„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. spalio 11 d., Nr. 17 (133)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Duobės JAV valstybėje

Didžiausia pagal žmonių skaičių, turtingiausia valstybė niekaip negali išsikapstyti iš slegiančių politinių ir karinių problemų. Nors Džordžas Bušas, Dikas Čeinis, Kondoliza Rais, spaudžiami mažos valstybės, įbruko Ameriką į absoliučiai nereikalingą Irako karą, kuriame neteko gyvybių jau trys tūkstančiai karių, beveik niekas Amerikoje nesuka galvos, kad kare kasdien ir toliau žūsta arba sunkiai sužalojami keli šimtai nekaltų vyrų, vaikų ir moterų.

Už nesaugojamą pasienį Amerikos laukia baisiausi nemalonumai. Demokratai, pavyzdžiui, Kenedis, ir net kai kurie respublikonai jau dabar nelegaliems imigrantams, o jų 12-13 milijonų, siūlo pilietybę, taip pat socialinį draudimą, kuponus maistui gauti, sveikatos priežiūrą veltui ir kitus piliečiui reikalingus dalykus. Kiekvienas naujas Amerikos pilietis turi teisę išsikviesti nuolat gyventi savo artimus gimines iš Pietų Amerikos. Kaip žinoma iš seniau, kiekvienas meksikietis paprastai išsikviečia nuo dešimt iki keturiasdešimt artimųjų. Vadinasi, valstybėje pasklis daugiau nei šimtas milijonų žemą ar jokio išsilavinimo neturinčių imigrantų. Ką tai reikš Amerikai, siaubinga net pagalvoti.

Žodis „imigracija“ šiandien skamba visur. Kadangi valstybė neturi jėgų nei noro nelegalių imigrantų sulaikyti, visi Centrinės ir Pietų Amerikos „kriminaliniai“ ir paprasti žmonės milijonais traukia į šiaurę. Daugiausia jų emigruoja iš Meksikos, tačiau jau 25 proc. nelegalų spraudžiasi iš kitų Centrinės Amerikos valstybių. Neatsilieka Kolumbija (iš ten daugiausia susijusių su nusikaltimais) ir Brazilija, bet netrūksta ateivių ir iš kitų Pietų Amerikos valstybių.

JAV žurnalistai specialioje TV laidoje parodė, į kokius namus patalpinami sugauti nelegalai. Atėjūnai rodomi Hondūre ir Gvatemaloje. Namukai nepaprastai maži, maistas verdamas kūrenant pusiau žalias medžio šakas. Kiekvienas turi žmoną ir būrį vaikų. Matėsi didžiulis skurdas ir nepriteklius. Prieš 50 metų, tarnaudamas civilinėje aviacijoje, skraidžiau Centrinėje Amerikoje ir kasdien mačiau jų baisų vargingą gyvenimą. Atrodo, po pusšimčio metų niekas nepagerėjo.

Per visą C entrinę ir Pietų Ameriką kas savaitę (ar kas kelintą dieną) rieda traukinys 141-uoju numeriu. Paskutinė traukinio stotis – Nuevo Laredo, ties JAV siena. Nekalbant apie pilnus žmonių prigrūstus vagonus, šimtai naujųjų Amerikos imigrantų važiuoja ant stogų ir įsikibę į traukinio šonus. Pakelyje daugelį jų nušluoja medžiai ar staigūs sustojimai. Daugybė jų tiesiog krenta ant bėgių, todėl pakelėse auga eilės naujų kapų. Vienoje televizijos laidoje rodė, kaip senas katalikų kunigas rinko sužeistuosius ir vežė į ligoninę.

Atrodo, kad Centrinės Amerikos valstybėse niekas per daug nesuka galvos dėl sergančiųjų. Šimtai jų, sergančių tuberkulioze ir kitomis Amerikoje įveikiamomis ligomis, praslenka per sieną ir atvyksta į JAV, daugiausia Kalifornijos ir Arizonos, ligonines. Jie neatstumiami, nors tai pasienio valstijoms kainuoja milijonus dolerių. Mokame už viską mes, mokesčių mokėtojai.

Nežinia, kas reguliuoja nėščių meksikiečių imigraciją Amerikon. Dažniausiai Kalifornijos miestuose ir miesteliuose kasdien pasirodo tam tikras skaičius šių moterų paskutinę minutę prieš gimdymą. Čia ligoninėse jos priimamos ir dažniausiai sudaromi nelegalūs gimimo dokumentai, įrodantys, kad jos gimusios Teksaso valstijoje. Gimęs vaikas jau automatiškai tampa Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu. Tad valstija turi išlaikyti ne tik jį, bet ir jo motiną. Po kelių dienų paprastai pasirodo vaiko tėvas, dažniausiai irgi tik „draugas“. Įdomiausia tai, kad jie beveik visi nesusituokę. Taip jie ir tęsia laimingą gyvenimą naujojoje valstybėje.

JAV visuomenės dauguma jau pradėjo griežtai reikalauti naujų imigracijos įstatymų bei dabartinių vykdymo. Tačiau didieji pramonės plėtotojai ir, deja, kai kurie Katalikų Bažnyčios vadai nenori jokių naujų įstatymų, varžančių nelegalų veržimąsi į šalį. Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikėtų tik paprasto įstatymo, kuris leistų kontroliuoti laikiniems darbams atvykstančius svetimtaučius. Bet valdančioji grupė kartu su prezidentu Dž.Bušu tokių įstatymų nenori. Meksikos valdžia ne tik nepadeda JAV pasienio organams, bet iš tikrųjų net ir organizuoja nelegalių imigrantų judėjimą kaimyninėn valstybėn. Mat šie dalykai turi gilesnes šaknis. Meksikiečių dauguma tiki ir reikalauja, kad pietvakarių valstijos, pradedant Teksasu, baigiant Arizona ir Kalifornija, turi būti grąžintos Meksikai, nes atseit amerikiečiai jas užkariavo.

Šiandien meksikiečiai jau masiškai veržiasi į Nevados, Oregono, Vašingtono ir Aidaho valstijas. Greitai jas užims lotynai. Vieną dieną Jungtinės Amerikos Valstijos gali nustoti egzistavusios. (Apie tai rengiuosi parašyti vėliau.)

Bandant įteisinti naujus imigracijos įstatymus, 12 milijonų nelegalių imigrantų Amerikoje sukėlė masines demonstracijas, reikalaudami, kad jiems būtų suteikta JAV pilietybė ir kitos lengvatos. Nauji įstatymai vadinami rasizmu. Kiekvienas meksikietis turi visišką teisę gyventi kur nori. Nemažai katalikų kunigų taip pat dalyvavo demonstracijose. Los Andželo kardinolas Mahoney sakė: „Kiekvienas žmogus turi teisę į geresnį gyvenimą“. Jis pareiškė, kad nepalaiko naujų imigracijos įstatymų. Kadangi visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje gyventojų masės (išskyrus valdančiuosius sluoksnius) gyvena didžiuliame skurde, tai, anot kardinolo, jie visi turi spraustis į Šiaurės Ameriką, kur gyvenimo lygis aukštesnis. Bet čia jo logiką paaiškinti sunku. Tokia Amerika iškilo, nes jos pirmieji imigrantai – europiečiai nuo pat pirmos krašte dienos sunkiai dirbo. Daugiausia europiečiai mokslininkai ir pakėlė JAV į aukštą ekonominį ir technologinį lygį. Šalį užėmus tamsiai ir neišsilavinusiai masei, Jungtinės Amerikos Valstijos jau nebebus Amerika, gal tik panaši į naująją Braziliją.

Keista, kad kardinolas ir kai kurie katalikų vyskupai pasisako už meksikiečių imigraciją. Negi jie nežino, kad 60 procentų meksikiečių JAV gyvena nesusituokę. Palikę žmonas Meksikoje, čia greitai suranda naujas. Retas telanko bažnyčią. Dauguma jų aplanko bažnyčią tik du kartus per savo gyvenimą – per krikštą ir laidotuves. Ir už tokius „katalikus“ kovoja kardinolas Mahoney.

Būdamas JAV piliečiu, labai apgailestauju, kad dabartiniai imigracijos įstatymai liks tik popieriuje, nes valdantieji galvoja ką kita. Vieną dieną (ta diena jau dabar) Jungtinės Amerikos Valstijos nugrims į jos pačių vadovų išsikastą duobę.

Henrikas KUDREIKIS

JAV

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija