėms Tautoms kalba ne kuris nors vienas
pareigūnas, bet jo šalis.
Lietuva atgimsta ne tik iš paskutiniųjų Antrojo
pasaulinio karo pelenų. Lietuva atgimė iš savo žmonių kančios ir
kovos, iš jų darbo ir tikėjimo.
Kuo tikėjo mūsų šalis, kai brutali prievarta ir
ciniškas pragmatizmas liepė jau niekuo nebetikėti šiame pasaulyje?
Ji tikėjo pagrindiniais dalykais tiesa ir teisingumu.
Tą jausminį, dvasinį žinojimą aš apibūdinčiau taip: yra neteisybė
ir skriauda, bet ji laikina, nes negali taip būti, kad neteisybė
įsiviešpatautų amžinai.
Lietuvos žmonių širdyse (...) neužgesinamas ruseno
tikėjimas galutiniu teisingumu. Tokį teisingumą ir nesunaikinamą
transcendentinį gėrį daugelis laiko Dievo savybe; bet juk gali būti,
kad tai pasaulio ir būties esmė, kurią žmonės tik pavadino Dievu.
(...)
Mes buvome laisvi dvasia ir sėkmingai ėjome į
krašto laisvę. Mes rinkomės ir dainavome, o išsiskirstę kantriai
dirbome. Mes atmetėme smurtą ir nesileidome išprovokuojami, mes
sukaupėme dar nežinotą politinį patyrimą, kuriuo galime ir su kitais
pasidalyti.
Jeigu žmogus nori gyventi dorai, tai kodėl pasauly
negali būti doros politikos? Jeigu kalbame tiesą, tai kodėl negali
būti atviros politikos? (...)
Mes neturime jokio priešiškumo ir nejaučiame keršto
nė vienam kaimynui; mes norime sukurti demokratinę valstybę, kurioje
visiems pakaks vietos ir bus apsaugota laisvė.
Tokia yra Lietuvos atsakomybė sau ir tautų bendrijai,
kurią sveikiname ištiestomis rankomis.
Beje, iš Jungtinių Tautų tribūnos kalbėjau Lietuvos
vardu ir dar po metų, 1992-ųjų rugsėjo 28 d. Lietuvai, esančiai
viduje, turi rūpėti ir pačios Jungtinės Tautos tai tegul girdi
naujosios narės nuomonę dėl Organizacijos dalykų. Jau buvo prasidėjusios
kalbos apie Saugumo Tarybos problemas ir perspektyvas. Pasiūliau
nuo Lietuvos, kad Saugumo Taryba pasipildytų trimis naujomis nuolatinėmis
narėmis Vokietija, Japonija, Indija ir kad veto teisę didieji
turėtų tik dviese kartu. Seniai pamiršta strėlė į ateitį, o svarbiausias
aktualus akcentas tuomet buvo ką tik pasirašyta sutartis dėl Rusijos
kariuomenės išvedimo ir viltis, kad Jungtinės Tautos prižiūrės įgyvendinimą.
Ką šiandien turime po prisimenamų penkiolikos
metų? Nepriklausomybę netvirtame pasaulyje vis dėlto įtvirtintą
visokiais įmanomais būdais, dėl kurių turėjom dar nepaprastai daug
dirbti. Įtvirtintą plačiame pasaulyje, bet ne siaurame, kur pamatai
braška. Jau netgi teisybės ieškojimas laikomas Lietuvos priešu.
Turime valstybę, kurią iškilus reikalui gins galingos tarptautinės
struktūros; bet jeigu gins, tai tik ne nuo mūsų pačių. Niekas Lietuvos
neapgins nuo laisvės ir teisingumo idealų netekties, nuo negarbingų
dvasios nuopuolių, alkoholinio nykimo ir emigracinio demografinio
smukimo. Niekas o kodėl ne mes patys?
Niekas neapgins ir nuo naujai pavergiančio įsiurbimo
į svetimą, o gal ne vienam iš papratimo mielą erdvę, į neteisėtumo,
vietinės ir tarptautinės korupcijos, manipuliuojamos informacijos,
tolygios dezinformacijai, į valstybės užvaldymo ir piliečių demoralizacijos
erdvę. Niekas neapgins - o kodėl ne mes?
Šia svarbiausiąja prasme čia, atstovų susirinkime,
vėl turėtų būti Lietuvos širdis, gynybinis štabas.
Jeigu nesugebame ar nenorime priešintis, tai greičiau
atiduokime valdžią sveikam atžalynui po gaisrų, naujam laisvos šalies
jaunimui tai daliai, kuri myli Lietuvą ir vėl turi idealų. Ar
jų yra daug, ar ne, parodys kiekvieno vidaus balsas, kurio vardas
gera valia ir sąžinė. Į tokius ir kreipiuosi: tarkite jauną žodį,
pajudinkite Žemę!
© 2006 XXI amžius
|