„Taikusis“ puolimas

Petras KATINAS

Iš kai kurių mūsų politikų, matyt, nereikia aiškinti iš kokių, netgi po rusų žurnalistės A.Politkovskajos nužudymo ir atviros agresijos prieš mažą Gruziją, pasigirdo gana keistų samprotavimų. Esą Rusija, nors ir sunkiai, vis dėlto žengia demokratijos link. Todėl jokiu būdu nevalia pernelyg kritikuoti Rusijos, o ypač jau Stalino keliu pasukusio Kremliaus valdovo prezidento V.Putino. Viena nuosekliausių Maskvos mylėtojų žemės ūkio ministrė K.Prunskienė nusišnekėjo, jog belieka vos ne padėkoti Maskvai ir „Gazprom“, kad nepakėlė dujų kainos tiek, kiek moka Vokietija, tai yra iki 280 dolerių už 1000 kubinių metrų. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu taip kalbėtų valdžioje tebesėdintys Maskvos ir tuomečio Leningrado partinių mokyklų auklėtiniai, tačiau kai vos ne pagrindiniu Kremliaus advokatu tampa parlamentaras, kuravęs NATO reikalus, darosi visiškai nesuprantama. O teiginiai, kad nekritikuodami Rusijos, neprieštaraudami jos aštriai imperinei politikai, susilauksime malonių iš Maskvos, tėra pats primityviausias žmonių protų mulkinimas. Nors ir taip Maskva gali būti patenkinta. „Didžiojo brolio“ kalba jau skamba iš visų pakampių. Rusiškas popsas liejasi iš daugybės kavinių, restoranų, turgaviečių kioskų. Rusų kalba jau oficialiai tampa antrąja, po anglų kalbos, Lietuvos mokyklose. O ką jau kalbėti apie televiziją! Vadinamosios liūdnosios Rytų Lietuvos, Vilniaus krašto gyventojai žiūri vien rusiškų televizijų programas. Visiems kitiems savo propagandinį šlamštą bruka pirmasis Baltijos kanalas, dabar vėl „brangiems Lietuvos žmonėms“ naujai per teismą savo teises įgavusi Lukašenkos valdomos Baltarusijos televizija, „Rusų radijas“. Žiūrovai ir klausytojai auklėjami rusiško „patriotizmo“ dvasia, peršamas visų buvusių sovietinių „respublikų“, taip pat ir Lietuvos, nevisavertiškumo kompleksas. Ir tai daroma kur kas profesionaliau, nei darydavo primityvūs „išvystyto socializmo“ ar šviesios komunistinės ateities sovietinių laikų propaguotojai. Todėl visiškai teisus publicistas Tomas Čyvas, teigdamas, kad, matant Rusijos propagandinės mašinos sukimąsi visais greičiais, kyla pavojus tapti, o gal ir likti, Rusijos ideologine ir kultūrine provincija. „Tai problema, kurią turėtų spręsti mūsų politikai, nes NATO nuo šios grėsmės apsaugoti negali“, – teigia T.Čyvas.

Bet, aišku, be ideologinio ir neva kultūrinio skverbimosi į „artimąjį užsienį“, Rusija tapo energetine supervalstybe ir tuo puikiai naudojasi. Šokdina pačią Europos Sąjungą. Netgi gana palankiai žiūrėjęs į Maskvos išsidirbinėjimus Europos Komisijos pirmininkas Ž.M.Barozas ėmė atvirai reikšti susirūpinimą dėl pernelyg didelės energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Dar daugiau, Europos Komisijos vadovas gana griežtai vertino Rusijos vykdomą nuoseklią demokratijos užgniaužimo politiką, žodžio laisvės varžymus, ką parodė žurnalistės A.Politkovskajos nužudymas. Pasak Ž.M.Barozo, šios žmogžudystės ištyrimas ir kaltininkų stojimas prieš teismą bus pasitikėjimo Rusijos vyriausybe ir Rusijos valdžia klausimas. Tuo tarpu Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas ir jam pritariantis užsienio reikalų ministras, vadinamas K.Prunskienės žmogumi G.Kirkilo Vyriausybėje, irgi kalba apie kažkokį korektiško bendradarbiavimo su Rusija būtinumą. Kitaip tariant – nuolaidžiauti. O vienu aktyviausiu oficialios Kremliaus politikos gynėju tampantis Seimo narys Vaclavas Stankievičius net pateikė parlamentui projektą, raginantį nesutikti su ES sprendimu nuo kitų metų padidinti kainas už vizas, pirmiausia, aišku, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, iki 60 eurų. Pasak V.Stankievičiaus, to daryti visiškai nevalia, nes esą Lietuva patirsianti didelių finansinių ir politinių nuostolių.

Praėjusį savaitgalį Suomijoje įvyko neformalus ES šalių vadovų susitikimas. Jame dalyvavo ir Rusijos prezidentas V.Putinas, tarsi koks prižiūrėtojas, kad Briuselio ponai nenukryptų ten, kur nereikia. Vienas svarbiausių klausimų tame susitikime – ES ir Rusijos partnerystės sutartis, kurios galiojimo terminas baigiasi šiemet.

Bet ne tai svarbiausia. Užsienio informacijos agentūrų, ypač Lenkijos žiniasklaidos pranešimuose, komentuojant neformalų ES šalių vadovų susitikimą ir bendrą vakarienę su Rusijos prezidentu V.Putinu Suomijos Lahčio mieste, nenutylėtas ir gaisras „Mažeikių naftoje“. Taip pat ir dar prieš gaisrą Rusijos naftos tiekimo nutraukimas naftotiekiu „Družba“. Maskva oficialiai paskelbė ir dabar tebeskelbia, kaip ir V.Putinas Lahtyje, kad tai ne politinis sprendimas, o techninė avarija. Esą vyksta to naftotiekio remontas. Tiktai neskelbiama, kada tas remontas baigsis, nors patikimi šaltiniai pačioje Rusijoje skelbia, jog jokie remonto darbai „Družbos“ naftotiekyje nevyksta.

Lenkijos žiniasklaida praneša, kad Lahčio susitikime kai kurie ES šalių vadovai gana ironiškai reagavo į V.Putino šnekas apie naftotiekio techninius gedimus. Visai nesvarbu, kad ir Lietuvos premjeras G.Kirkilas, ir ūkio ministras V.Navickas, dar nespėjus išsisklaidyti gaisro dūmams Mažeikių įmonėje, paskubėjo pareikšti, jog nelaimė įvyko dėl techninių priežasčių. Ir tai pranešta net nepradėjus darbo Vyriausybinei komisijai, kuri turėtų ištirti gaisro priežastis ir paskelbti savo išvadas.

Be to, vis labiau ryškėja gana keisti ir įtartini sutapimai. Juk spalio 12 dieną Varšuvoje Lenkijos ir Lietuvos pareigūnai derino paskutinius sandorio dėl „Mažeikių naftos“ su Lenkijos koncernu „PKN Orlen“ straipsnius. Taip pat buvo paskelbta, jog Europos Komisija lapkričio 6-7 dienomis aprobuos šį sandorį, o lapkričio 20-21 dienomis sutartis bus galutinai pasirašyta Vilniuje.

Kaip tik spalio 12 dieną ir kilo gaisras Mažeikių įmonėje. Taigi pernelyg daug keistų sutapimų, rodančių, jog siekiama pakenkti sandoriui bei kaip galima toliau nukelti sutarties pasirašymo datą, ar iš viso priversti lenkų koncerną pasitraukti iš sandorio. Nors Europos Komisijos atstovai teigia, kad nevėluos pateikti savo išvadų po gaisro „Mažeikių naftoje“, sandorio pasirašymo data nukeliama į kitų metų pirmojo ketvirčio pabaigą. Todėl nei Europoje, nei Lenkijoje netylant komentarams dėl gaisro „Mažeikių naftoje“, vis daugiau kalbama, jog Maskva vykdo kruopščiai parengtą sandorio žlugdymo planą.

Kitas dalykas, ES viršūnių ir Rusijos prezidento susitikimo išvakarėse pats Kremliaus valdovas jau pakankamai paruošė dirvą „senojoje“ Europoje. Ir ne tik joje.

Štai Rusijos užsienio reikalų ministerijos Politinių technologijų centro generalinio direktoriaus pavaduotojas ir NVS šalių departamento direktorius Sergejus Michejevas džiūgauja dėl JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos, remiančios Rusijos vykdomą politiką Gruzijos atžvilgiu ir faktiškai įteisinant šios mažos šalies teritorijos skaldymą. S.Michejevas pareiškė, kad net Jungtinės Amerikos Valstijos, jau nekalbant apie Europos Sąjungos užsienio politikos koordinatorių Chavjerą Solaną, supranta, jog Rusija vienintelė turi teisę laikyti savo „taikdarius“ Abchazijoje, nes pati yra taikdarė... „Vakarai suprato, kad visa posovietinė erdvė yra svarbiausia Rusijos gyvybinių interesų zona“, – pareiškė S.Michejevas, dar pažymėdamas, jog Saugumo Taryba davė gerą pamoką Gruzijai, o jeigu reikės, kartu su Ch.Solanos pagalba pamokys ir kitus iš tos pačios posovietinės erdvės.

V.Putinas, neseniai lankydamasis Vokietijoje, pareiškė: „Rusai žygiuoja į Europą ne su tankais ir Kalašnikovo automatais, o su pinigais. Tai ne Raudonoji armija, o tokie patys kapitalistai kaip ir jūs“. Pasakyta pakankamai aiškiai ir tiksliai. Ir gana atvirai, tiktai nepaminint garsiosios Lenino frazės, jog Vakarų kapitalistai rusams už didelius pinigus mielai parduos virvę ir netgi išmuilins ją. Kad vėliau ant tos jų parduotos ir išmuilintos virvės būtų pakarti.

Spalio 25-26 dienomis Sank Peterburge įvyks antrasis užsienyje gyvenančių rusų, vadinamasis tėvynainių, kongresas. Dar gerokai prieš šį tėvynainių kongresą Rusijos spaudoje pasipylė straipsniai ir šio renginio būsimų pranešimų pagrindinės tezės. Jose pirmiausia akcentuojama tai, kad rusai, gyvenantys NVS ir Baltijos valstybėse, nėra jokia diaspora, o tik dėl nepalankių aplinkybių tapo atskirti nuo Rusijos Federacijos. „Jie (rusai) niekada nepaliko savo tėvynės. Tai jų buvusi tėvynė paliko juos, jų neatsiklaususi. Todėl atėjo metas pakeisti tokią padėtį“, – sakoma vienos rezoliucijos projekte, kurią priims Sank Peterburgo tėvynainių kongresas. Ką visa tai reiškia, nesunku suprasti. Juk ne kas kitas, o pats V.Putinas pareiškė, kad visomis išgalėmis, net ir karine jėga, gins tuos tėvynainius, ypač „artimajame užsienyje“, jeigu jiems iškils pavojus. O sukelti isteriją dėl panašių „pavojų“ Maskva moka puikiai dar nuo senų laikų.

© 2006 „XXI amžius“