Sunkus kelias į pripažinimą
Dariaus Žalimo kalba
Lietuvos Respublikos ir kitų Baltijos valstybių
nepriklausomybės atkūrimas vadinamas unikaliu politiniu teisiniu
fenomenu ir nuostabia tarptautinės teisės pergale. Šią pergalę įtvirtino
du šiandien minimi glaudžiai susiję įvykiai diplomatinių santykių
atkūrimas ir įstojimas į svarbiausią pasaulinę organizaciją, Jungtines
Tautas, kuris reiškė, kad Baltijos valstybės vėl yra visateisės
tarptautinės bendrijos narės. Bendrijos, iš kurios jų taip ir nepavyko
galutinai išstumti, nors tam nepertraukiamai visą penkiasdešimties
metų okupacijos laikotarpį buvo dedamos didžiulės pastangos. Štai
net 1988-aisiais, kai Lietuvoje jau įsisiūbavo nepriklausomybės
atkūrimo Sąjūdis, Maskvoje viešintis Vatikano valstybės sekretorius
išgirdo Michailo Gorbačiovo raginimus uždaryti prie Šventojo Sosto
tebeveikusią Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę. Vis dėlto
demokratinių pasaulio valstybių deklaruoti tarptautinės teisės,
moralės ir teisingumo principai buvo stipresni, ir okupuotos Baltijos
valstybės neišnyko iš politinio žemėlapio, kitaip nei, pavyzdžiui,
nepriklausomas Tibetas.
Tačiau ne savo valia, o dėl sovietų agresijos
1940-1990 metais Baltijos valstybės tarptautinėje bendrijoje buvo
morts vivants gyvi mirusieji nariai. Kitaip sakant, nors ir
neišnykusios pagal tarptautinę teisę, bet kitokios, užmirštos ir
likusios tarptautinių įvykių užribyje. Tai matyti ir iš ilgo Lietuvos
kelio į narystę Jungtinėse Tautose, kuris prasidėjo ne 1990-ųjų
kovo 11-ąją, kaip gali atrodyti, o gerokai anksčiau. Šio kelio pradžia
laikyčiau Lietuvos diplomatinės tarnybos, vienintelės išlikusios
Lietuvos Respublikos institucijos, pastangas prisijungti prie 1942
metų Jungtinių Tautų deklaracijos, nuo kurios ir prasidėjo Jungtinių
Tautų steigimo procesas. Tačiau nors Lietuvos Respublika formaliai
tebebuvo Tautų Sąjungos nare iki pat šios organizacijos likvidavimo
1946 metais, pirmasis jos prašymas prisijungti prie Jungtinių Tautų
nebuvo ir, matyt, negalėjo būti išgirstas.
Antrąja neformalia paraiška narystei Jungtinėse
Tautose laikyčiau 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio
tarybos deklaraciją, kuri išreiškė Lietuvos valstybės ir tautos
valią prisidėti prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu
ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu
tikrosios demokratijos principų, ... paskelbtų Atlanto Chartijoje,
... (Visuotinėje) Žmogaus teisių Deklaracijoje. Už ištikimybę tai
pripažintiems Jungtinių Tautų tikslams ir principams Lietuva tuomet
aukojo gyvybes, mokėdama aukščiausią būsimos narystės kainą. Ir
tik 1991 m. sausio 13-oji, taip pat tą dieną nuskambėjęs bendras
trijų Baltijos valstybių ir tuometinės demokratinės Rusijos kreipimasis
į Jungtines Tautas, buvo tas lūžis, priartinęs ir sovietų imperijos
griuvimą, ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimą bei narystę
Jungtinėse Tautose.
Todėl tai, kad formaliai atkurtiems Lietuvos Respublikos
diplomatiniams santykiams ir narystei Jungtinėse Tautose yra tik
penkiolika metų, visiškai nereiškia, jog ji yra nauja valstybė ar
jauna šios organizacijos narė. Taip yra ne tik todėl, kad prieškariu
suteiktas Lietuvos valstybės pripažinimas niekada nebuvo nutrauktas
ir pagal tarptautinę teisę 1991 metais buvo pripažinta jau ne Lietuvos
valstybė, o nauja demokratinė šios valstybės vyriausybė. Praktinis
Lietuvos prisidėjimas prie Jungtinių Tautų tikslų ir principų įgyvendinimo,
jos dalyvavimas Jungtinių Tautų institucijose, kaip čia jau buvo
minėta, tapimas Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybų
viceprezidente taip pat liudija solidžią mūsų valstybės patirtį.
Kaip didžiausią indėlį į tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą
bei žmogaus teisių apsaugą vis dėlto išskirčiau Lietuvos vadovavimą
Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei. Toks uždavinys iki
šiol yra įkandamas ne visoms Jungtinių Tautų ir NATO senbuvėms.
Džiugu, kad atlikdama šią ir kitas misijas, skirtas
Jungtinių Tautų tikslams ir principams įgyvendinti, Lietuva susilaukia
žymios tarptautinės paramos. Turbūt neatsitiktinai glaudžiausi tokio
bendradarbiavimo santykiai Lietuvą sieja su Islandija ir Danija,
kurios pirmosios 1991 metų vasarį pripažino atkūrusios nepriklausomybę
Lietuvos Respublikos vyriausybę; su Norvegija ir Švedija, kuri pirma
Vilniuje atidarė diplomatinę atstovybę; žinoma, su Jungtinėmis Amerikos
Valstijomis, Jungtine Karalyste, kaimyninėmis Baltijos valstybėmis
ir kitomis demokratinėmis valstybėmis. Pažymėčiau, kad būtent Jungtinės
Valstijos nuosekliausiai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo
politikos ir yra bene vienintelė pasaulio valstybė, su kuria Lietuvos
Respublikos diplomatiniai santykiai niekada nebuvo nutrūkę, kuri
neleido Lietuvos diplomatams tapti diplomatais be valstybės.
Sparčiai besiplėtojantys Lietuvos strateginės
partnerystės santykiai su Lenkija yra bene geriausias pavyzdys,
kaip galima įveikti daugelį iš praeities paveldėtų problemų.
Deja, ne su visomis valstybėmis jas pavyko išspręsti
per penkiolika atkurtų diplomatinių santykių metų. Nepaisant vaisingo
Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo, ne visada laikomasi 1991 metų
Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties raidės ir dvasios, jos
1 straipsnio, pagal kurį Rusija, kaip ir dera demokratinėms valstybėms,
pripažino Lietuvos valstybinį statusą 1990 m. kovo 11-osios aktų
pagrindu. Pagrindiniam sutarties tikslui šalių tarpusavio pasitikėjimo
santykiams pasiekti trukdo neišspręsta sovietų okupacijos žalos
atlyginimo problema. Jau dešimt metų nevykdomi stojant į Europos
Tarybą Rusijos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai Vokietijos
pavyzdžiu mokėti kompensacijas bent jau represuotiems Baltijos valstybių
piliečiams.
Nenormali situacija, susijusi su Lietuvos Respublikos
ambasados pastato Romoje grąžinimu. Delsimas spręsti šią problemą
bent jau panašiai, kaip ji buvo išspręsta Prancūzijoje, likviduojant
marionetinio Viši režimo palikimą, yra sunkiai suderinamas su atkuriant
diplomatinius santykius Italijos vyriausybės deklaruota ištikimybe
Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikai. Taip pat keista,
jog, nepaisant puikaus Lietuvos ir Švedijos politinio, ekonominio
bei karinio bendradarbiavimo, iki šiol nėra sudaryta šalių sutartis
dėl ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje atribojimo.
Norėtųsi tikėtis, kad šios problemos bus išspręstos,
kai minėsime kitą Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo ir tapimo
Jungtinių Tautų nare jubiliejų. Norėtųsi matyti ir išsipildžiusias
Lietuvos ambicijas būti regiono lydere plėtojant demokratijos principais
pagrįstus kaimynystės santykius, tapti nenuolatine Jungtinių Tautų
Saugumo Tarybos nare. Unikali Lietuvos patirtis, įgyta pilname išbandymų
kelyje į diplomatinių santykių atkūrimą bei į Jungtines Tautas,
įpareigoja ir leidžia šiuos tikslus sėkmingai pasiekti.
© 2006 XXI amžius
|