Žaliuojanti tautos medžio šaka prašo dėmesio

Edmundas Simanaitis

Naujoji Pasaulio Lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkė Regina Narušienė PLB XII seime vis labiau ir ambicingai pareiškė: „Mes – ne išeiviai, mes – užsienyje gyvenantys lietuviai!“ Kai kurios mintys, man regis, yra itin aktualios tiek čia, Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems tautiečiams (žr. „Draugas“, 2006 09 05).

Lietuvos žiniasklaidoje vienaip ar kitaip nenutyla balsai apie jaunimą, išvykusį ir tebeišvykstantį į užsienį skalsesnės duonos ieškoti. Tie balsai dažniau pagiežingi, kritikuojantys visų lygių valdžią už tai, kad mažokai rūpinamasi jaunosios kartos užimtumu, ir kur kas rečiau analizuojamos tikrosios šio reiškinio priežastys. R.Narušienė mano, kad „šiandien yra svarbu įtraukti tuos naujus imigrantus, kurie dabar apleidžia Lietuvą, kad būtų galima suprasti juos ir jų poreikius“, ir teigia, kad naujoji bendruomenė skiriasi nuo senbuvių, tačiau „galima atrasti ne tik skirtumų, bet ir daugelį dalykų, kas mus sieja. Tai kaip tik ir reikia išryškinti mūsų veikloje. Tą mūsų beveik naująją bendruomenę reikia daugiau ir prasmingiau susieti ir praplėsti jos veiklą. Kadangi užsienyje gyvena apie milijoną lietuvių, o tai beveik trečdalis tautos, ir Lietuva tikrai daug ką praras, jeigu mes neišliksime lietuviais“.

Tai sveikintina iniciatyva. Tenka pripažinti, kad tokio susirūpinimo mūsų išvykėlių likimu stinga kai kuriems mūsų politikams ir atsakingiems pareigūnams. Tebesame lėtai sveikstanti posovietinė visuomenė. Po nepriklausomybės atkūrimo sovietinės partinės ir ūkinės nomenklatūros nemeilė pasitraukusiems nuo bolševikinio teroro tautiečiams dar neišnyko. Nomenklatūrininkai, perėmę daugelį valstybės valdymo svertų, vengia ne tik konkurentų.

Išeivijos senbuvių bendravimas su naujaisiais emigrantais turi ir politinį pamušalą. Lietuvybės ugnis išeivijoje liepsnojo visą okupacijos metą. Tėvynėje ta ugnis buvo slopinama negailestingai, žiauriai ir, ko niekada nederėtų pamiršti, purvinant ir niekinant tautinės-pilietinės savimonės reiškėjus: laisvės kovotojus, valstybininkus, patriotus, disidentus. Dabartinė išeivija, net ir gerokai paprusinta aukštaisiais mokslais, tokio pilietinės savimonės ir savigarbos lygmens, kaip praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pasitraukėliai, negalėjo turėti ir ne dėl savo kaltės.

PLB vadovė mano, kad „per šešiolika nepriklausomybės metų, nors ir gyvenant Vakaruose, Lietuva dar neturėjo užtektinai laiko subręsti ir įtvirtinti demokratinių principų. Iš dalies ir mes galime prie to proceso prisidėti, bet mūsų pagrindinis tikslas yra išlaikyti užsienyje gyvenančių lietuvių tautiškumą“.

Po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusioje Antrojoje Respublikoje per šešiolika metų buvo pasiekta labai daug ugdant sąmoningą valstybės pilietį. Šeima, mokykla, Bažnyčia buvo kertiniai visuomenės moralės ramsčiai. Nūdien madinga kai kuriems politologams peikti tuometinį autokratinį režimą. Jie tai daro atkartodami Kremliaus tekstą, atmesdami bolševikinio skambesio epitetus: “kruvinas, fašistinis, smetoninis, kontrrevoliucinis”. Negiriant ir nepeikiant tuometinio autokratinio režimo, labai naudinga prisiminti, kokioje apsuptyje tuomet gyveno ir kūrė savo valstybę Lietuvos žmonės. Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje egzistavo tokie patys autokratiniai režimai, o pastarojoje netgi agresyvaus antilietuviško pobūdžio. Sovietijoje ir Reiche viešpatavo totalitariniai režimai, vykdę antihumanišką, atviros neapykantos politiką, kurios pasekmė - genocidas.

Posovietinė Lietuva jau septyniolikti metai, gerokai klupinėdama, kapstosi iš sovietmečio palikimo ir kuria Vakarų demokratijos principais grindžiamą Trečiąją Respubliką. Okupacijos metais tautinė mokykla buvo sunaikinta iki pamatų, Bažnyčia gerokai nuvarginta nuolatinių persekiojimų, šeimos pamatai išklibinti. Ano meto jaunimas entuziastingai ėmėsi valstybės atkūrimo visose srityse. Dabartiniam jaunimui entuziazmo taip pat netrūksta, bet jis jau kitoks, jo vaidmuo savivaldoje ar valstybės valdyme turėtų būti reikšmingesnis. Jaunimo peikti, smerkti ar kaltinti negalima, nes jis vienintelis – mūsiškis. Jam priklauso valstybės ir tautos ateitis. Todėl PLB nuostata – „Kurti naujas bendruomenes, kurti lietuviškas mokyklas ir įvairias lietuvybės išlaikymo programas“ – yra viliojanti ir palaikytina. Ir ne tik todėl, kad „išliktume lietuviais – išliktume Lietuvos dalimi“, bet ir siekiant padėti emigravusiems jaunuoliams perimti Vakarų demokratijos vertybes, kad jas galėtų perkelti į Lietuvos gyvenimą. Tokios pastangos kartu su atitinkamomis Respublikos institucijomis iš tikrųjų gali būti kryptingos ir veiksmingos.

Vertas išskirtinio dėmesio R.Narušienės pasiūlymas „palaikyti geresnius ir prasmingesnius ryšius su Užsienio lietuvių, o ne Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu. Arčiau tiesos būtų, kad už Lietuvos ribų gyvena užsienio lietuviai, o ne išeiviai iš Lietuvos. (…) Todėl siūlyčiau šį departamentą pavadinti Užsienio lietuvių departamentu ir jokiu būdu nesujungti mažumų su Išeivijos departamentu“.

PLB vadovė taikliai pastebėjo, kad „vieni iš jų yra lietuvių tautos dalis, gyvenanti užsienyje, o kiti yra kitų tautų žmonės, gyvenantys Lietuvoje ir ieškantys savojo identiteto. Kaip gali surinkti į vieną departamentą programas, kurios turi tiek daug skirtumų jas sprendžiant. Užsienio lietuviai bando išlaikyti lietuviškąjį „aš“ gyvendami svetur, o kiti – lenkų, rusų, čigonų, vokiečių mažumos – tą bando daryti Lietuvoje. Nėra nieko bendro“. Tikriausiai bus rastas abiem pusėms priimtinas sprendimas. Poreikis akivaizdus – milijonas tautiečių gyvena užsienyje!

Ne mažiau svarbus ir kitas R.Narušienės pasiūlymas: „Reikia sukurti tarybą, kurioje būtų atstovų ir iš užsienio bendruomenių“. Nekelia abejonių tai, kad tik tokios sudėties taryba galėtų produktyviai dirbti. Kita vertus, pats pasiūlymas kelia prisiminimų iš Atgimimo pradžios laikų. Tada tiek Sąjūdžio terpėje, tiek ir užsienio lietuvių bendruomenėje gyvavo nuomonė, kad, atkūrus nepriklausomybę, daugelis aukštos kvalifikacijos specialistų, tautiečių sugrįš į tėvynę ir dalyvaus valstybės atkūrimo darbuose. Ne šio straipsnio tema nagrinėti priežastis, kodėl taip neatsitiko, tačiau, vieną, bene svarbiausią, ne prošal priminti.

Kremlius greitai įsitikino, kad Lietuvos Sąjūdžio vadovavimo jokiomis demagogijomis perimti nepavyks. Brutalią jėgą pavartoti tuomet buvo labai neparanku. Vakarai buvo pakerėti SSRS prezidento Gorbačiovo kalbų apie „perestroikos“ panacėją. Smurtas, žudynės, kaip įprastas metodas, šiuo atveju būtų sukėlęs nepageidautiną šoką. Kurį laiką ne tik sovietiniai ekonomistai, ūkiniai vadovai, bet ir Vakarų lyderiai buvo įtikinėjami, kad tam pačiam genseko valdomam CK pavyks bankrutuojančią sovietų ekonomiką perorganizuoti į neva efektyvesnę perestroikinę ekonomiką, o ši, iššokusi aukščiau savo bambos, nušluostys nosį „supuvusio“ kapitalizmo rinkos ekonomikai. Šiuos „brandaus socializmo“ (buvo belikęs tik vienas žingsnelis iki komunizmo pergalės) ne mažiau „brandžius paistalus“ dėsningai vainikavo sovietų imperijos krachas.

Įsisiūbavus Atgimimui Kremlius gerokai pakeitė užduotį – atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę paleido suktis „prichvatizavimo“ mechnizmą, kurio tikslas buvo elementariai paprastas: visas valstybės, taigi ir iš gyventojų okupacijos metais atimtas turtas, valdomas kompartijos paskirtų patikėtinių, turi pereiti pastarųjų asmeninėn nuosavybėn. Užduotis buvo įvykdyta. Vakarų demokratijos patirtimi remdamiesi išeivijos sugrįžėliai teisininkai, ekonomistai, vadybininkai būtų sudarę labai rimtą kliūtį „prichvatizacijos“ šėlsmui. Jie nebuvo įsileisti. Tokios mąstysenos reliktų nūdienos valdininkijoje dar gana daug.

Labai sudomino mintis apie švenčių bei atmintinų dienų organizavimą ir jų bendrą šventimą. Tai ne tik aktualus, bet ir skaudus klausimas. Štai apie spalvingą šiais metais vykusią dainų šventę Čikagoje Lietuvos žiniasklaidoje buvo labai nedaug informacijos. Tai tik vienas mažutis pavyzdėlis.

Tikriausiai pačiu laiku užsiminta ir apie Valdovų rūmų paskirtį. „Valdovų rūmai nėra atstatomi tik kaip muziejus, nes tie rūmai yra valstybingumo simbolis. Žmogus, ar jis būtų mūsų tautietis, ar užsienietis, įėjęs į tuos rūmus, turėtų jausti, suvokti ir matyti, kas buvo ir kas yra mūsų Lietuva. (…) Kadangi mes, užsienyje gyvenantys lietuviai, esame mūsų tautos dalis, todėl ir turime teisę dalyvauti planuojant Lietuvos valstybingumo simbolį“.

Čia ir pridurti nėra ko. Belieka tikėtis, kad rasis kompetentinga valdžios ausis, gebanti išgirsti užsienyje gyvenančių tautiečių balsą.

© 2006 „XXI amžius“