Ar verta minėti Vilniaus dieną
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
1920 m. rugsėjo 30-spalio 7 d. Suvalkuose vyko
Lietuvos ir Lenkijos derybos stebint JAV karinės misijos Baltijos
kraštuose atstovams ir Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai.
Fronte padėtis keitėsi lenkų nenaudai. Jie derybas visokiais būdais
stengėsi vilkinti. Pagaliau spalio 7 dieną buvo pasirašyta sutartis.
Lietuva šią sutartį tuojau pat užregistravo Tautų Sąjungoje. Taigi
tarptautinės teisės požiūriu Suvalkų sutartis teisėtai vadinama
paliaubų sutartimi.
Dar prieš prasidedant deryboms ir joms vykstant,
J.Pilsudskis slaptai rengė Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimo
planą. Buvo sudaryta speciali karinė grupuotė, kuri, vadovaujant
L.Želigovskiui, spalio 8 dieną puolė Vilnių iš Lydos pusės ir jį
užėmė spalio 9 dieną. Ne tik Vilnius, bet ir didelė Pietryčių Lietuvos
teritorija atsidūrė lenkų valdžioje. Nemažai prirašyta knygų (neseniai
XXI amžiaus puslapiuose pasakojome apie Jeronimo Cicėno knygą
Vilnius tarp audrų) apie tai, ką lenkai, klastingai užgrobę Lietuvos
sostinę, darė aneksuotose žemėse. Pirmiausia buvo likviduoti lietuvių
kultūros ir švietimo židiniai, uždarytos lietuviškos mokyklos, vaikai
verčiami mokytis lenkiškose mokyklose. Naudota moralinė ir fizinė
prievarta. Vilnius ir Pietryčių Lietuva su beveik 200 tūkstančių
sąmoningų lietuvių pirmą kartą savo istorijoje karinėmis ir politinėmis
Lenkijos pastangomis pateko į Lenkijos valstybės sudėtį. Lietuvos
širdis nustojo plakusi Lietuvai, - rašė istorikas Bronius Makauskas.
Lietuva lenkų okupacijos niekada nepripažino.
Su Lenkija beveik 20 metų buvo nutraukti santykiai. Įsikūrė Vilniui
vaduoti sąjunga, poetai kūrė patriotinius eilėraščius, kuriuos mokiniai
įvairiomis progomis deklamuodavo mokyklose ir kitur. 1928 metais
Petras Vaičiūnas išleido eilėraščių rinkinį Amžiais už Vilnių dės
galvą lietuvis!. Ei pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim! - šiuos
poeto žodžius įvairiomis progomis kartojo ir jaunas, ir senas. Visa
lietuvių tauta susitelkė siekdama atgauti savo istorine sostinę.
Tam skirta daug energijos ir jėgų, kurios galėjo būti panaudotos
ūkiui kurti ir kultūrai puoselėti. Spalio 9-oji paskelbta Vilniaus
diena. Dabar sakome, kad ta diena savo tragiškomis pasekmėmis pragaištinga,
kaip ir Ribentropo-Molotovo sutarties pasirašymo diena. 1939 m.
spalio 28-ąją Lietuvai grąžintas Vilnius ir tik trečdalis okupuotos
teritorijos. Du trečdaliai kultūriškai sunaikinti ir vargu ar kada
atsigaus. Mokslininkai sudarė Zietelos, Lazūnų tarmių žodyną, bet
lietuviškai kalbančių ten nebėra. Ant kovotojų už lietuvybę kapų
paminklų taip pat nėra.
Dabar dažnai girdime kalbant politikus, kad Lenkija
yra strateginis mūsų partneris, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos niekada
nebuvo tokie geri santykiai kaip šiuo metu. Televizijos ekranuose
dažnai matome abiejų šalių besišypsančius prezidentus, draugiškai
spaudžiančius vienas kitam rankas. Savaime kyla klausimas: ar verta
dabar minėti tai, kas vyko daugiau negu prieš pusę šimto metų?
Verta tvirtai atsako Vilnijos draugijos
pirmininkas dr. Kazimieras Garšva, Lietuvių švietimo draugijos Rytas
pirmininkas pedagogas Algis Macaitis, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas,
Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos
pirmininkas, spalio 9-ąją surengę Vilniaus dienos minėjimą Sąjūdžio
būstinėje.
Verta dėl kelių priežasčių. Lenkija turi žinoti
kone dvidešimt metų vykdytus nusikaltimus lietuvių tautai. Jei kas
šitai pamiršo, reikėtų priminti.
Verta dėl tebesitęsiančio lenkinimo Pietryčių
Lietuvoje. Kaip konstatuojama LR Prezidentui, Ministrui Pirmininkui
ir Seimo Pirmininkui išsiųsto memorandume, Vilniaus rajono savivaldybė
toliau vykdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) programą. Bloginama
mokyklų valstybinė kalba, įvairiais būdais verčiant ir agituojant
mokinius mokytis lenkų kalba. Šis konstatavimas paremtas daugybe
konkrečių pavyzdžių. Jau vienuolikti metai kasmet rengiamos konferencijos
Lenkų vaikas - lenkiškoje mokykloje. Tokias konferencijas norima
rengti ir seniūnijoje.
Remontuojamos ir plečiamos daugiausia lenkiškos
mokyklos, greta apskrities švietimo įstaigų skubiai, net be leidimų
statomos alternatyvios lenkiškos mokyklos ir darželiai ( Lavoriškės,
Eitminiškės, Mickūnai ir t.t.). Geriausiai aprūpinamos LLRA akcijos
narių vadovaujamos lenkiškos mokyklos. Valstybės kontrolė 2006 m.
liepos 4 d. žiniasklaidai pranešė, kad Vilniaus rajono savivaldybėje
kai kuriose mokyklose moksleivio krepšelyje yra iki penktadalio
mažiau lėšų negu priklauso, o kitose krepšelis dešimtadaliu didesnis
už normatyvą. 2003-2005 metais moksleivio krepšelis buvo tendencingai
perskirstomas lenkiškų ir mišrių mokyklų naudai, atimant lėšas iš
mokymo įstaigų valstybine kalba: iš Maišiagalos LDK Algirdo vidurinės
mokyklos - 403438 litai, iš Paberžės Verdenės vidurinės mokyklos
- 327228 litai, iš Marijampolio vidurinės mokyklos - 250772 litai
ir t.t. Tai daroma kasmet, nepaisant Valstybės kontrolės ir nevyriausybinių
organizacijų.
Dėl lenkiškų mokyklų mokinių kovojama jie perkami,
atimant ar suteikiant tėvams darbą, dovanas, pašalpas, mokinius
vežant į Lenkiją vasarą, ekskursijomis, nemokamai juos maitinant
ir t.t. Prieš mokslo metus savivaldybė reikalauja pateikti lietuviškų
mokyklų pirmokų sąrašus ir vėliau mokinių tėvai įkalbinėjami ir
verčiami vaikus pervesti į lenkišką mokyklą. Spaudimą tėvams daro
mokytojai, seniūnai, kunigai, LLRA ir Lenkijos agitatoriai, žurnalistai.
Tik lenkiškų mokyklų absolventai Lietuvoje (tokių jau 725) gauna
ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos fondo Semper Polonia papildomas
stipendijas.
Per mokyklas ir darželius šelpiami ir išlaikomi
LLRA partijos nariai ir rėmėjai reikalaujant juos įdarbinti direktoriais,
pavaduotojais, mokytojais, pagalbiniais darbuotojais, net lietuviškose
mokyklose, nors tokie kadrai sunkiai kalba valstybine kalba, gadina
mokinių tartį, rašybą. Du procentus mokesčio reikalaujama pervesti
Lenkų sąjungai.
Mažos lietuviškos mokyklos paliekamos, o didesnės
jungiamos ne prie lietuviškų, bet prie lenkiškų švietimo įstaigų
tam, kad lenkiškas mokyklas būtų galima stiprinti ir vėl mažinti
lietuviškų klasių mokinių skaičių.
Lenkiškose mokyklose Lietuvos vaikai dažnai auklėjami
ne Lietuvos, o Lenkijos dvasia: jiems aiškinama, kad Lenkijos kariuomenė
1919-1939 metais buvo ne okupacinė, o išvaduotoja, kad J.Pilsudskis,
L.Želigovskis, Armija krajova nevykdė Lietuvos piliečių genocido
ir buvo geradariai, lenkų harcerių būriai vadinasi jų vardais. Lietuviškų,
lenkiškų mokyklų direktoriai svarbiausiems pasitarimams kviečiami
ne į savivaldybės salę, o į Lenkų namus, kur, pažeidžiant LR Konstituciją,
Valstybinės kalbos įstatymą, daugiausia visiems kalbama lenkiškai,
vartojama Lenkijos simbolika.
Lietuvos mokyklos LLRA lopšys, motina ir partijos
štabas. Čia auklėjami nauji partijos rinkėjai, čia dirba daugelis
partijos narių, už partinę veiklą jie gauna papildomą atlyginimą.
Nemenčinės lenkiškoje vidurinėje mokykloje LLRA nariams yra penki
direktoriaus pavaduotojų etatai, Rudaminoje ir kitur- po tris, kai
lietuviškose mokyklose po vieną ar du pavaduotojus. Savivaldybė
įsakmiai ir į lietuviškas mokyklas įsakinėja priimti lenkus, nors
jie neturi pakankamai išsilavinimo ir taisyklingai nemoka valstybinės
kalbos. Mokyklose tvarkomi partijos reikalai, naudojantis Lietuvos
mokesčių mokėtojų išlaikomomis patalpomis, transportu, telefonu,
atlyginimais ir t.t.
Pažeidžiant LR Konstituciją, Valstybinės kalbos,
Švietimo ir kitus įstatymus, 33 Vilniaus rajono vietovėse negalima
įsigyti mokslo valstybine kalba: septyniose vietovėse negalima pasirinkti
pradinės mokyklos (Beržytė, Grigaičiai, Karklėnai, M. Lygainiai,
Putiniškiai, Sensalis, Skaisteriai), net 18 vietovių - pagrindinės
mokyklos (Ažulaukė, D. Kuosinė, Dūkštos, Eitminiškės, Juodšiliai,
Karvys, Kena, Kyviškės, Mostiškės, Platiniškės, Pikeliškės, Rakonys,
Rastinėnai, Riešė, Šumskas, Tarakonys, Vaičiūnai, Visalaukė) ir
septyniose rajono vietovėse vidurinės mokyklos ( Buivydiškės,
Čekoniškės, Lavoriškės, Medininkai, Sužionys, Vaičiūnai, Zujūnai).
Tose vietovėse yra tik savivaldybės mokyklos užsienio kalba, todėl
norintys mokytis LR valstybine kalba neturi lygių galimybių ir pasirinkimo.
Nors Pietryčių Lietuvoje gyvena kone ketvirtis lietuvių, bet jie
negali naudotis nei tautinės daugumos, nei tautinės mažumos teise,
o LLRA rėmėjai naudojasi ir tautinės daugumos, ir tautinės mažumos
teise (lenkai, kurių vaikai mokosi lietuviškose mokyklose, yra mažiau
finansuojami nei tie, kurių vaikai mokosi lenkiškose mokyklose).
Iš 23 rajono seniūnų visi yra lenkai (LLRA nariai), iš 30 kultūros
namų vadovų 25 (83 proc.). Skirtingai nuo Vilniaus rajono savivaldybės
ir Lenkijos lietuvių, LLRA atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybėje,
Vilniaus apskrityje, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijose ir kitur.
Vilniaus rajono savivaldybė finansuoja tik autonimininkus
ir tas organizacijas (LLRA, Lenkų sąjunga Lietuvoje ir t.t.), kurių
nariai už LLRA balsuoja, o Lietuvių švietimo draugija Rytas, Vilnijos
draugija, Rytų Lietuvos fondas ir daugelis kitų Lietuvai lojalių
organizacijų per 12 metų apie tokį finansavimą nėra net girdėję.
Norėdami išlaikyti savo rinkėjus, LLRA priešinasi valstybei ir daugeliui
piliečių nuo 2001 metų netvirtindama bendrojo rajono plano ir neleisdama
normaliai įkurti ir gyventi Lietuvos Respublikos piliečiams. Žurnalas
Statyba ir architektūra (2006, Nr. 5) rašo: Jeigu nesi lenkas,
geriau neiti į rajono savivaldybę su prašymu išduoti projektavimo
sąlygas, keisti žemės paskirtį ar rengti detalųjį planą. Pagal
Lenkijos dokumentus rajono žemė be apribojimų grąžinama ir P.O.W.
Lenkijos okupacinės kariuomenės bei Armijos krajovos palikuonims,
kurių giminės kariavo prieš Lietuvą ir tą nuosavybe gavo neteisėtai.
Minėtame memorandume pateikiama Pietryčių Lietuvos
gaivinimo programa: veikiančių įstatymų papildymai ir naujų įstatymų
priėmimas, švietimo reorganizavimas, tie patys ekonominiai reikalavimai
lietuvių ir lenkų tautybių žmonėms.
Doc. Romas Batūra siūlė Rasų kapinių dešinėje
pusėje pastatyti paminklą Armijos krajovos aukoms.
Tenka padėkoti nevyriausybinėms organizacijoms,
kasmet rengiančioms Vilniaus dienos paminėjimus.
© 2006 XXI amžius
|