1956 metų revoliucija Vengrijoje

Dr. Kahler Frigyes,

Vengrijos Vespremo apskrities
Teisėjų kolegijos pirmininkas

1956 metų Vengrijos sukilimas prasiveržė nauja didele jėga Budapešte

Minime 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos bei kovos dėl laisvės 50-ies metų sukaktį. Ne tik mums, vengrams, šis jubiliejus yra šventė. 1956 metų spalį vengrų tautos sūnūs, griebęsi ginklo prieš visą pasaulį norinčią užkariauti galingą imperiją – Sovietų Sąjungą, kovojo ne tik už savo laisvę.

Kova vyko už tautų nepriklausomybę ir buvo nukreipta prieš žmonių teises niekinančią komunistinę diktatūrą išpažįstančią jėgą, todėl pasipriešinimo atgarsiai pirmiausia paplito po tas šalis (ir Lietuvą), kurios taip pat kentėjo nuo Sovietų imperijos okupacijos bei komunistinės diktatūros žiaurumo.

Numalšinus Berlyne bei Lenkijoje (Poznanė, 1956 m. birželio 28 d.) įvykusius sukilimus, laisvės troškimas prasiveržė nauja didele jėga Budapešte. Iš pradžių tai buvo tik taiki demonstracija, kurioje dalyvavo šimtai tūkstančių laisvės euforiją išgyvenusių žmonių, tačiau praėjus kelioms valandoms Debreceno bei Budapešto gatvėse jau liejosi kraujas. Vengrijos jaunuoliai nepabūgo į beginklę minią paleistų salvių. Jie skandavo nemirtingo 1848 metų revoliucijos poeto Šandoro Petefio „Tautinės dainos“ žodžius: „Prisiekiam, kad vergais ilgiau nebūsim” ir apsiginklavę stojo į kovą, nes siekė išsilaisvinti nuo žeminimo, melo ir despotizmo.

Ko siekta šia Vengrijos revoliucija, įvykusia 1956 metų rudenį?

Galima teigti, kad norėta į savo vėžes sugrąžinti Sovietų okupacijos bei komunistinės diktatūros suardytą, nepakeliamai apsunkintą gyvenimo tėkmę, kad vėl būtų galima gyventi laisvai. Tad kokios Vengrijos aplinkybės sukėlė 1956 metų spalio revoliuciją?

Nors po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga okupavo griuvėsiuose paskendusią šalį, vengrai vylėsi, kad, pasirašius taikos sutartį, okupacinė kariuomenė pasitrauks iš Vengrijos, ir, atkūrus valstybę, ši galės klestėti kaip nepriklausoma demokratinė šalis.

Tačiau viltis taip ir liko tik viltis. Pagal Jaltos sutartį Vengrija atiteko Stalinui. Greitai išryškėjo šios sutarties pasekmės. 1945 metų rinkimuose už pilietinę demokratiją balsavusi dauguma netrukus tapo sovietizacijos auka. Vakarai šią žinią sutiko tylėdami. Sovietų Sąjungos siekis išsireikalauti kompensacijos už kare patirtus nuostolius ne tik smarkiai veikė Vengrijos ekonomiką, bet palietė ir piliečių intelektinį turtą.

Piliečių teisių į laisvę bei nepriklausomą politiką nepaisymas, politinės policijos naudojamas teroras bei koncepcinės bylos sukūrė šalyje baimės atmosferą, ir ypač po to, kai 1949 metais komunistų partija (oficialiu pavadinimu: Vengrų darbininkų partija) tapo vienvaldė. Tuomet iširo subtiliausios pilietinės visuomenės struktūros, o visos organizacijos galėjo veikti tik tarnaudamos komunistinei valdžiai bei jos kontroliuojamos. Kaip niekada anksčiau imtasi žiauriai persekioti Bažnyčią (Katalikų Bažnyčios galva arkivyskupas Jožefas Mindsentis bei šimtai kitų kunigų buvo įkalinti arba ištremti, valstybė perėmė mokyklas ir kitas bažnytines institucijas, smarkiai apribojo tikybos mokymą. Vyriausieji protestantų kunigai, evangelikų vyskupas Lajošas Ordašas bei reformatų vyskupas Laslo Ravasas, taip pat buvo įkalinti arba jiems buvo uždrausta tarnauti Bažnyčiai.) Panaikinus privačią nuosavybę, planinio ūkininkavimo taikymas, sekant Sovietų Sąjungos modeliu, buvo naudingas rengiantis naujam pasauliniam karui. Įsigalėjus žiauriai ir privalomai produktų pristatymo valstybei sistemai, blogėjo gyvenimo sąlygos, ir tai lėmė 1953 metų badmetį.

Buvo panaikinta laisva žiniasklaida, spauda tapo diktatūros „smegenų plovimo” instrumentu. Panašią paskirtį turėjo privalomieji spaudos pusvalandžiai bei vadinamieji seminarai, o provincijose – „tautos auklėtojų”, „kaimų mokytojų” propagandinės kelionės.

„Kaltos tautos” kolektyvinę atsakomybę pabrėžiantis požiūris bei kaltės jausmo sukėlimas, tautinės simbolikos „atėmimas” (vietoj tradicinio Košuto herbo reikėjo naudoti komunistų ženklą, buvo draudžiama visur ir bet kada giedoti Vengrijos himną ir kt.) stipriai žalojo žmonių savimonę. Menas buvo paverstas režimo propagandine priemone.

Beribės ir monolitinės valdžios įkūnytojo Stalino pavedimu Matiasas Rakošis bei jo įgaliotiniai Ernė Gerė, Mihajas Farkašas bei Jožefas Revajas ištikimai tarnavo Sovietų Sąjungos interesams.

1945-1948 metais dauguma politiniam elitui nepriklausančių žmonių paliko Vengriją, buvo įkalinti arba nuteisti mirties bausme. Komunistinei hegemonijai nusilenkiantys vadinamieji ,,bendrakeleiviai” geresniu atveju galėjo tęsti savo nešlovingus viešuosius pasirodymus kraštutinėse situacijose, tačiau dalis jų pateko į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. Toks likimas ištiko ir socialdemokratus.

Po 1945 metais įgyvendintos žemės reformos Vengrijos provincija greitai tapo prievartinės kolektyvizacijos (panašios į sovietų „kolchozą“) auka. Kaimo klasių kovos taikiniu buvo geriau gyvenę valstiečiai, vadinamieji buožės. Diktatūra atėmė iš jų turtą, laisvę ir gyvenimus. Produktų pristatymo prievolė bei kiti mokesčiai nuskurdino provincijos gyventojus.

Karų grėsmė temdė šalį. Naujų priešų paieška (ir jų suradimas) lėmė kruvinas dramas. Politinė policija, kaip privati komunistų partijos kariuomenė, terorizavo šalį. Įstatymas žmonių nebesaugojo. Priešų paieškos manija užsikrėtė tiek diktatūros vykdytojai, tiek ir jos tarnai (pvz., Laslo Rajkas, buvęs vidaus reikalų ministras, generolas Giorgas Palfis, garsusis Karo politikos skyriaus viršininkas, bei kiti buvo nužudyti, Janošas Kadaras, Giorgas Marošanas ir kai kurie kiti komunistų politikai buvo pasodinti į kalėjimą).

Tuo metu, kai demagogai teigė, jog valdžia priklauso darbininkų klasei, darbininkai iš tikrųjų gyveno skurde, jie buvo engiami. Niekas negynė jų interesų. Komunistų partija net profsąjungas pasitelkė terorui didinti bei žmonėms engti. Valdžios įsakymu Stalino bei Rakošio asmenybes turėjo gaubti didžiausia pagarba (asmens garbinimas).

Po Stalino mirties, N.Chruščiovui perėmus valdžią, sovietinė politika pakrypo kita linkme, tai darė įtaką visoms Sovietų Sąjungos kolonijoms, taip pat ir Vengrijai. Ekonomine krize gresianti padėtis bei pasitikėjimo politikos netekimas paskatino Sovietų Sąjungos vadovybę atstatydinti M.Rakošį iš Vengrijos ministro pirmininko pareigų. Į jo vietą sovietų vadovybė paskyrė jau anksčiau šias pareigas ėjusį, tačiau vėliau su Rakošiu konfliktavusį Imrę Nadį. Nepaisant to, M.Rakošis vis dėlto buvo paliktas vadovauti komunistų partijai. Be atsargių bandymų įgyvendinti kai kurias reformas, pavyzdžiui, sumažinti ekonomikoje vyraujančius prieštaravimus, nutraukti prievartinį kolektyvizavimą, I.Nadis ėmėsi priemonių mažinti teroro aparatą. Jis panaikino koncentracijas stovyklas ir paskelbė visuotinę amnestiją. Tačiau su paleistaisiais ir toliau buvo elgiamasi kaip su priešais, jie negavo jokių kompensacijų (išskyrus nuteistus komunistus).

Nors 1955 m. sausio 8 d. M.Rakošiui pavyko išstumti I.Nadį iš vyriausybės vadovo posto, jis vis tiek nebegalėjo atgauti anksčiau turėtų galių. Didėjanti krizė (40 proc. žmonių, gyvenančių iš uždarbių bei atlyginimų, vos sudūrė galą su galu), kai šalies gerovės lygis, palyginti su paskutiniais taikos metais, smarkiai krito, skatino žmonių nepasitenkinimą. Pagerinti šios padėties nebegalėjo jokia propaganda. Dalis partinės inteligentijos (komunistiniai rašytojai, mokslininkai), tarp kurių buvo ir sufabrikuotų bylų aukos, nes M.Rakošis ketino visą kaltę suversti politinės policijos vadovui Gaborui Peteriui, ir toliau palaikė iš partijos pašalinto I.Nadžio reformas.

Nepaisydami draudimo, vengrai klausydavosi „Amerikos balso“ bei „Laisvosios Europos“ radijo transliuojamų laidų. JAV prezidento Eizenhauerio pranešimas dėl „pavergtų tautų išlaisvinimo” sulaukė itin didelio atgarsio. 1955 metais pasirašyta sutartis Austrijoje bei Sovietų Sąjungos pasitraukimas iš jos daug kam teikė vilties atgauti nepriklausomybę.

M.Rakošio pozicija nusilpo (1956 metų kovą vykusio viešojo posėdžio metu profesorius Giorgas Litvanas M.Rakošiui pranešė, kad šis neteko partijos narių bei tautos pasitikėjimo), o 1956-ųjų vasarą įvykiai įgavo pagreitį. Iš dalies sovietų politikos pokyčiai (Chruščiovo ir Tito susitaikymas) drąsino novatorius.

Šiam procesui talkino partijos vadovybės sutikimu organizuojami diskusijų klubai forumai. 1955 m. kovo 25 d. Budapešte buvo įsteigtas Petefio klubas. Mažesniuose šalies miestuose taip pat ėmėsi kurtis įvairių pavadinimų klubai, kurie, nors ir neperžengdami komunistinio režimo ribų, vis dėlto prisidėjo prie judėjimo, išaugusio į revoliuciją.

Iš posto atstatydintą ir į Maskvą išvažiavusį M.Rakošį (1956 m. liepos 18-21 d.) pakeitė populiarumu nepasižymintis Ernė Gerė. Šalies gyventojai nenustojo reikalavę reformų, juos palaikė ir dalis spaudos. Gerė ir jo šalininkai nesugebėjo suvaldyti šio proceso.

1956 m. spalio 6 d. vyko Laslo Rajko bei mirties bausme nuteistų jo bičiulių perlaidojimas. Spalio 6-oji sutapo su kita data – tai 1849 m. spalio 6 d. Arado mieste nužudytų trylikos kankinių gedulo diena (į šį faktą organizatoriai neatkreipė dėmesio!). Perlaidojimo dingstimi susirinkusi 200 tūkst. žmonių minia piketavo prieš režimą (studentai savo vainikus nešė prie pirmojo Vengrijos ministro pirmininko Lajošo Batianio, nužudyto taip pat 1849 m. spalio 6 d., atminimo vietos).

Pirmuoju iš tikrųjų revoliuciniu žingsniu laikytinas Segedo universiteto studentų 1956 m. spalio 16 d. sušauktas posėdis, kurio metu jie įsteigė nuo partijos nepriklausomą organizaciją, pavadintą Vengrijos universitetų bei aukštesniųjų mokyklų studentų sąjungą (MEFESZ). Panašiai tai vertino ir pirmasis užsienyje gyvenantis revoliucijos tyrinėtojas Bilas Lomaksas.

Spalio 20 dieną šios sąjungos nariai surašė savo 20 punktų reikalavimus ir išsiuntinėjo juos visiems Vengrijos universitetams bei aukštesniosioms mokykloms. Spalio 22 dieną Budapešto technikos universiteto, Debreceno, Miškolco, Pėčio universitetų bei Šoprono aukštesniosios mokyklos studentai, prisijungdami prie šio judėjimo, suformulavo savus reikalavimus, tarp kurių minimas ir sovietų dalinių atšaukimas bei Vengrijos nepriklausomybės atkūrimas.

Budapešto technikos universiteto 16 punktų deklaracija, kurioje taip pat pirmiausia reikalaujama atšaukti sovietų dalinius, tarsi sutiko su komunistų partijos vadovavimu, jei bus sušauktas partijos kongresas ir išrinkta nauja vadovybė, o vyriausybę formuos I.Nadis. Jie manė, kad taip bus užtikrintas valstybės atnaujinimas. Toks valymosi procesas reiškė ir diktatūros nusikaltėlių patraukimą atsakomybėn. Reikalavimai surengti rinkimus dalyvaujant kelioms partijoms bei grąžinti streiko teisę vis dėlto leidžia suprasti, kad šios deklaracijos autoriai šalies ateitį siejo ne tik su komunistų partijos vadovavimu.

Norint gerinti šalies ekonomikos padėtį, buvo siekiama pertvarkyti planinį ūkininkavimą, paviešinti užsienio prekybos sutartis, peržiūrėti pramonines normas bei užtikrinti minimalų pragyvenimo lygį. Toliau reikalauta grąžinti Košuto herbą bei leisti solidarizuotis su lenkais, simpatizuoti likimo draugams ir laisvai reikšti tautinius jausmus.

Miškolco universiteto studentai savo manifeste sutiko ir palaikė Budapešto technikos universiteto studentų reikalavimus. „Realaus įgyvendinimo pagrindas – tai visai vengrų tautai rūpimų problemų sprendimas”, – rašė jie savo įžangoje. Jų manifeste pirmą vietą užėmė „autonominę socialistinę vidaus ir užsienio politiką vykdančios vyriausybės” reikalaujantis punktas. Toliau raginama atšaukti sovietų kariuomenę bei pasitraukti iš Varšuvos sutarties. Reikalavimus dėl teisių į laisvę šie studentai įformino savitai: „Reikalaujame laikytis mūsų konstitucijos”. Deklaracijoje buvo skelbiama: „Norime, kad nauja vyriausybė pradėtų derybas dėl konfederacijos su Dunojaus valstybėmis”. Ši mintis, kurią pirmą kartą prieš šimtmetį iškėlė Lajošas Košutas ir įvairiose istorijos situacijose citavo Oskaras Jasis bei Kovo fronto vadai, dabar vėl pasirodė neturėdama jokio realaus pagrįstumo.

Reikalavimų baigiamosiose nuostatose rašoma: „Mes griežtai atsiskiriame nuo mūsų tautai svetimų, priešiškų asmenų. Netoleruosime, kad mūsų kovingas nuostatas šie panaudotų savo restauraciniams bei provokaciniams tikslams. Mes norime komunizmo savarankiškoje tautinėje valstybėje”.

Tačiau šis socializmas jau nebebuvo tapatus vienpartinei diktatūrai, nes greitai išaiškėjo, kad visoje šalyje besikuriančios revoliucinės savivaldybės siekė surengti daugpartinius rinkimus, išrinkti demokratinį parlamentą ir be jokių apribojimų įgyvendinti civilines ir politines teises.

Tad keliose vietose minimas socializmas iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip socialdemokratija. Reforminio komunizmo šalininkų teliko mažuma.

Spalio 23 dienos rytą partijai bei valstybės vadovams dar svarstant, leisti ar uždrausti studentų demonstraciją (kai kurie, pavyzdžiui, Girogas Marošanas, norėjo duoti nurodymus šaudyti į juos), Debrecene studentai jau buvo išėję į gatves. Prie jų prisijungė gamykloje dirbantys darbininkai. Tuo pat metu panaši demonstracija vyko ir Šoprone. Budapešte partijos politikos komitetas buvo anksčiau nusprendęs nutraukti demonstracijas (neįsakydamas šaudyti), bet partijos jaunimo organizacija (DISZ) paprieštaravo šiam sprendimui. Žlugo partinė drausmė. Budapešto policijos komisaras Šandoras Kopačis pareiškė, kad policija nešaudys į taikius demonstrantus. Vidaus reikalų ministras Pirošas po 14 val. leido rengti demonstraciją.

15 val. sostinės gyventojai pradėjo jungtis prie Budos technikos universiteto bei Pešto Petefio paminklo besirenkančių studentų, ir beveik 200 tūkst. žmonių minia vis radikaliau reikalavo tautinės nepriklausomybės bei demokratinės Vengrijos. Jie iškirpo iš Vengrijos vėliavų vadinamąjį M.Rakošio herbą, paversdami ,,kiaurą vėliavą” revoliucijos simboliu. Miesto centriniame parke (Varošligete) minia nuvertė Regnum Marianum bažnyčios vietoje pastatytą milžinišką Stalino paminklą – žiaurumo simbolį. Dalis minios nužygiavo prie Parlamento ir reikalavo I.Nadžio. Šis ilgai nesirodė, o vėliau pasirodęs Parlamente savo kalbą pradėjo įprastu komunistų kreipiniu ,,draugai”. Nusivylusi minia, atsakydama ,,mes nesame draugai”, davė jam suprasti, kad revoliucija peržengė išskirtinės komunistų valdžios ribas.

18 val., kai iš centro dar nebuvo gautas nurodymas šaudyti, Debrecene, prie policijos pastato, nuaidėjo salvė, iššauta į beginklius demonstrantus. Matyt, tokį įsakymą galėjo duoti apskrities partijos komiteto sekretorius. Valstybės gynybos ginkluotosios pajėgos Budapešte pradėjo šaudyti prie radijo pastato, kai demonstrantai veržėsi į pastatą, norėdami gyventojams paskelbti 16 deklaracijos punktų, surašytų technikos universitete, reikalavimus. Atsakydami į ginklų panaudojimą prieš demonstrantus, sukilėliai apsirūpino ginklais artimiausioje ginklų gamykloje. Apgultis vyko iki pat ryto.

Sovietų ambasadoriui Jurijui Andropovui paskelbus padėtį rimta, N.Chruščiovas davė nurodymą įsikišti sovietų ginkluotoms pajėgoms. Atstatyti tvarką buvo pavesta Sėkešfehėrvaro miesto karinės bazės ypatingajam kariniam korpusui. N.Chruščiovo nurodymu ir kiti sovietų kariuomenės daliniai (viena dalis iš Sovietų Sąjungos, kita iš Rumunijos teritorijos) pajudėjo Vengrijos link. Vadovauti komunistų valdžios stiprinimui Vengrijoje N. Chruščiovas paskyrė KGB pirmininką, generolą Ivaną Serovą bei Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto narius Anastasijų Mikojaną ir Michailą Suslovą.

Vengrijos partijos politinis komitetas posėdžiavo iki pat aušros ir sušaukė centrinę vadovybę. I.Nadis taip pat buvo pakviestas į posėdį. Spalio 24 dieną, praėjus pusvalandžiui po vidurnakčio, įsigaliojo centralizuotas nurodymas šaudyti. Karinei padėčiai išspręsti buvo sudarytas Karinis komitetas. Po vidurnakčio į Budapeštą įžygiavo sovietų pajėgos. Sukilėliai užtvėrė joms kelią, šaudė į sovietų šarvuočius. Mūšis virto kova už laisvę.

Kitomis dienomis (spalio 24-28 d.) šalies vadovybė karinėmis priemonėmis norėjo numalšinti po visą šalį pasklidusią revoliuciją, pirmiausia pasitelkdama pagalbon Valstybės gynybos ginkluotąsias pajėgas. Anot iki šiol atliktų tyrimų, be minėtu laikotarpiu vykusių ginkluotų kovų (kuriose tiek sukilėliai, tiek vyriausybės pajėgos kariavo ginklais), 61-ame mieste ir miestelyje ginkluotosios pajėgos šaudė į beginklę, tačiau dėl politinių tikslų demonstruojančią minią. Krašto apsaugos padaliniai, laikydamiesi tvarkos reglamento, pirmiausia siekė išvaikyti minią, todėl šaudė arba į orą, arba taikėsi į kojas. Tačiau Valstybės gynybos komitetui pavaldi pasienio policija, ignoruodama šias taisykles, surengė daugybės žmonių gyvybes nusinešusias skerdynes. Mošonmagiarovare (55 lavonai ir keli šimtai sužeistųjų) ir Budapešte, prie Parlamento, įvykusios skerdynės (apie 60-80 žuvusiųjų bei 150-200 sužeistųjų) sukrėtė šalį, sukėlė neapykantą Valstybės gynybos komiteto nariams ir stiprino sukilėlių ryžtą.

Žinia apie kitas, pirmiausia mažesniuose miestuose įvykdytas žudynes nepasiekė sostinės bei kitų miestelių gyventojų. Dauguma šių krauju paženklintų veiksmų siejasi su generolo Lajošo Niurko, įsakiusio pulti oro pajėgoms, vardu. Vien tik Tisačėčės mieste tokie veiksmai pareikalavo 18 žuvusiųjų bei 110 sužeistųjų.

Dideli ginkluotų sukilėlių centrai įsikūrė Budapešte (Korvin gatvėje, Szėna aikštėje, Tūzoltó, Tompa bei kitose gatvėse), kiti šalies regionai taip pat dalyvavo revoliucijoje. Vengrijoje nėra nė vieno miestelio, kur 1956 m. spalio 26 ir 28 d. nebūtų buvę įkurti įvairiausi (Nacionalinis revoliucijos komitetas, Nacionalinė revoliucijos taryba bei įvairios darbininkų tarybos) revoliucijos savivaldos organai, perėmę vadovavimą iš sovietinio komunistinio režimo. Taip sugriuvo diktatūra.

I.Nadis, sukliudęs Kariniam komitetui sunaikinti Korvin gatvę, spalio 27 dieną pakeitė vyriausybę. Kitą dieną po pietų, paskelbdamas per radiją, kad revoliucija yra demokratinis judėjimas, jis pripažino revoliucijos pergalę. I.Nadis taip pat pažadėjo pradėti derybas dėl sovietų padalinių atšaukimo iš Vengrijos.

Sostinėje bei kituose miestuose buvo įsteigta Nacionalinė gvardija – revoliucijos ginkluotas teisėsaugos padalinys, į kurį galėjo įstoti ir sukilėliai. Spalio 30 dieną į vyriausybės sudėtį buvo pakviesti keli buvusių istorinių partijų atstovai. Taip baigėsi vienpartinis vadovavimas. O spalio 31-ąją sovietų padaliniai išvyko iš Budapešto.

Sovietų valdžia primygtinai reikalavo, kad Vengrija ir toliau pasiliktų Sovietų Sąjungos įtakos sferoje.

JAV prezidento Eizenhauerio nuostata, pasak kurios, JAV nelaiko Vengrijos savo sąjungininke, tik patvirtino Jaltos santvarkos stabilumą sovietų vadovybėje. Dėl spalio 29 dieną prasiveržusio Sueco karo pasidaliję Vakarai nepadarė nė vieno rimto žingsnio Vengrijos revoliucijos labui. Spalio 29-ąją Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas, trumpai suabejojęs, vis dėlto priėmė sprendimą dėl ginkluoto įsikišimo. A.Mikojanas spalio 30 dieną pranešime teigė, kad antisovietinio sukilimo neįmanoma numalšinti jokiomis taikiomis priemonėmis. Du I.Nadį išdavę ministrai Janošas Kadaras ir Ferencas Miunichas sovietų ambasadai tarpininkaujant išskrido į Maskvą. Lapkričio 2-ąją J.Kadaras dalyvavo išplėstiniame Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto posėdyje ir priėmė jam paskirtą gėdingą ,,vietininko” misiją.

Sovietų karinių pajėgų vadai leidosi į tariamas derybas dėl sovietų dalinių atšaukimo iš Vengrijos. Lapkričio 3 dieną krašto apsaugos ministro Palo Malėterio vadovaujama vengrų delegacija nuvyko į Tekele esančią sovietų karinę bazę. Generolas Serovas suėmė delegacijos narius.

Lapkričio 4-ąją, sekmadienį, 4.15 val. prasidėjo bendras sovietų pajėgų puolimas – karinė operacija prieš Vengriją „Viesulas“.

5.05 val. J.Kadaras per Užgorodo radiją pranešė apie savo vyriausybės suformavimą ir paskelbė kreipimąsi. 5.20 val. teisėtas Vengrijos ministras pirmininkas I.Nadis sutrikęs kreipėsi į pasaulį per Laisvą Košuto radiją dėl sovietų agresijos. Jis su savo šalininkais paprašė prieglobsčio Jugoslavijos ambasadoje, o kardinolas J.Mindsentis prisiglaudė JAV ambasadoje.

Vengrų sukilėliai stojo į kovą prieš žymiai pranašesnę sovietų kariuomenę, o prie Jutos kalno sovietams priešinosi ir nacionalinė gvardija bei krašto apsaugos kariuomenė. Kai kuriose provincijose ginkluoti sukilėliai patraukė į artimiausius kalnus (žymiausi iš jų buvo Pėčo Mečeko būriai). Mūšiai tęsėsi iki pat lapkričio pabaigos, kol sovietų pajėgoms bei J.Kadaro vyriausybės besiorganizuojančiam ginkluotam padaliniui pavyko numalšinti revoliuciją. Atsistatydindamas I.Nadis neįteisino J.Kadaro vyriausybės, todėl ir dauguma šalies gyventojų nelaikė jos teisėta.

I.Nadis nebuvo revoliucijos vadas, tačiau, remdamasis ja, pasisakė prieš sovietų valdžios įsikišimą bei neteisėtą J.Kadaro vyriausybe. Taip jis tapo simboline revoliucijos figūra, vėliau jos kankiniu.

Visoje šalyje susibūrusios darbininkų tarybos tapo gyventojų pripažintais teisėtais valdžios organais. Didžiosios Budapešto centrinės darbininkų tarybos pradėtos derybos su vyriausybė baigėsi bergždžiai. Vyriausybė taip pat negalėjo į savo pusę palenkti dideliuose darbininkų miestuose veikiančių darbininkų tarybų. J.Kadaro vyriausybė, siekdama užsitikrinti vienvaldystę, pažeisdama tarptautinę teisę, vėl griebėsi ginklų. Ji visoje šalyje kurstė konfliktus ir įsakė šaudyti (Budapešto Vakarinėje geležinkelio stotyje, Šalgotarjane, Egeryje, Miškolce ir kitur). Žiauriausia iš visų buvo Šalgotarjane paleista kulkų kruša. Iš anksto suplanuotose masinėse žudynėse žuvo 49 beginkliai demonstrantai, o 150 buvo sužeista.

J.Kadaro vyriausybė paskutinį kartą įsakė šaudyti 1957 m. sausio 11 d., kai buvo taikytasi į Čepelo darbininkus. Streikai bei tylios demonstracijos negalėjo pakeisti lemties. Atstatyta valdžia 1956 m. gruodžio 11 d. paskelbė karinę padėtį ir suėmė darbininkų tarybų pirmininkus. Reorganizuotos komunistų partijos (Vengrijos socialistinė darbo partija – MSZMP) Laikinasis centro komitetas visa tai, kas vyko Vengrijoje nuo spalio 23 dienos, pavadino kontrrevoliucija. J.Kadaro ginkluotas padalinys, kuris buvo pavaldus tik komunistų partijai, iki 1957 metų gegužės, kol buvo paleistas, kankino šimtus žmonių ir daugeliu atveju iki gyvybės netekimo mušė tuos, kuriuos įvairaus rango partijos vadovai (tai galėjo būti net kaimo partijos sekretorius) priskyrė prie revoliucijos šalininkų arba tuos, kurie nepripažino J.Kadaro valdžios.

Ne vienas gamyklos vadovų, žemdirbių arba už tikybos mokymą kovojusių kunigų tapo teroro aukomis. J.Kadaro valdžiai pavyko užsitikrinti vienvaldystę.

Nors JTO nepripažino J.Kadaro vyriausybės ir sudarė stebėjimo komisiją ,,Vengrijos atvejui” ištirti, vis dėlto nesiėmė jokių priemonių sovietų okupacijai bei terorui panaikinti.

Be neteisėto keršto dar buvo keršijama ir patraukiant baudžiamojon atsakomybėn. Buvo vykdomos žiauriausios politinės represijos per visą Vengrijos istoriją. Jos mastai milžiniški net palyginus ją su 1848-1849 metų revoliucija bei kova už laisvę (nors tada Vengrijos teritorija buvo triskart didesnė už dabartinę, o kariniai veiksmai užtruko gerokai ilgiau). Tuo metu valdžia ,,pasitenkino” atlikdama 120 egzekucijų ir įkalindama 1200 žmonių, o dalį krašto apsaugos karininkų pašaukdama į priverstinę tarnybą.

Tai netradicinis palyginimas, tačiau verta apmąstyti: po žiaurių Paryžiaus komunos kovų, kai ,,kruvinosios savaitės” mūšių žudynėse prie 900 barikadų žuvo 10 tūkst. sukilėlių bei 3500 vyriausybės karių, teismas patraukė baudžiamojon atsakomybėn 12500 žmonių. Buvo priimti 95 mirties nuosprendžiai, iš kurių įvykdyti 23. Šalies valdžia ištrėmė 4 tūkst. žmonių į Naująją Kaledoniją.

Mano 1956 metų revoliucijos numalšinimo neteisinių represijų srityje atliktų tyrimų duomenimis (statistika nepateikia tikslių skaičių), pagrįstai galima kalbėti apie mažiausiai 23761 nuteisimo atvejį. Maždaug 400 mirties nuosprendžių, iš kurių įvykdyti daugiau nei 300. Tačiau keršto priemonių buvo ir kitokių. 1956 metais įsakyme Nr. 31 numatytas vadinamasis viešojo saugumo areštas (internavimas). Vadovaujantis juo, bet kurio asmens laisvę buvo galima apriboti be svaraus argumento ir teisinės pagalbos galimybės. Dar ir šiandien tebėra paslaptis, kiek tiksliai, vadovaujantis šiuo įsakymu, buvo areštuota žmonių. Manoma, kad galėjo būti daug daugiau nei 16-18 tūkstančių.

Bet kerštas nesibaigė teismo nuosprendžio priėmimu arba internavimu. Net neįmanoma įvertinti, kiek žmonių neteko darbo dėl savo veiksmų revoliucijos metu. Iš fizinį darbą dirbančių žmonių ypač buvo persekiojami vairuotojai ir geležinkelininkai. Pedagogų gretas taip pat išretino. Reikėtų paminėti ir tuos 6923 krašto apsaugos karininkus, kurie nepasirašė ,,pareiškimo dėl lojalumo”, ir todėl, geriausiu atveju, nukentėjo tik jų karinė karjera. Tačiau daugeliui grėsė žymiai rimtesnės pasekmės.

Valdžia nepasitenkino nubausdama prie revoliucijos prisidėjusius piliečius. Ji kenkė net savo ir tautos likimą siekusių tvarkyti piliečių vaikams. Tai liudija retas dokumentas, kurį išdavė Matėsalkos licėjaus direktorius 1960 metais (!) brandos egzaminus puikiais pažymiais išlaikiusiai merginai: „Minėtosios tėvas 1956 metų kontrarevoliucijoje užėmė vadovaujančias pareigas. Be to, šeima yra labai tikinti“. Toks sprendimas užvėrė šiai merginai visų universitetų vartus.

Vengrų revoliucija peržengė šalies ribas ir tapo svarbiu visuotinės istorijos įvykiu. 1956 metų lapkritį Alberas Kamiu rašė: ,,Egzistuoja tikroji Europa, kuri teisybės ir laisvės vardan susivienija ir pasipriešina priešams. Tūkstančiai vengrų laisvės kovotojų šiandien ryžtasi paaukoti gyvybę būtent už tokią Europą”. (Labai gaila, kad A.Kamiu išsvajotoji Europa taip ir liko istorijos utopija, tačiau tai nenuvertina revoliucijos bei A.Kamiu tiesos.)

Prieš įvykstant Vengrijos revoliucijai, dauguma Vakarų Europos inteligentų buvo pasišventę komunistinei ideologijai. (Kadangi Romos bei Paryžiaus gatvėmis dardėjo ne Stalino, o Hitlerio tankai, nebuvo sunku įtikinti žmones, jog Stalinas kovoja „gerųjų“ pusėje.

Fiziko Levo Landau, rusų kilmės Nobelio premijos laureato, revoliucijos dienomis pasakyta frazė buvo užfiksuota sovietų saugumo byloje: „Norėčiau nusilenkti prieš Vengriją“.

Vengrijos revoliucija bei sovietų kolonijos karas prieš revoliuciją atvėrė Vakarų komunistų inteligentų akis, kad ne komunizmas yra rojus žemėje, ir ne Sovietų Sąjunga daugiausia kovoja už laimingą žmonijos ateitį.

Taip Vengrijos laisvės kovotojai sugniuždė kariniu požiūriu laikomą nenugalimą pasaulinę imperiją. Rodos, išsipildė JAV į Maskvą paskirto ambasadoriaus profesoriaus Džordžo F.Kenano 1956 metų gruodį pasakyti žodžiai: ,,Tai, kas įvyko Vengrijoje – tragedija, ir Sovietų Sąjunga negalės jos išsižadėti”. Vengrijos revoliucija suteikė vilties ne tik vengrams, bet ir sovietų bloko priespaudoje gyvenančioms tautoms.

Numalšinusi Vengrijos revoliuciją, Sovietų Sąjunga atrodė neįveikiama. Nugalėjusi ,,Prahos pavasarį”, L.Brežnevo doktrina pasauliui teigė, kad laisvę mėgstančios, tačiau pavergtos tautos dar ištisus šimtmečius turės gyventi pagal sovietų diktatą. Bet praėjus keturiems dešimtmečiams Sovietų Sąjunga žlugo, kaip teigia daugelis, dėl pralieto ,,vengrų kraujo” (A.Kamiu).

Todėl revoliucijos jubiliejaus proga derėtų nusilenkti tiems, kurie šiam tikslui paaukojo savo gyvybę, ir tiems, kurie už laisvę sumokėjo ilgus metus sėdėdami kalėjimuose arba kentėdami režimo persekiojimus.

Tebūnie palaimintas jų atminimas ne tik istorijos vadovėlių puslapiuose, bet ir gyvų žmonių atmintyje tiek Vengrijoje, tiek Lietuvoje. Nes laisvė yra viena ir nedaloma.

Iš vengrų kalbos vertė Leda Turai-Petrauskienė

Kalba, pasakyta Vengrijos revoliucijos 60-mečio minėjime M.Mažvydo bibliotekoje. Spausdinama sutrumpintai.

© 2006 „XXI amžius“