Nors nagus nusigraužk ...

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,

kriminologė

Kiekviena savaitė Lietuvoje paženklinta ir tarptautinio atgarsio susilaukusiais, ir ne mažiau svarbiais ne itin malonų kvapą skleidžiančiais vidaus gyvenimo skandalingais įvykiais.

Nuskambėjo ir nutilo svarbus įvykis valstybės gyvenime – Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir Edinburgo hercogo Filipo vizitas. Praėjus daugiau kaip 700 metų nuo Mindaugo karūnavimo, nuo Gedimino garsiųjų laiškų Europos elitui, Lietuvą, kaip šagrenės oda susitraukusią ir sumažėjusią iš valstybės nuo Baltijos iki Juodosios jūros, atrodo, visai nepastebimą bei nereikšmingą, nuolat trypiamą tai vienų, tai kitų ar trečių okupantų, mažutę valstybę, aiškiai kaimynų pasmerktą, bet vis dar gyvuojančią, dainuojančią ir stebinančią pasaulį – pastebėjo ir įvertino. Dėl tautinio savitumo, nepriklausomybės siekio ir pagalbos kitoms tautoms. Ir štai, atrodytų, tokią suvargusią, mažutę ir kuklią, o visgi pastebėjo pasaulio galingieji – Didžiosios Britanijos karalienė aplankė buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai pirmas atvejis per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo istoriją. Šiuo vizitu parodyta pagarba daug kentėjusiai mūsų tautai, vienai pirmųjų sugebėjusiai ištrūkti iš sovietinio lagerio. Be šautuvų, be kraujo – tik demokratiniais būdais pati kėlėsi ir kitiems padėjo – ir tokia galybė kaip SSRS subyrėjo. Tai pirmas toks atvejis pasaulio istorijoje. Būtent dėl to lietuvius pastebėjo, įvertino ir vizitu pagerbė pasaulio didžiūnai.

Pagerbė tautą, bet ne valdžią, kurios atstovai ne tik elementarių dalykų nežinojo, bet ir savo seklumą pademonstravo. Antai visuotinai žinoma, kad vyras pirmas negali ištiesti rankos moteriai pasisveikinti. O ką jau kalbėti apie karalienę? Tačiau mūsiškiai tiesė ir netgi bandė prilaikyti lipančią laiptais.

Laužė etiketą ir moterys – nerodė karalienei deramos pagarbos ne tik apranga, bet ir elgesiu. Nei skrybėlių, nei reveransų. Užtai buvo pademonstruoti „raudonojo kampelio“ stiliumi sukurpti gatvės transparantų lygio stelažai su istorinėmis nuotraukomis. Lyg Lietuva neturėtų tomis temomis meno kūrinių, lyg nebūtų talentingų menininkų, galėjusių ta proga sukurti teminių paveikslų ar portretų. Pasirodo, tų dviejų milijonų užteko tik plakatų, muliažų gamybai ir paklodei prieš rotušę nebaigtoms statyboms pridengti. Karalienė buvo supažindinta su proletarinės kultūros šedevru. Ir jau nieko nepakeisi – nors nagus nusigraužk.

Apsilankymu Antakalnio kapinėse karalienė pagerbė žuvusių Sausio 13-ąją didvyrių už Lietuvos laisvę atminimą. Tačiau ne vienam lietuviui nejučiomis kyla neatsakytas iki šiol ir iki širdies skausmo veriantis klausimas: kodėl garbingiems svečiams mūsų valdžios atstovai nuolat pabrėžia, kad ant valstybės nepriklausomybės aukuro savo gyvybes sudėjo tik Sausio 13-osios aukos? Kodėl bandoma nustumti į nežinią nuo sovietinių okupantų žuvusių dešimčių tūkstančių geriausių Lietuvos dukrų ir sūnų atminimą? Juk ne mažiau svarbu visam pasauliui nuolat priminti ir taip pagerbti kovose su sovietiniais okupantais žuvusių partizanų ar Sibiro lageriuose mirusiųjų atminimą, padedant gėles Tuskulėnų memoriale palaidotoms bolševizmo aukoms.

Suprantama, šis pagarbos ženklas būtų buvęs neparankus ir atgrasus buvusiam KGB Lietuvos filialo šefui, vėliau tapusiam Nepriklausomos Lietuvos prezidentu Algirdui Mykolui Brazauskui ir jo bendraminčiams iš Lietuvos kompartijos centro komiteto.

Betgi kodėl taip elgiasi Valdas Adamkus, Antrojo pasaulinio karo metais kovojęs su atėjūnais iš Rytų? Nejaugi Prezidentūroje nuo A.M.Brazausko laikų tvyro prosovietinis tvaikas arba gal Prezidentą persmelkė baimės neįžeisti „vyresniojo brolio“ sindromas?

Šį sindromą ryškiai pajutome ir Seime. A.M.Brazausko bendražygis nuo sovietinės okupacijos laikų, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas susijaudino, kad Rusijos Valstybės Dūmos deputatų viešnagės Lietuvoje dienomis priėmus gan aptakią rezoliuciją, smerkiančią Rusijos blokadą Gruzijai, bus sugadinti „geri santykiai“. Anot J.Karoso, nekorektiška sakyti teisybę į akis... Šį gėdingą Lietuvos užsienio politikos koordinatoriaus žingsnį apžvalgininkas Aleksandras Žibas „Delfi“ portale vertina taip: „Kur karosas – ten dumblas ir maurai. Šioms žuvims reikia mažiau deguonies, todėl joms gera dumble. Tačiau kodėl paskui karosus irgi į dumblinus vandenis pamažu traukiasi ir Lietuvos užsienio politika?

Dar neseniai santykiai su Rusija būdavo daugiau ar mažiau aiškūs: bet koks Maskvos veiksmas, nukreiptas prieš Lietuvą ar jos draugus, susilaukdavo deramo atkirčio. Tačiau tai, ką stebime pastarąją savaitę, labiau primena karosų tvenkinį. (...) Kad į Lietuvą nepabūgtų atvykti aukštų politikų delegacija iš Maskvos, Seimas netgi atideda rezoliucijos, smerkiančios Rusijos veiksmus prieš Gruziją, priėmimą. Į Vilnių atvykęs Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pagiria Lietuvą už „teisingą“ sprendimą ir nepamiršta pagąsdinti, kad priimdamas griežtesnę rezoliuciją Seimas labai pablogintų santykius su Maskva“.

Ar J.Karoso ir jam pritarusių Seimo narių demaršas suminkštino revanšistinius autoritarinio V.Putino režimo užmojus? Nė per nago juodymą. K.Kosačiovas atvirai pareiškė: ne tiems „Mažeikių naftą“ pardavėte. Gruzinai krovininiais lėktuvais masiškai deportuojami į tėvynę, persekiojami gruzinų tautybės moksleiviai, Rusija atšaukė savo ambasadorių.

Ar ne keisti sutapimai, kai iš pradžių „nepataisomai“ prakiūra naftotiekis, Maskvos delegacijos atvykimo išvakarėse neaiškiomis aplinkybėmis kyla gaisras „Mažeikių naftoje“, K.Kosačiovo vadovaujama delegacija atvirai pareiškia, kad nafta neteka ne dėl vamzdžio remonto, o dėl „strateginės klaidos“. Gal taip daroma todėl, kad po gaisro „PKN Orlen“ sustabdytų sandorio finansavimo sutarties pasirašymą, kad „išsiaiškintų padarytus nuostolius“.

Valstybės saugumo departamento direktorius, KGB rezervininkas Arvydas Pocius pabrėžtinai atvirai, netgi ciniškai tyčiojasi iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK), kuriam suteiktas laikinosios tyrimo komisijos VSD veiklai tirti statusas: pažada atvykti į Seimą ir pateikti informaciją apie saugumo pulkininko Vytauto Pociaus žūties aplinkybių tyrimą bei apie aukštų politikų korupcinius ryšius su verslininkais ir... neatvyksta. O paskui raštu perspėja, kad pažymoje gali būti minimos ir jų pavardės. Ir tarsi netyčia prasitaria, kad kalbama apie operatyvinę medžiagą – AB „Dujotekana“ ryšius su aukštais politikais. Vaizdžiai tariant – uodega vizgino šunį. Ir visi bijo, pradedant Seimo nariais, baigiant Prezidentu. Ir nagų kramtymas nebepadeda.

O tą dieną, kai A.Pocius rašo šį su šantažo kvapeliu raštą parlamentarams, V.Adamkus skambina NSGK pirmininkui dėl VSD veiklos tyrimo ir prašo, anot žiniasklaidos, Didžiosios Britanijos karalienės vizito dienomis neaštrinti situacijos... Tiesa, prieš tai A.Pocius su neoficialiu vizitu lankosi Prezidentūroje, o Prezidentas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų jau skelbtą nutarimą dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos, skubiai sukviečia Gynybos tarybą.

Kas taip staiga pakeitė Prezidento požiūrį į VSD veiklą? Juk visiškai neseniai, po skandalingo žurnalisto A.Drižiaus suėmimo, V.Adamkus teigė, kad VSD griauna valstybės pamatus, o dabar – siunčia signalus, kad niekas neturi teisės kontroliuoti šios tarnybos. Netgi Seimas, kuriam VSD yra atskaitingas ir pavaldus. Ką V.Adamkui pasakė VSD šefas? Ir ar galima juo tikėti ar pasitikėti? Juk sumelavo, kad nieko bendro neturi su KGB? Sumelavo. O melui išryškėjus – neatsistatydina ir nebuvo atstatydintas! Va, ką reiškia užnugaris – budriai saugo milžino ranka... Tiesa, Seimo narys S.Pečeliūnas tai pavadino „padu“. Gal ir teisingiau.

Gal toks netikėtas posūkis rodo, jog VSD turi sukaupęs aukščiausius valdžios ešelonus kompromituojančią medžiagą, ją naudoja kaip kozirį ir tapo nebekontroliuojama organizacija, valstybe valstybėje? Tokia, kaip sovietinės okupacijos laikais buvo KGB? žinoma, labai stebėtis nevertėtų, kai tiek centriniame aparate, tiek periferiniuose VSD padaliniuose gali atrasti buvusių rezervininkų ir kadrinių KGB karininkų. Net kai kurie NSGK nariai priversti pripažinti, kad Lietuvos saugumo veiklos niekas nebesukontroliuoja.

„Paaiškėjo, jog, išsisukinėdamas ir manipuliuodamas teisininkų nuomonėmis, VSD vadovas A.Pocius trukdo NSGK atliekamam tyrimui dėl VSD veiklos. Tenka tik apgailestauti, kad į tokias manipuliacijas bandomas įtraukti ir valstybės vadovas V.Adamkus, matyt, vienpusiškai ir neteisingai jį informuojant, – BNS teigia NSGK narė Rasa Juknevičienė. – Po šiandieninių įvykių man pačiai iškilo pasitikėjimo VSD direktoriumi A.Pociumi klausimas. Tokia jo veikla, arba galimai jį veikiančių žmonių veikla, tikrai demoralizuoja pačios struktūros darbą“. Tiesą pasakius, nebe pirmas kartas. Argi nedemoralizavo Prezidento jo patarėjas, sumelavęs apie Aukščiausiojo Teismo pirmininką? O V.Adamkus iki šiol neatsiprašė. Ir ne tik neatsiprašė, bet dar labiau pagilino šią moralinę duobę – du iš apsimelavusiųjų teisėjų gavo ES prestižinius postus! Na, ką čia dar pridursi? Nebent patarlę – toks tokį pažino ir alaus gerti pavadino...

O vienoje komercinės televizijos laidų neseniai NSGK narys Saulius Pečeliūnas buvo daugiau nei atviras ir sakė: „Tiriant Valstybės saugumo departamento veiklą vyniojasi ne vienas kamuolys. Tačiau reikia pastebėti, kad besivyniojantį siūlą yra primynęs kažkieno padas...“. Labai nesunkiai tą padą galima indentifikuoti. Jei A.Pocius, deja, yra KGB rezervininkas, tai vykdo ir iki mirties vykdys šios struktūros užduotis. Jei jį siūlę, palaikę ir skyrę žmonės žinojo, kad jis toks yra, tai puikiai suprato, kieno užduotis vykdys, bet ne Lietuvos labui dirbs. Taigi ir šie turi priklausyti to paties „pado“ aplinkai.

Štai kodėl, išaiškėjus, kad A.Pocius melavo Seimui apie savo nekaltumą, jis nebuvo išmestas iš pareigų kaip netekęs pasitikėjimo ar sulaužęs priesaiką. Ir nebus išmestas, nes tasai S.Pečeliūno pastebėtas „padas“, atrodo, labai stipriai laiko prispaudęs visą Lietuvos valdžios aparatą. Ir tai labai akivaizdu – juk valdžioje visi sulig vieno buvę sovietmečio kolaborantai! Pradedant partiniu sekretoriumi A.M.Brazausku ir baigiant saugumo vadu – KGB rezervininku!

Pakeistos tik iškabos, simboliai ir himnas – tautai apgauti. O šiaip viskas – tas pats. Ir duoklę Maskvai mokame kaip mokėję – elektrą po 4 ct už kilovatą „pardavinėjam“, kai jos savikaina – 10 ct/kW. Na, o iš savų lupame po 30 ct. Ir po Naujųjų metų dar žadama pabranginti. Ir „Mažeikių naftą“ parduosime į Rytus pusvelčiui. Ko gero, dar ir primokėsime, kaip jau kartą buvo, nuplėšę nuo pensininkų paskutinius lopus. Na, o kitus gamybinius objektus jau „pardavėme“ už simbolinį vieną litą. Tai yra pasaulio akivaizdoje rusai tampa lietuvių turto savininkai. Taip mes prarandame ekonominę nepriklausomybę.

Ar atsiras Lietuvoje jėgų, kurios ne tik nukels „kažkieno padą“, bet ir pasakys tautai, kieno šis batas? Jei neatsiras, turėsime konstatuoti: V.Adamkui ėmus veiksmais riboti parlamentinių komisijų veiklą, parlamentinė demokratija Lietuvoje silpsta.

Redakcijos prierašas. Pasikeitus kai kuriems faktams ir aplinkybėms, rengiant numerį spaudai, straipsnis spausdinamas sutrumpintai.

© 2006 „XXI amžius“