Kas ką tampo?
Petras KATINAS
Rusijos informacinė agentūra Regnum, nepraleidžianti
progos lyg ir objektyviai pateikti įvykius Lietuvoje, kartu neslepia
nepasitenkinimo kai kurių Lietuvos politikų ir diplomatų pareiškimais
komentuojant Maskvos ir Vilniaus santykius. Šį kartą Regnum užsipuola
buvusį Lietuvos ambasadorių JAV, dabar Didžiojoje Britanijoje, Vygaudą
Ušacką, kuris įvardijamas kaip vienas iš Lietuvos užsienio politikos
strategų. Rusų agentūrai užkliuvo tai, kad Lietuva esą tampo Rusijos
tigrą už ūsų. Tai yra vykdo aktyvią veiklą Rusijos teisėtų interesų
zonoje Ukrainoje, Gruzijoje ir kitose Kaukazo šalyse. Taip pat
primena, kad su Maskva juokai menki, tuo labiau kad su Rusijos vykdoma
energetine politika skaitosi beveik visos Europos valstybės. Aišku,
šiuo atveju Regnum nė kiek neperdeda. Ypač pataikavimu Rusijai
ir jos valdovui V.Putinui, kuris yra panašus į buvusius įvairių
šalių kompartijų sekretorius, stengiasi įsiteikti Prancūzijos prezidentas
Žakas Širakas. Štai neseniai Kompjeno pilyje įvykusiame Rusijos
prezidento susitikime su Prancūzijos prezidentu Ž.Širaku ir Vokietijos
kanclere A.Merkel Prancūzijos prezidentas apdovanojo V.Putiną Garbės
legiono ordino Didžiuoju kryžiumi. Netgi vadinamieji Prancūzijos
bičiuliai retas kuris susilaukia tokio apdovanojimo. Apskritai Prancūzijos
ir kai kurių kitų senosios Europos valstybių pataikavimas ir nuolaidžiavimas
Rusijai nieko gera nežada ES naujokėms, o ypač Rusijos kaimynėms.
Keisčiausia, kad senosios Europos lyderiai klusniai vykdo Kremliaus
politiką, stengdamiesi įvaryti kuo didžiausią pleištą tarp Europos
ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Kaip neseniai rašė politologas Tomas
Čyvas, tokios prabos ir pakraipos antiamerikietiškumu susižavėjusi
Vakarų Europa pasigardžiuodama šveičia Kremliaus meduolius, nors
vis akivaizdžiau matyti, kad tai pavojingas žaidimas. Ginti taiką
ir demokratiją nuo demono Bušo, su šiandieninės Rusijos pagalba
užtariant dabartinį Irano režimą, kuris grasina nušluoti nuo žemės
paviršiaus Izraelį, tiesus kelias į aklavietę. Kaip ir didinti
energetinę priklausomybę nuo Putino malonės.
Tai, žinoma, nieko gera nežada Rytų Europai ir
Lietuvai. Briuselio komisarų užuominos apie ES vykdomą neva energetinę
politiką tiktai tušti žodžiai. Faktai rodo, kad žingsniuojama
visai į kitą pusę. Į tą, kurią nurodo Maskva. Taigi nieko nuostabaus,
kad JT Generalinėje Asamblėjoje dalis ES šalių atstovų netgi plojo
Venesuelos diktatoriui Hugo Čavesui, kai tas iš tribūnos JAV prezidentą
Džordžą Bušą pavadino dvokiančiu šėtonu. Be to, dera pažymėti liguistą
Rusijos reakciją į tai, kad dabartinė Latvijos prezidentė Vaira
Vykė Freiberga būtų iškelta į JT generalinio sekretoriaus postą.
Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas, vertindamas
Latvijos prezidentę, prapliupo vos ne keiksmais, esą ji pažeidžia
Latvijos rusų gyventojų teises. Dar daugiau, apkaltino Latviją,
kad ji Antrojo pasaulinio karo metais kovėsi Vokietijos nacių pusėje.
Taigi Maskvos politika nesikeičia, ypač kaimynų atžvilgiu. Ir tas
spaudimas, jaučiant senosios Europos nuolaidžiavimą Maskvai, tiktai
didės. Esant šitokiai situacijai dabartinio ministro vadovaujama
Lietuvos užsienio politika nieko gera nežada.
Taigi puolimas iš Rytų neabejotinai tęsis. Tą
rodo ir Rusijos žiniasklaidoje paskelbta (nors ir neoficialiai)
naujoji Rusijos karinė doktrina, kurioje be užuolankų skelbiama,
jog Rusija turi teisę ginklu ginti savo skriaudžiamus tėvynainius,
ypač posovietinėje erdvėje. Na, o bet kokios užuominos apie Baltijos
šalių okupaciją 1940 metų birželį sutinkamos priešiškai. Antai nacionalistinės
ir imperinės partijos šulas, Rusijos užsienio reikalų ministerijoje
2000-2005 metais kuravęs Pribaltiką, Michailas Demurinas neigiamai
reagavo į Lietuvos ir Latvijos žiniasklaidoje pasirodžiusius rinkinio
SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais, išėjusio Vilniuje
rusų kalba, vertinimus. Leidinį išleido Lietuvos istorijos institutas
kartu su Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos institutu.
M.Demuriną labiausiai supykdė ne tiek Lietuvos istorikų, kiek Rusijos
visuotinės istorijos instituto darbuotojos Natalijos Lebedevos šios
knygos įvadinis straipsnis. Esą ji 1940 metų įvykius pateikia pagal
Pribaltikos istorikų koncepciją ir vartoja tokius žodžius kaip
okupacija ir aneksija. Pasak M.Demurino, šioje knygoje Vilnius,
Ryga ir Talinas pabrėžia okupacijos koncepciją. O.Lebedeva įžanginiame
straipsnyje šį Rusijos istorijos institutą padarė nedraugiškų Rusijai
šalių politiniu ginklu. M.Demurinas apgailestauja, kad prieš SSRS
žlugimą, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, 1939-1940 metų istoriniai
įvykiai buvo politinio užsakymo išdava siekiant sugriauti Sovietų
Sąjungą. Esą tuometinis liaudies deputatų suvažiavimas pasidavė
masiniam pabaltijiečių deputatų spaudimui įvertinant Molotovo-Ribentropo
paktą. O pabaltijiečiams tuo reikalu daug padėjo SSKP CK Ideologinio
skyriaus vadovai. Be to, pasak M.Demurino, 1939 metais nieko ypatinga
neįvyko, nes tuo metu visa Europos teritorija buvo tapusi dalybų
objektu. Taigi Rusija tiesiog privalėjo pasiimti Baltijos šalis,
nes jos, pasirodo, bendradarbiavo su hitlerine Vokietija, fašistine
Italija, Suomija, Didžiąja Britanija ir Lenkija. Esą ne kas kitas,
o Lietuva neprotestavo prieš Čekoslovakijos suskaldymą, įvykdytą
remiantis Miuncheno suokalbiu, o Latvijos vadovai netgi pasveikino
Lenkiją, užgrobusią Čekoslovakijos Tešino sritį.
Be to, šis Pribaltikos specialistas tvirtina,
jog nuo 1920 metų iki 1940-ųjų birželio Lietuva, Latvija ir Estija
buvo nevisavertės valstybės, ten nebuvo demokratijos ir t.t. Taigi
imperininkas M.Demurinas visiškai nusišnekėjo. Tarsi Sovietų Sąjungoje
buvo demokratija! Tokių paistalų kasdien pilna Rusijos spaudoje.
O Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas
Konstantinas Kosačiovas nepaliauja įrodinėti, kad Lietuva ir kitos
Baltijos šalys, tapusios ES narėmis, nepateisino Rusijos pasitikėjimo.
Mat esą Maskva tikėjosi, kad Baltijos valstybės užstos Rusiją dėl
bevizio režimo. Bet jos, nedėkingosios, kartu su Lenkija trukdo
Europos Sąjungos senbuvėms Prancūzijai, Vokietijai ir Italijai priimti
palankius Rusijai sprendimus. Tiesa, dabar K.Kosačiovas ir jo kolegos
gali būti patenkinti Maskvos interesus ėmė ginti Lietuvos užsienio
reikalų ministras, K.Prunskienės prastumtas į šį postą, buvęs ambasadorius
Baltarusijoje P.Vaitiekūnas. Anas piktinosi, kad ES ketina vos ne
apiplėšti Rusijos piliečius, už vizą į ES šalis reikalaudama po
60 eurų. Štai kur rūpestis! Aišku, matyt, laukiant atitinkamo įvertinimo.
Tiktai neatrodo, kad sulauks. Mat, sprendžiant iš buvusio Lietuvos
Seimo Pirmininko nepaprasto suaktyvėjimo, jo kūlverstukų, aiškiai
matyti, kad jis siekia sulaukti ne tik vietinės nomenklatūros, bet
ir kur kas galingesnių jėgų, susijusių su Maskva, palankumo. Jau
nekalbant apie ekspirmininko užmojį kurti komisiją buvusio VSD pareigūno
J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti. A.Paulauskas sumanė užstoti
Rusiją nuo Gruzijos puolimo! Kai Seimo Užsienio reikalų komitetas
priėmė nutarimą, rekomenduojantį Seimui priimti rezoliuciją Dėl
Rusijos spaudimo Gruzijai, kitaip tariant, dėl atviros ir grubios
ekonominės blokados ir net grasinant tiesiogine agresija, A.Paulauskas
patarė neskubėti, nes, pasak jo, reikia dar viską išsiaiškinti,
kas čia kaltas... Savo partijos viršininkui bemat pritarė ir NATO
reikalų komiteto pirmininkas Vaclavas Stankievičius. Beje, pastarojo
pasisakymai kaskart tampa vis prorusiškesni ir atsiduoda nelabai
geru kvapu. Tai jau ne tik ciniškas, bet kur kas daugiau pasakantis
faktas apie šio veikėjo nuostatas. Ir visai nesvarbu, kad tokiai
reakcijai pritarė ir Prezidentas, ir Premjeras. O šiuo metu solidarumas
su Gruzija yra ypač svarbus, nes niekas nežino, ko įsismaginęs V.Putinas
gali imtis prieš kitas Rusijos kaimynes.
Be abejo, reikėtų sveikinti Lietuvos, Ukrainos
ir Lenkijos prezidentų raginimą Maskvai pradėti derybas su Tbilisiu
ir savo tarpininkavimo siūlymą. Bet vargu ar Maskva į tai reaguos.
Juk kai Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO)
pirmininkas Belgijos užsienio reikalų ministras Karelas de Giuchtas
pasiūlė savo tarpininkavimą, Rusijos užsienio reikalų ministras
Sergejus Lavrovas bemat jį atmetė. Todėl tikėtis kokios nors reakcijos
į trijų prezidentų pasiūlymą mažai vilties. Greičiausiai bus pažerta
kaltinimų, kad Vilnius, Kijevas ir Varšuva, kaip JAV parankiniai,
kišasi ne į savo reikalus.
Kaip pažymėjo buvęs Lietuvos užsienio reikalų
ministras A.Valionis, mūsų valstybės vadovų ir diplomatų laukia
nelengvas, juodas darbas siekiant atskleisti senajai Europai augantį
pavojų iš Rytų. Visa bėda, jog paskendęs rietenose Lietuvos politinis
elitas neranda laiko, o gal nenori, imtis to juodo darbo.
© 2006 XXI amžius
|