Egzaminas ,,Laisvė: Rusijos Gruzijos krizės
atvejis
Marius MARKUCKAS
|
Gruzijos prezidentas
Michailas Saakašvilis
|
Tokie santykiai, kokie pastarosiomis dienomis
įsivyravo tarp Rusijos ir Gruzijos, išties nėra netikėti. Panašaus
susirėmimo iš esmės galima buvo laukti ir kur kas anksčiau, pavyzdžiui,
jau tuo metu, kai šios šalies prezidentu tapo gruzinišką temperamentą
puikiai reprezentuojantis Michailas Saakašvilis (2004 m. sausis),
arba tada, kai buvo garsiai prabilta apie Gruzijos galimybes tapti
visaverte NATO ir Europos Sąjungos nare (2004 m. spalis). Kitaip
tariant, kalbėti apie Maskvos ir Tbilisio iš kažkur atsiradusius
nesutarimus būtų tiesiog juokinga.
Oficialiu pretekstu, kaip žinia, tapo Gruzijoje
sulaikyti ir, vos tik Kremliui įsakmiu tonu pareikalavus, iškart
nepaleisti keturi šnipinėjimu įtariami Rusijos karininkai. Kažin
ar verta daug šnekėti apie tai, jog, iškilus tokiems įtarimams,
kokie buvo pareikšti minėtiems rusų karininkams, Gruzijos teisėsauga
paprasčiausiai kitaip elgtis ir negalėjo (juk procedūra panašiais
atvejais gana aiški ir reglamentuota: įtariamieji suimami, apklausiami,
nepasitvirtinus įtarimams paleidžiami). Tiesą sakant, taip ir
buvo. Tačiau įdomiausia prasidėjo vėliau ir tęsiasi iki dabar. Procedūra,
jau taikoma Kremliaus, buvo gana standartinė: Rusija, greitai sureagavusi
į šią situaciją, savo ruožtu kaipmat pritaikė sankcijas ir Gruzijai.
Pastarosios sankcijos šį kartą nebuvo energetinės (nors, žinoma,
dar nevėlu, ką patvirtina ir patys Rusijos vadovai), o daugiau ekonominės.
Tokios sankcijos tipas pasirinktas neatsitiktinai.
Ekonominės bausmės buvo pasirinktos ne todėl, kad, tarkime, dujų
blokada tokiu metų laiku nelabai išgąsdinsi (reikia prisiminti,
kad gruzinai gana didvyriškai tokį Rusijos manevrą įveikė jau
2006 metų žiemą), tačiau dėl to, kad Kremliaus strategai pasirinko
kitą kelią siekdami sukompromituoti dabartinę Gruzijos politiką
(tuo pačiu ir pačią demokratinę Gruziją) bei kai kurių gruzinų galvose
sukelti sumaištį, užduodant klausimą, ar išties politinė laisvė
yra geriau nei sotus pilvas? Tokį klausimą padeda iškelti ne kas
kita, o tarpvalstybinis pašto ir transporto ryšių nutraukimas.
Tai išties gana skausminga Gruzijai, nes šimtai tūkstančių šios
šalies gyventojų dirba Rusijoje ir siunčia uždarbį atgal į namus.
Tačiau įvedus tokią blokadą pajamos lieka didžiojoje kaimynėje,
o gruzinų darbininkų šeimos, likusios gimtinėje, yra priverstos
patirti materialinį stygių. Todėl nesunku suprasti, jog Rusijos
valdžia laukia, kad Gruzijos piliečių gretose kristų pasitikėjimas
ir įsivyrautų nepasitenkinimas prezidentu M.Saakašviliu (nors pats
Kremlius teigia, kad kaip tik M.Saakašvilis, konfrontuodamas su
ja, kelia savo reitingus) bei artimiausiuose rinkimuose šio ne visai
parankaus Rusijai žmogaus likimas taptų miglotas. Tokiu atveju Rusija
galėtų pabandyti sukurti kokį nors projektą Lojalus prezidentas
ir pamėginti tvirčiau perimti į savo rankas gruzinų likimą, galbūt
net pasukant Gruzijos valstybės laivą tolėliau nuo vakarietiškųjų
struktūrų uostų, o tai, pasak NATO plėtros analitiko ir Transatlantinio
centro direktoriaus Ronaldo Asmuso, yra svarbu ne tik pačiai Gruzijai,
bet ir Aljansui, siekiančiam įsitvirtinti Balkanų pusiasalyje.
Todėl pastarasis konfliktas iš tiesų, nors ir
ne tiesiogiai, liečia ne tik šias dvi valstybes. Kaip galima suprasti
iš Kremliaus retorikos, jis nepatenkintas ir tuo, kad Gruzija vykdo
aktyvų ginklavimąsi, o tai neva graso pačios Rusijos saugumui. Be
abejo, tokie pasisakymai yra ne kas kita, o tik pigūs triukai, bandant
stabdyti Gruzijos integraciją į NATO. Dar daugiau, toks pasakymas
yra iš dalies adresuojamas ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nes
būtent pastaroji šalis ginkluote aktyviai remia Gruzijos armiją
jau maždaug nuo 1994 metų. Nereikia būti naiviems ir tikėti, jog
Vladimirui Putinui bei jo bendrininkams, matant iš rankų slystančią
įtaką (o slysta ji ne tik Gruzijoje, bet ir Ukrainoje), niekas nesikeis,
arba į šiuos procesus bus atsižvelgiama tolerantiškai. Taigi, reikia
pamiršti B.Jelcino šnekas, išsakytas dar visai neseniai Rygoje,
kad Rusijos mentalitetas visiškai kitas nei SSRS, nes, kaip matyti
iš pastarosios krizės, dabartinių Rusijos vadovų metodika mažai
skiriasi nuo ankstesnių garsiųjų SSRS vadų: dialogo (bene pagrindinio
demokratijos elemento) kaip nebuvo, taip iš esmės ir nėra, o išlikęs
tik nepaklusniųjų kaimyninių šalių baudimas įvairiomis formomis.
Elgtis kitaip Rusijai paprasčiausiai nenaudinga ne tik dėl to, kad
griūtų imperinės Rusijos įvaizdis, tai yra tarsi būtų suabejota
jos galia, tačiau ir dėl elementarių pragmatiškų ekonominių motyvų.
Yra didelė tikimybė, jog pastarosioms posovietinėms šalims įstojus
į ES, pigesnės darbo jėgos srautai persiskirstys ne Rusijos naudai,
tokiu būdu palaipsniui mažės ekonominė įtaka joms. Tad tokios perspektyvos
didžiosios valstybės išties nedžiugina.
Žinoma, nemažą vaidmenį šiame konflikte vaidina
ir Rusijos kariuomenės daliniai, dislokuoti Gruzijos teritorijoje.
Iš esmės dabar šie daliniai atlieka dvejopą vaidmenį: prižiūri
Abchaziją ir Pietų Osetiją, bet tuo pačiu tampa ne blogesniu galios
demonstruotoju patiems gruzinams. Taigi situacija žingsnis po žingsnio
gali tapti panaši į įkaitų dramą, kurioje potenciali įkaitė
be abejo, pati Gruzija. Girdint Maskvos dabartinį toną ir matant
bendravimo manieras Tbilisio atžvilgiu, 2008 metai, t.y. tada, kai
Rusija oficialiai iš Gruzijos teritorijos turėtų išvesti savo armiją,
gali ir neateiti taip greitai. Be abejo, tokį laiko stabdymą rusams
palengvintų, sakykime, tai, jog Gruzija visgi susikompromituotų
gynybinės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos akyse ir neįvykdytų
savo siekių saugumo srityje.
Vadinasi, galima teigti, jog pastaroji krizė anaiptol
nėra vien tik šnipų krizė. Kartu tai dviejų ideologijų kova,
kurioje konfrontuoja demokratiniai ir autoritariniai principai.
Rusija, iš dalies suprasdama ir laiko limitą, dar sykį stengiasi
įvykdyti kardinalią revoliuciją ne tik gruzinų galvose, tačiau tuo
pačiu ir jų šalyje. Belieka viltis, jog šį laisvės egzaminą Gruzija
išlaikys.
© 2006 XXI amžius
|