JAV karo perspektyva penkeriems metams prabėgus

Džordžas Frydmanas

Po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro atakos Niujorke prasidėjo kova prieš teroristų tinklą „Al Qaeda“

Šiemet minime 5-ąsias kraupių 2001 m. rugsėjo 11- osios įvykių metines. Apžvelgdami jau lygiai tiek pat metų trunkančio karo prieš „Al Qaeda“ eigą, privalome atkreipti dėmesį į du svarbius jo aspektus.

Pirmiausia reikia pripažinti, jog karas buvo kur kas sėkmingesnis, nei to tikėtasi po kruvinųjų išpuolių. Tikriausiai, jei anuomet kas nors būtų išdrįsęs teigti, jog per ateinančius penkerius metus JAV nebebus surengtas nė vienas „Al Qaedos“ teroro aktas, niekas nebūtų patikėjęs. Tačiau taip ir atsitiko – nuo 2001- ųjų rugsėjo 11- osios JAV nebuvo surengta nė viena teroro ataka.

Antra, JAV intervencija į islamiškąjį pasaulį nepasiekė savo esmingiausių tikslų. Žengdama gilyn į Iraką, ji susidūrė su daugybe nenumatytų kliūčių ir, regis, ligi šiol nesugebėjo rasti jų tinkamų priemonių joms pašalinti. Šiandien stebime, kaip atgijo stiprus ir karingas talibų režimas Afganistane. NATO kariniai vadai skelbia, kad kovai su aršiaisiais talibais reikėsią bent dar trijų su puse tūkstančio karių, antraip karo veiksmai užsitęs gerokai ilgiau. Žinoma, tikėtina, jog, palyginti su sovietų armijos pajėgomis, anuomet sutriuškintomis Afganistane, nedidelė Aljanso kariuomenė sugebės kiek pažaboti talibų veiksmus regione, tačiau toli gražu ne sunaikinti kovotojų- ekstremistų pajėgas.

Atsakas į teroristų išpuolius

2001- ųjų rugsėjo 12- ąją JAV užsibrėžė tikslą – užkirsti bet kokius galimus išpuolius prieš savo valstybę ir tautą. „Al Qaeda“- plačiai išplitusi ir įtakinga teroristinė organizacija, surengusi atakas prieš JAV ambasadas Afrikoje bei suplanavusi ir įvykdžiusi šiurpius rugsėjo 11-osios išpuolius, nebegalėjo nekliudomai ir nepastebimai suplanuoti analogiškų aktų. Už ją veikė kitos, gerokai mažesnės ir padrikesnės, ideologiškai susijusios grupuotės, kurioms nepavyko įgyvendinti nieko panašaus į prieš penkerius metus įvykdytas teroro atakas.

Atsakydama į rugsėjo 11- osios įvykius, JAV pradėjo vykdyti atvirą tiesioginę ir netiesioginę (žvalgybinę) intervenciją į islamiškąjį pasaulį. Jau pirmųjų karinių operacijų metu buvo aptikta ir sunaikinta daugybė svarbių „Al Qaedos“ bazių, suardyta organizacinė teroristinio tinklo vienovė. Vėliau prasidėjo ilgas ir atkaklus partizaninis karas, kurio vien savo turimų išteklių pagalba JAV nebuvo pajėgi įveikti.

Invazija į Iraką atnešė du teigiamus dalykus: Saudo Arabijai pademonstravo JAV ketinimų rimtumą, tuo priversdama ją aktyviau bendradarbiauti su Amerikos žvalgyba, ir leido JAV įsitvirtinti strategiškai bene patogiausiame Vidurio Rytų sausumos ruože, nuo kurio atsiveria sienos su Kuveitu, Saudo Arabija, Jordanija, Sirija ir Iranu. Būtent iš čia JAV galėjo sėkmingai vykdyti slaptas operacijas prieš „Al Qaedą“. Tačiau tuo pat metu Amerika įpuolė į klampią ir varginančią karinę krizę, kurią matome dabar.

Jungtinės Valstijos „Al Qaedą“ sunaikinti tikėjosi trimis būdais. Pirmiausia įtikinėjimais, konsensusu, prievarta ar bauginimais Amerika tikėjosi savo pusėn palenkti musulmoniškąsias žvalgybas ir taip perimti informaciją apie joms žinomas teroristines operacijas. Antra, įsiverždama į Afganistaną ir Iraką, Amerika norėjo padaryti įspėjantį pranešimą islamo valstybėms. Trečia, panaudoti pastaraisiais metodais įgytas žinias slaptoms operacijoms prieš teroristinį tinklą.

Pažvelkime į problemos esmę. Priemonės, kuriomis JAV bandė priversti bendradarbiauti tokių šalių kaip Pakistanas ar Saudo Arabija žvalgybas, nors ir nulėmė staigius teigiamus rezultatus, tačiau neužtikrino jų ilgalaikiškumo ir išsklaidė JAV pajėgų koncentraciją regione. Ilgainiui tokia padėtis pakrypo JAV nenaudai. Kitais žodžiais tariant, tuo pat metu, kai amerikiečiams pasisekdavo atlikti sėkmingas žaibiškas operacijas Afganistane ir Irake, JAV pajėgos buvo priverstos atremti nuožmias kontržvalgybos atakas, kurios nesibaigdavo supervalstybės pergale.

Idealios strategijos paieška

Daugelis karo strategijos specialistų ir politikų šiandien sako, jog patys optimaliausi rezultatai būtų buvę pasiekti, jei JAV būtų vykdžiusi operacijas tik Afganistane, „palikdama ramybėje“ Iraką. Vieni mano, jog, įvesdama savo karines pajėgas į musulmoniškąsias valstybes, JAV tapo žaislu „Al Qaedos“ rankose ir supriešino bei dar labiau įaudrino radikaliuosius islamistus. Kiti teigia, jog, neįvykdžius šių dviejų invazijų, vienos – dėl taktinių, kitos – dėl psichologinių ir politinių priežasčių, „Al Qaeda“ būtų likusi pajėgi ir toliau nekliudoma planuoti savo kruvinuosius išpuolius.

Apibendrinant nuomonių gausą, būtų galima išskirti tris pavyzdinius idealios strategijos modelius. Pagal pirmąjį jų, JAV nederėjo pulti nei Afganistano, nei Irako – užuot pradėjusi atvirą karą, ji turėjo slaptomis priemonėmis stebėti ir naikinti „Al Qaedą“ bei jai lojalias teroristines grupuotes. Antrasis strategijos modelis galėjo būti įgyvendintas išdraskant „Al Qaedos“ tinklą tik Afganistane ir nekeliant kojos į Iraką. Trečioji strategija bene labiausiai atitinka pasirinktą JAV politikos kursą – pagal ją, reikėjo pulti ir Iraką, ir Afganistaną: pirmąjį tam, kad įsibaugintų pagrindinės Vidurio Rytų „figūras“, o antrąjį- siekiant sunaikinti „Al Qaedos“ tinklą.

Trečiasis argumentas bene apibrėžčiausias ir aiškiausias. Pasisakantieji už pirmąjį strategijos modelį vargiai geba paaiškinti, kaip turėjo būti vykdomos slaptos JAV operacijos. Antrojo modelio šalininkams nepavyksta paaiškinti, kaip Amerika būtų galėjusi toliau bergždžiai kautis Afganistane, jei ją pasiekė žvalgybiniai duomenys, jog „Al Qaedos“ vadovybė pasitraukė iš šios šalies. JAV prezidento Dž. Bušo administracija, proteguojanti trečiąjį kursą, negali aiškiai nurodyti vienintelio dalyko – strateginio karo tikslo.

Akivaizdu, jog Amerikos atsako teroristams pobūdį nulėmė patys rugsėjo 11- osios įvykiai. Prieš pradedant bet kokias slaptas operacijas reikėjo suardyti „Al Qaedos“ operacinę struktūrą tam, kad būtų laimėta laiko prieš galimą kitą išpuolį. Dėl to pirmiausia ir nusitaikyta į „Al Qaedos“ būstinę – Afganistaną.

Loginė seka

Bėda ta, kad slaptosioms JAV operacijoms prieš teroristinį „Al Qaedos“ tinklą kliudė silpnosios amerikietiškosios žvalgybos grandys. Norint vykdyti sklandžias slaptas karines operacijas, būtina nepriekaištinga žvalgyba, deja, tuo rugsėjo 11- osios akivaizdoje JAV pasigirti negalėjo. Pačius tiksliausius ir reprezentatyviausius žvalgybinius duomenis apie globaliu mastu veikiantį teroristinį tinklą turėjo Pakistanas ir Saudo Arabija ir nenuostabu, jog dalytis šia informacija su CŽV minėtų šalių vyriausybės visiškai nepageidavo.

JAV teturėjo vieną išeitį: kokiomis nors priemonėmis motyvuoti Pakistaną ir Saudo Arabiją bendradarbiauti su jomis. Saudo arabai iš esmės labiausiai baiminosi neprognozuojamo „Al Qaedos“ elgesio jų šalyje šiai ėmus bendradarbiauti su JAV. Prisiminkime, jog po kruvinųjų išpuolių prieš Pasaulio prekybos centrą ir Pentagoną Saudo Arabijos vyriausybė pareikalavo JAV išvesti karines pajėgas iš jos teritorijos.

Norėdama pradėti slaptus karo veiksmus prieš „Al Qaedą“, JAV žūtbūt privalėjo pakeisti Saudo Arabijos poziciją. Tuo metu Afganistanas savo pusėn stengėsi palenkti Pakistaną.

Įžengdamos į Iraką, Jungtinės Amerikos Valstijos pademonstravo savo ketinimų rimtumą ir ryžtą, jei reikėsią vydyti tolesnį spaudimą prieš tokią jai nedraugišką šalį kaip Sirija. Tai saudo arabus privertė persigalvoti, ir netrukus jie ėmė teikti karinėse operacijose prieš „Al Qaedą“ itin pasitarnavusią informaciją. Deja, už šią pagalbą Saudo Arabija privalėjo sumokėti 2003-iaisiais, kuomet kerštaujanti „Al Qaeda“ įvykdė savo pirmąjį išpuolį Karalystėje.

Taigi apžvelgdami karo Vidurio Rytuose eigą, galime apčiuopti tam tikrą loginę seką. Amerikos karinių pajėgų įsiveržimas į Afganistaną sužlugdė daugelį „Al Qaedos“ operacijų ir įtikino Pakistano prezidentą generolą Pervezą Mušarafą bendradarbiauti su JAV. Pradėjusi karinius veiksmus prieš Iraką, Amerika privertė apsigalvoti Saudo Arabiją. Šie du svarbūs žingsniai atvėrė beveik neribotas galimybes Amerikos žvalgybai kovoje su teroristais. Tačiau, kita vertus, JAV pajėgos atsidūrė gana sudėtingoje pozicijoje. Kaip rodo istorija, bet kokia JAV intervencija į Aziją kainuoja jai milžiniškus nuostolius. Kovoti tenka pagal priešo taisykles jo teritorijoje, kur dažniausiai visa tauta neigiamai nusistačiusi Vakarų atžvilgiu.

Akivaizdu, jog ta pati strategija ir padėjo Amerikai smarkiai susilpninti „Al Qaedą“ ir supervalstybės pajėgas įstūmė į gana sunkią padėtį.

Karinės klaidos ir aklavietės

JAV klaida glūdi tame, jog ji detaliai neapibrėžė savo misijos Afganistane ir Irake. Akivaizdu, jog pirminiai karinių operacijų tikslai buvo „Al Qaedos“ struktūros suardymas ir sunaikinimas bei musulmoniškųjų kraštų palenkimas bendradarbiauti. Tačiau misijai besitęsiant, sėkmingai įvykdžiusios pirmąsias užduotis, JAV ėmėsi naujų darbų – išguidamos talibano ir baasizmo režimus, jos užsibrėžė įdiegti demokratijos pradą tam absoliučiai nepasirengusiose teritorijose. Esmė ne ta, norėjo demokratijos vietiniai musulmonai, ar ne. Kalbėti derėtų apie tai, ar JAV turėjo pakankamas pajėgas tam, kad performuotų Afganistano ir Irako visuomenes ir atremtų jų pasipriešinimą.

Net jei iš pradžių amerikiečiai nesitikėjo pasipriešinimo, jo tikimybė ir galimi mastai paaiškėjo jau po pirmųjų didžiųjų Afganistano bei Irako miestų užėmimo. Būtent tuo metu prezidento Dž.Bušo administracijai teko padaryti itin svarbų pasirinkimą tarp pačios Amerikos interesų ir sunkios Irako bei Afganistano visuomenių transformavimo užduoties. Pasirinkęs pastarąją, Vašingtonas ėmėsi jam vargiai įveikiamos misijos. Norint, kad ji būtų sėkminga, reikėjo nežmoniškai didelio karinio potencialo. Prisiminkime, jog Afganistano nesugebėjo įveikti daugiau nei trys šimtai tūkstančių Sovietų Sąjungos karių.

Taigi dabar matome, jog priemonėmis, kuriomis JAV nusprendė sunaikinti „Al Qaedos“ tinklą, jos pačios susikūrė pačiai pavojingą situaciją. Be abejo, šiandien lengva mums būtų sakyti, jog Jungtinėms Valstijoms derėjo įvesti savo karines pajėgas į terorizmo židiniais įvardijamas šalis, pasiekti užsibrėžtus tikslus ir ramiai atsitraukti, tarsi užsimerkiant į šalyje paliekamą chaosą ir griuvėsius. JAV pasuko kitu keliu: po sėkmingos karinės intervencijos nesuskubo iš Irako ir Afganistano išvesti savo pajėgų. Deja, šalyse visvien tvyro chaosas. Užduotis kur kas sunkesnė ir reikalaujanti laiko bei pastangų nei tikėtasi.

Kyla natūralus klausimas: ar JAV galėjo sutriuškinti „Al Qaedą“ neįsiverždama į Iraką? Juk palikusi pastarąjį ramybėje, ji būtų prisikūrusi kur kas mažiau problemų ir galvosūkių. Atsakymas remiasi dviem svarbiais elementais. Pirma, naivu tikėtis, jog Saudo Arabijos pozicija, vyravusi iki 2003-iųjų kovo, būtų savaime pasikeitusi, šalies vyriausybei neįsitikinus JAV ketinimų rimtumu. Galbūt per ilgesnį laiką Amerika būtų sukūrusi patikimą žvalgybinį tinklą, pajėgų kaipmat susekti ir sugniuždyti „Al Qaedą“. Deja, būtent laiko JAV ir neturėjo.

Bene pati didžiausia JAV vadovybės klaida, kad ji deramai nepasvėrė galimų karinės invazijos pasekmių. Užsibrėžtieji tikslai buvo tokie aukšti ir platūs vien todėl, kad JAV nesitikėjo irakiečių pasipriešinimo. Maža to, rezistencijai įgavus nemažą pagreitį, amerikiečiai vis dar neigė, jog bruzda vietinė liaudis, ir pasipriešinimą įvardijo kaip saujelės senojo režimo pakalikų išpuolius. Padėties Irake Amerikos vadovybė ne tik deramai neįvertino, bet ir delsė pripažinti realybę, tuo dar labiau apsunkindama susiklosčiusią padėtį.

Dėl dabartinės situacijos galima kaltinti netinkamai pasirinktą strategiją, tačiau ir čia logika paprasta – norėdama sunaikinti „Al Qaedos“ tinklą, Amerika privalėjo elgtis būtent taip, kaip ji elgėsi nuo 2001- ųjų rugsėjo 12- osios, ir galų gale pasiekti aklavietę, kurioje ji atsidūrė dabar. Pagaliau prioritetinį tikslą – apginti savo tėvynę – amerikiečiai įgyvendino, nors ir kitų tikslų, kaip antai, demokratijos įdiegimas Irake ir Afganistane, sąskaita.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, praėjus penkeriems metams nuo karo prieš terorizmą pradžios, liepsnoja karšti argumentai dėl tolesnės strateginės perspektyvos. Nuomonių jūroje aiškiai įžvelgiamos dvi barikadų pusės, kurios abi nėra visiškai teisios. Savo kalboje kruvinųjų išpuolių minėjimo dieną JAV prezidentas Dž. Bušas pažymėjo, kad atsitraukimas nuo to, kas pradėta, toli gražu nereikštų, jog teroristai paliksią Ameriką ir jos žmones ramybėje. Supervalstybės vadovas pareiškė neabejojąs, kad Afganistane ir Irake demokratijai šaknis išleisti pavyks. Deja, prezidento administracija nelinkusi pripažinti fakto, kad, turint dabartinį karių konfliktinėse zonose skaičių, to padaryti nepavyks. Dž. Bušo administracijos oponentai, priekaištaujantys, jog karas su Iraku buvęs absoliučiai nereikalingas ir tik kliudęs sėkmingam „Al Qaedos“ sunaikinimui, pamiršta, kad invazija į Iraką turėjo lemiamos taktinės ir strateginės reikšmės keičiant Amerikos pozicijas Vidurio Rytuose. JAV vadovybė nepripažįsta „perlenkusi lazdą“ ir įstūmusi savo karines pajėgas į aklavietę, o jos kritikai nesugeba apčiuopti priežastinio ryšio tarp JAV prezidento administracijos veiksmų ir fakto, kad per penkerius metus „Al Qaeda“ nesurengė nė vieno teroristinio išpuolio prieš JAV.

Parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2006 „XXI amžius“