„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. rugsėjo 27 d., Nr. 16 (132)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuva visą laiką mano širdyje

Marija Remienė

Marija Remienė – ilgametė JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė, „Draugo“ valdybos pirmininkė, autobiografinės knygos „Atsukant gyvenimo laikrodį atgal“ autorė, knygos „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ sumanytoja ir medžiagos rinkėja, mecenatė, vienintelio Lietuvoje krikščioniškos minties laikraščio „XXI amžius“ rėmėja. Su Marija Remiene kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

 

Lietuvoje lankotės ne taip jau retai. Tačiau ir tėvynėje, kaip ir Amerikoje, esate įvairiausių rūpesčių ir reikalų sūkuryje. Kiekvieną kartą aplankote Musninkus, Širvintų rajone esantį miestelį. Viename pokalbyje buvęs Musninkų klebonas kun. Rokas Puzonas (dabartinis Žiežmarių klebonas) sakė: „Marija Remienė iš JAV atsiliepė ir prasidėjo didieji Musninkų bažnyčios darbai: naujai sudėtos grindys, išdažytas vidus ir išorė, sutvarkytas stogas, sudėtas trinkelių takas. Tvora sutvarkyta. Ir klebonija buvo remontuota… Ir labai nuoširdus ačiū jai, nes be jos tikrai nebūtų tiek padaryta“. Kas Jums yra Musninkai? Ar iki šiol tebeteikiate šiam miesteliui pagalbą?

Šiame miestelyje gimiau ir augau. Musninkuose pradėjau mokytis, čia baigiau šešis skyrius. Už vieno kilometro buvo mamytės gimtinė – Kaimynėliai; ten mes, trys Bareikų vaikai, būdavome dažni svečiai. 1944 m. birželio 28-osios vakarą, artėjant frontui, tėvai nutarė trauktis. Jie viską paliko: gražiai sutvarkytą ūkį, namus, pilnus užgyventų gėrybių. Mamytė labai verkė. Tą vakarą niekas negalvojo trauktis į Vokietiją, o tik bent kiek atsitolinti nuo fronto. Tėvai visą laiką svajojo sugrįžti į Lietuvą. Net persikėlę į JAV, jie nenorėjo čia įleisti šaknų: reikės grįžti į tėvynę. Lietuva visą laiką taip pat buvo ir tebėra mano širdyje.

Ačiū kun. R.Puzonui, kad jis prisimena gražų mūsų bendradarbiavimą. 2003 metais mano sesers Irenos Margaritos lėšomis Musninkuose padarytas ir įšventintas Šv. arkangelo Mykolo paminklas su užrašu: „Šv. arkangele Mykolai, vesk mus gėrio keliu“. Tai skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko darbas. Šiemet išleidome atviruką, kuriame matyti atnaujinta bažnyčia ir tas paminklas.

Laikas greitai mus nupūs. Mus pakeis kiti, auganti jaunoji karta, kuriai nesu abejinga. Musninkų vidurinei mokyklai siunčiu daug knygų. Jie gavo „Draugo“ premijuotas knygas, „Lietuvių enciklopediją“ ir kt. Kasmet skelbiu konkursus mokiniams. Šiemetinio konkurso tema - „Ką žinau apie Mykolą Krupavičių?“. Musninkų vidurinės mokyklos mokiniams padovanojau ekskursiją po Lietuvą. Jie aplankė Nidą, Karaliaučių, Kryžių kalną. Taip pat skelbiu dailės konkursus. Konkursui „Atgimstanti Lietuva“ sukurti paveikslai buvo eksponuoti Čikagos jaunimo centre, M.K.Čiurlionio galerijoje. Kai kurie paveikslai buvo nupirkti.

Taip pat remiu Bijutiškio pagrindinę mokyklą. Nuo šiol ji yra pradinė. Šiai mokyklai irgi išsiunčiau daug siuntinių.

Kun. R.Puzonas užsiminė apie Musninkų senosios klebonijos remontą. Ten dabar įrengta šarvojimo salė, yra pobūvių salė, kurioje ruošiami gedulingi pietūs.

Kalbamės pasibaigus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) XII seimui. Tai ketvirtas seimas, kuriame dalyvaujate, taigi yra su kuo palyginti. Kuo ypatingas šis, XII seimas?

JAV lietuvių delegacija buvo pati gausiausia, bet pati vyriausia amžiumi, turinti didžiausią šios organizacijos patirtį. Netenka stebėtis, kad JAV lietuvių bendruomenės delegatai iškėlė net šešiolika aktualių klausimų. Paskui tais klausimais buvo priimtos rezoliucijos.

Europos šalių lietuvių bendruomenių delegatai – jauni žmonės, nes ir pačios bendruomenės neseniai susikūrusios. Nepatiko, netgi pritrenkė Švedijos delegatės pasiūlymas keisti Lietuvių Chartą ir PLB Konstituciją. Jos manymu, šie dokumentai yra pasenę. Drąsiai sakau, kad Lietuvių Charta yra šventas dokumentas, todėl nekeičiamas, kaip nekeičiamas Dekalogas. Visi trylika Chartos punktų yra svarbūs ir šiuolaikiški, nors šis dokumentas priimtas beveik prieš šešiasdešimt metų. Tauta, kalba, šeima, tautinė kultūra, valstybė, draugija, tautinis solidarumas, tautos istorija ir kitos vertybės apibrėžtos tiksliai ir aiškiai. Beje, tryliktasis punktas skelbia: „Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui“. Organizuojame festivalius, dainų šventes, kuriomis grožisi kitų tautų žmonės. Ne tik grožisi, bet ir patys pareiškia norą įsitraukti į tą veiklą, šokti ir dainuoti kartu su mumis. Ten, kur lietuvių bendruomenės yra nedidelės, jie ir įsitraukia, tarp mūsų gerai jaučiasi.

Vykstant PLB XII seimui, vieną vakarą Taikomosios dailės muziejuje įvyko solidžios knygos „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“ Jūsų organizuotos sutiktuvės. Erdvi salė buvo pilnutėlė žmonių, susidomėjimas knyga – didžiulis. Kaip kilo sumanymas rengti šią vertingą knygą?

Visa būtimi esu lietuvė, subrendusi Amerikoje. Mano idėjinis pamatas – katalikiškumas ir tautiškumas, meilė savo kraštui ir meilė išeiviui lietuviui. Lietuvoje gyvenantys žmonės mažai žino apie Amerikos lietuvius. Pirmoji masinės emigracijos banga iš Lietuvos į Ameriką atsirito XIX a. antrojoje pusėje. Žmonės čia plūdo ne tik ieškodami geriau mokamo darbo, bet ir gelbėdamiesi nuo caro valdininkų persekiojimo. Mažai raštingi, vos mokantys skaityti, jie norėjo melstis iš lietuviškų maldaknygių, lankyti bažnyčias, kuriose girdėtų savo gimtąjį žodį. Todėl kūrė lietuviškas parapijas, statė bažnyčias, kuriose telkė meno, kultūros vertybes. Lietuviškumas kilo iš gimtosios žemės ilgesio, vargo, kovų dėl laisvės. Ant bažnyčių sienų buvo rašomi geradarių vardai ir pavardės, vitražuose - lietuviški vaizdai. Net ir kapinės – lietuvių. Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje – pačios didžiausios. Amerikoje lietuviai paliko daug materialinės ir dvasinės kultūros pėdsakų.

Greitai bėgantis laikas daug ką keičia. Tai, ką rado ir puoselėjo antroji išeivių iš Lietuvos banga, pasitraukusi nuo raudonojo slibino gniaužtų, dabar nyksta. Nebėra daugelio parapijų, uždaromos bažnyčios. Jose įsikuria kitų tikėjimų bendruomenės arba šventorių pastatai pritaikomi pasaulietinei veiklai. Amerikos žmonės yra pagauti greito gyvenimo tempo. Jiems nebelieka nei laiko, nei noro saugoti tai, kas gyvenusiems prieš juos buvo itin vertinga.

2002 metais buvo nutarta pabandyti aprašyti Amerikos išeivių lietuvių materialiosios kultūros palikimą – aprašyti JAV lietuvių rūpesčiu ir pinigais pastatytus ar įsigytus pastatus: veikiančias ar jau uždarytas katalikų ir nekatalikų bažnyčias, mokyklas, tautinius namus. Karštą tų metų liepos 4-ąją į JAV iš Lietuvos atvykusi žurnalistė Audronė Škiudaitė ir aš, įsėdusios į Aušrelės Sakalaitės vairuojamą automobilį, pasileidome plačiais Amerikos keliais į seniausias lietuvių gyventas apylinkes… Daug nuotraukų ir medžiagos padėjo surinkti Lietuvių bendruomenės apylinkių pirmininkai ir atskiri entuziastai, susirūpinę lietuviškos kultūros palikimu. Iš dosnių tautiečių atėjo finansinė parama. „Draugo“ dienraštis spausdino kiekvieną žinutę apie „Lietuvių pėdsakus Amerikoje“. Mano sumanymą ir leidinį rėmė tuometinis JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Algimantas Gečas.

Knygą skyrėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15-osioms metinėms. Tikimės, kad visi, kurie vartysite ar skaitysite šį 800 puslapių leidinį, pajusite, kokius didelius ir reikšmingus darbus atliko mūsų tautiečiai, atvykę į Ameriką, ir kaip jų ryžtingi norai išlaikyti lietuvybę, religiją bei tradicijas buvo įkūnyti pastatuose, kuriuose jie būrėsi, meldėsi, mokė ir mokėsi bei garbino savo tėvynę ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Leidinys nėra mokslinio pobūdžio. Jo autorė – žurnalistė A.Škiudaitė, todėl čia daug publicistikos. Tebūna tai paskatinimas imtis rimtesnių mokslinių tyrinėjimų, kuriuos reikia pradėti nedelsiant, nes, anot knygos autorės, „muša paskutinės valandos, kada dar galima prisiliesti prie išeivijos šaknų“.

Ponia Marija, siūlau keisti pokalbio temą. Ilgus metus esate JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė, organizuojanti daug įdomių renginių: koncertų, parodų, knygų sutiktuvių. Jums tenka bendrauti su daugeliu žmonių, paliekančių ryškų pėdsaką mūsų kultūros dirvoje. Bendravimui su jais reikalingas išsamus ir platus filologinis išsilavinimas, taip pat neeiliniai organizaciniai gabumai. Kur viso šito mokėtės?

Nei filologinio, nei organizacinio darbo mokyklų lankyti neteko. Viskas atėjo dirbant. Būta apmaudžių klaidų, dėl kurių vos nesužlugo renginiai. Apie vieną jų galiu trumpai papasakoti. 1966 metų rudenį rengiau koncertą. Atlikėjos buvo Prudencija Bičkienė ir smuikininkė Irena Kuprevičiūtė-Bergienė. Jų akompanuotojas – muzikas Aleksandras Kučiūnas. Platinau bilietus, rinkau aukas. Programoje buvo išspausdintos abiejų solisčių nuotraukos. Kai muzikas A.Kučiūnas atvyko į koncertą akompanuoti, pastebėjo, kad jo nuotraukos programoje nėra. Tada programą padėjo ant pianino ir, niekam nieko nesakęs, išvažiavo namo. Ką daryti? Paprašiau kun. Kęstutį Trimaką, kad jis atsiprašytų publiką dėl koncerto vėlavimo, o pati, padedama Aldonos Prapuolenytės, išskubėjau pas A.Kučiūną į namus, atsiprašinėjau, pasiūliau padvigubinti honorarą. Koncertas įvyko.

Mano, kaip lietuvės, ištikimybė savo tautai įpareigojo išlikti stipriai, realizuoti Dievo duotus sugebėjimus. Žemiškasis mūsų gyvenimas tuo ir yra nuostabus bei pavojingas, kad ir kilniausią darbą gali paversti niekingu Dievo akyse… Kiekvienas turime erdvę tokią, kokią patys susikuriame.

Išeivijos lietuviškos organizacijos organizuoja savaitgalius ir laisvalaikius. Už mūsų darbus lietuvybei nėra mokama – tai garbės reikalas.

Prašytume paminėti daugiau organizacijų, kuriose teko dirbti.

Buvau kviečiama į daugelį organizacijų: Romos katalikų federacijos valdybą (dirbau šešerius metus), 1979 metais suorganizavau „Draugo“ renginių rėmėjų būrelį, organizavau didžiųjų švenčių pokylius („Dainų“, „Tautinių šokių“, kuriuose dalyvavo 3-4 tūkst. tautiečių). 1982 metais vadovavau II Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pramoginių renginių komitetui, o tų renginių buvo septynetas. Visi didieji renginiai vykdavo Čikagoje. Viso laisvojo pasaulio lietuvių akys, kai Lietuva buvo okupuota, krypo į šį lietuviškiausią Amerikos miestą. Tad man teko dideli ir atsakingi įsipareigojimai.

Pro mano rankas praėjo visos mūsų išeivijos meninės jėgos. Nuo 1963 metų kasmet rengdavau labdaros koncertus. Ypač sėkmingi buvo „trijų didžiųjų“ solistų – Danos Stankaitytės, Stasio Baro ir Jono Vaznelio bei akompanuotojo Alvydo Vasaičio koncertai. Esu dėkinga draugėms iš Amerikos ir Kanados už tai, kad už koncertus neimdavo honorarų.

Į Jus žiūrint, atrodote tikras laimės vaikas: graži, talentinga, išsilavinusi, įdomi, visada besišypsanti moteris, ryžtingas žmogus, iki galo padarantis visus pradėtus darbus. Taigi pakalbėkime apie laimę…

Abejoju, ar ji išvis yra…

Tada pasufleruosiu. Taikomosios dailės muziejuje, sutinkant knygą „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“, tikrai buvote laiminga.

Tada taip. Tačiau tai trumputė valandėlė. Buvau savo tėvų šeimoje vyriausia. Po manęs gimė dvynukai: Jonukas ir Irutė. Jonukas mirė, kai gyvenome Vokietijoje. Jam buvo tik keturiolika. Jo palaikai dabar ilsisi šalia tėvelių palaikų Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Sesuo Irena anksti pajuto pašaukimą vienuoliškam gyvenimui. Vos mūsų šeimai pasiekus JAV, ji susikrovė nedidelį lagaminėlį ir iškeliavo į Putnamą. 1951 metais davė pirmuosius įžadus, gavo Margaritos vardą ir tapo Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių seserų kongregacijos seserimi. Tėveliais rūpintis teko man. Pradžia kiekvienam emigrantui Amerikoje buvo sunki. Mudu su tėveliu dirbome, kukliai gyvenom, iš vieno rūsio kėlėmės į kitą, labai taupėm. Visą savo uždarbį atiduodavau tėveliams. Turėjau antrą porą geresnių batelių, du sijonėlius ir dvi palaidinukes. Į fabriką važiuodavau džinsuota. Rankoje – maišelis su sumuštiniu.

Pasiligojus tėvui, jį su mama pasikviečiau pas save. Tėvelis sirgo apie trejus metus. Mirė sulaukęs 79-erių. Jis buvo mūsų šeimos galva, ramstis nelaimėje. Man sakydavo: „Dukra, tu viską atlaikysi, tu nepražūsi. Tu esi stiprios dvasios“. Po tėvelio mirties visom išgalėm privalėjau padėti mamytei. Ji dar gyveno dvidešimt dvejus metus. Mirė sulaukusi 92-ejų. Aš, išėjusi į ankstyvą pensiją, atsidėjau jos globai ir visuomeninei veiklai. Į visus renginius važiuodavom kartu. Mano draugai ją taip ir vadindavo: „Marytės mama“. 73-ejus metus mamos mūvėtas vestuvinis žiedas dabar ant mano piršto.

Ką palinkėtumėt Lietuvos žmonėms?

Tegul išsipildo, tegul įvyksta viskas, ko žmonės trokšta ir kuo tiki. Tegul taika ir ramybė viešpatauja kiekvieno širdyje, tegul kiekvienas atranda tikrąją tiesą, kurią mums atnešė Kristus.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija